Žymiojoje knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ ekonomikos Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas pasakoja apie jo ir kolegos Amoso Tversky atliktus ar išstudijuotus tyrimus, kurie analizuoja žmonių mąstymo tendencijas. Nors knygos ašis yra dviejų mąstymo sistemų – greitosios (refleksyvios) ir lėtosios, arba tingiosios (analitinės), aiškinimas, šiam tekstui aktualiau tai, kas joje pasakyta apie bet kokių patirčių įtaką žmonių mąstymui, reakcijoms ir veiklai.
Viename iš Kahnemano aprašytų eksperimentų jo dalyviai padalyti į dvi grupes: pirmoji grupė skaitė su senatve, o antroji – su jaunyste susijusių žodžių sąrašus. Tuomet visų paprašyta nueiti nuo vieno taško iki kito. Paaiškėjo, kad apie senatvę skaitę dalyviai nuo vieno taško iki kito ėjo lėčiau nei tie, kuriems buvo pateikti su jaunyste susiję žodžiai. Tai reiškia, kad su senatve siejamas lėtumas ir su jaunyste siejamas greitis pasąmoningai, bet apčiuopiamai paveikė tolesnius žmonių veiksmus.
Šis pavyzdys grindžia neišvengiamą visuomeninių aktualijų įtaką teatro kūrėjų interesams ir žiūrovų percepcijai. Jei žmogaus elgesį paveikia toks menkniekis kaip žodžių sąrašas, tik pagalvokite, kaip stipriai gyvenimą pakeičia žinios apie didesnio masto įvykius. Pavyzdžiui, karą, gresiantį išplisti į jūsų gyvenamą teritoriją.
Šiandien karas yra ne šiaip aktualija. Tai – poptema, lemianti svarbius žmonių sprendimus. Daugybė kūrėjų jos imasi natūraliai: vieni genami asmeninio susirūpinimo ar intereso, kiti spaudžiami visuomenės. Nespėliodami individualių menininkų motyvų, pabandykime apžvelgti kelis lygmenis, kuriais karo tema tarpsta Lietuvos scenoje ir žiūrovų percepcijoje.
Dokumentikos integracija
Daugumai žmonių saugumo poreikis yra svarbesnis už saviraiškos poreikį. Todėl imperialistinei valstybei grasinant Europos demokratijoms ir vieną jų užpuolus, asmeninė kova daug kam tapo svarbesnė už meninės kokybės siekį. Prasidėjus karui, Vilniuje išvydome bent du spektaklius, kuriuose socialiai svarbi karo temos integracija menine prasme nepasiteisino.
Vienas jų – žinomo ukrainiečių režisieriaus Staso Žyrkovo spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Pjesė pasakoja apie tikrąją karo Ukrainoje pradžią – 2014-uosius, kai šalis pirmą kartą susidūrė su šiuolaikinėmis Rusijos karinėmis pajėgomis. Trečiojoje pjesės dalyje kalbama apie jį ir apie mirusiųjų norą prisikelti bei padėti gyviesiems kovoti.
Greičiausiai vasario 24 dieną prasidėjęs didelio masto puolimas inspiravo režisierių į karo kontekstą įžengti su dokumentine medžiaga: iš nuo žiūrovų nusukto televizoriaus pasigirdo žinios rusų kalba apie Maidano įvykius, apie Rusijos karinių pajėgų įsiveržimą į Donbasą, apie Krymo okupaciją. Viską vainikavo legendinės Vladimiro Putino melagystės apie Ukrainos valstybingumą masinio puolimo išvakarėse.
Balandžio pradžioje vykusioje premjeroje tokia medžiaga turėjo stiprų emocinį poveikį. Tam teko paaukoti pasakojimo ir vaidybos linijų nuoseklumą, o su jais – dalį spektaklio kokybės. Neįprastõs ir pakankamai sėkmingos absurdo raiškõs spektaklyje dokumentinė medžiaga nederėjo stilistiškai. Be to, jautresnius žiūrovus paskandino realybės tamsoje ir tai trukdė grįžti į spektaklio atmosferą.
Panašu, kad nepasiteisino ir karo temos ekspozicija Valstybiniame jaunimo teatre įvykusioje Gintaro Varno premjeroje „Belaukiant Godo“. Spektaklio, deja, nepavyko pamatyti, tačiau recenzijos sufleruoja, kad ir čia teatro pasaulis nesėkmingai prasilenkė su realybe.
Gintaras Varnas daug metų savo poziciją ne vien meniniais klausimais deklaruoja ir sąlyginėje teatro scenoje, ir žiniasklaidos priemonėse. Tad galėjome neabejoti, kad pagal vieno žymiausių absurdistų Samuelio Becketto legendinę pjesę „Belaukiant Godo“ statomame spektaklyje karo Ukrainoje kontekstas nebus apeitas. Juk pjesėje vaizduojama beviltiška situacija, kurioje nežinantys, ką gali padaryti, todėl nieko ir nedarantys žmonės laukia kažko, kas turėtų galią juos išgelbėti.
Recenzijos liudija, kad menine prasme idėja nepasiteisino. Apibūdindama karo kontekstą iliustruojančių plakatų panaudojimą, kritikė Dovilė Zavedskaitė teigia: „Tiesmukai suskamba ir žaidimas plakatais, tarpusavyje maišant „Belaukiant Godo“, „Karas ir taika“, „Vakarų fronte nieko naujo“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“ žodžius. Visa tai jau pamaišyta socialiniuose tinkluose ir scenoje atrodo drungnai.“ Teatrologė Ieva Tumanovičiūtė svarsto, kad „šįkart išvestos kelios politinės paralelės su nūdiena neatrodo pakankamai stiprus motyvas imtis režisuoti „Belaukiant Godo“.“ Panašu, kad pagirtinas siekis deklaruoti susirūpinimą karu neturėjo reikšmingos meninės vertės. O galbūt karo griuvėsiuose žydintis absurdo žanras savo prigimtimi tiesiog nepasiduoda dokumentikos fonui?
Savicenzūra, arba Adaptacija
Perversmų akivaizdoje atsidūrę kūrėjai suvokia, kad dalis kadaise įgyvendintų meninių sprendimų šiandien gali pasirodyti nebeadekvatūs ar būti priimti ne itin maloniai. Tai suvokdami režisieriai operatyviai keičia prieš karą pastatytus spektaklius. Pavyzdžiui, latvių režisierius Elmāras Seņkovas atvyko į Klaipėdos dramos teatrą, kad pakeistų keletą „Mamos Drąsos“, pastatytos pagal karą reflektuojančią Bertolto Brechto pjesę, scenų.
Kitas pavyzdys: „Teatrono“ trupė perrežisavo spektaklį „The Final Final Final“, kurio dramaturgijos pagrindą sudaro apie šimtas klasikos ir šiuolaikinių dramos kūrinių finalų. Savo feisbuko paskyroje pristatydamas paskutinį spektaklį, režisierius Gildas Aleksa nurodė: „aktoriai rusų autorių finalus tiesiog prašoks“, t. y. praleis. Rusų kūriniai Lietuvos scenose nėra draudžiami, tačiau susiklosčiusi situacija paskatino kūrėjus diskutuoti apie senus sprendimus pakitusiame kontekste ir priimti naujus.
Daug autorių palaikymą Ukrainai simboliškai reiškia prieš ar po spektaklių. Kai kuriais atvejais taip deklaruota ne tik kūrėjų, bet spektaklius rengiančių įstaigų pozicija. Pavyzdžiui, Antano Obcarsko premjera „Boksas“ su Ukrainos tema neturi nieko bendra, tačiau prieš kiekvieną iš keturių premjerų vakarų režisierius kilo į sceną skaityti Lietuvos nacionalinio dramos teatro pozicijos karo atžvilgiu, fone projekcijose plevėsuojant Ukrainos vėliavai. Šis atributas ekranuose pasirodo ir po Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre rodomo Uršulės Bartoševičiūtės spektaklio „Kaip jums patinka“, taip pat – daugybės kitų teatrų spektaklių pradžioje ar pabaigoje. Kūrinių turiniui toks sprendimas įtakos nedaro, bet žiūrovų percepcijai, apie kurią šnekėsime kiek vėliau, – neabejotinai.
Nišinių žanrų žydėjimas ir galia
Pirmaisiais dviem karo mėnesiais išaugo (o gal tik tapo matomesnis) akcijų ir kitokių performatyvių pasirodymų skaičius. Tokia kūryba tinkamiausia trumpai, aiškiai ir paveikiai žinutei nusiųsti. Joje į svarbiausią vietą iškeliama idėja, o ne poreikis ją apipinti išmaniais meniniais sprendimais.
Viena labiausiai socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje sklidusių akcijų (autorių vadinama meniniu performansu) – kruvinas tvenkinys prie Rusijos ambasados Lietuvoje ir per jį plaukianti Rūta Meilutytė. Ekologiškais dažais nuspalvintas vandens telkinys ir jį skrodžianti olimpinė čempionė tapo galinga metafora apie žmones, kurie per aplink tekančias kraujo upes negali matyti kelio į priekį. Akcijos autorės – Berta Tilmantaitė, Neringa Rekašiūtė, minėtoji Rūta Meilutytė ir Aurelija Urbonavičiūtė.
Kruvina akcija Prancūzijos prezidento rinkimų antrojo turo dieną buvo surengta ir prie Prancūzijos ambasados. Didelė organizatorių komanda, kurioje buvo ir masėms, ir nišinėms auditorijoms gerai žinomų žmonių, kreipė prancūzų (ir Vilniaus praeivių) dėmesį į Ukrainoje vykdomą genocidą bei ragino atsakingai rinktis jų valstybei atstovausiantį pareigūną. „France in Trance“ pavadintame vakarėlyje žmonės šokdami apsipylė vyną imitavusiais raudonais dažais, darkart primindami apie kruvinus įvykius, už kurių stabdymą didžiausią atsakomybę turi prisiimti aukščiausio rango politikai. Kaip ir kruvino tvenkinio atveju, įspūdingos ir žiniasklaidoje paplitusios nuotraukos turėjo pabudinti bent dalį prie karo žinių per porą mėnesių pripratusių europiečių.
Šokio, performanso ir kitų menų atstovai Vilniuje surengė Meninių akcijų savaitę (MAS). Tai nebuvo karo inspiruotas renginys. Pačių menininkų lėšomis rengti performansai ir akcijos buvo susiję su įvairiomis socialiai angažuotomis temomis ir tik dalis jų integravo karo temą, nors kūrinių išeities taškas su ja nebuvo susijęs. Panašu, kad MAS reikėtų vertinti ne kaip renginį-reakciją į didžiąją aktualiją, bet kaip dar vieną įrodymą, jog karo tema negali nepaveikti kūrėjų, nesvarbu, kokios temos jiems individualiai yra svarbiausios ir skaudžiausios.
Įdomu, kad dėmesiui atkreipti skirtos akcijos suaktyvėjo pirmais dviem karo mėnesiais. Vėliau menininkai ir kiti aktyvistai (pavyzdžiui, Olegas Šurajevas) vis rečiau jas rinkdavosi kaip priemones viešai atkreipti atsakingų struktūrų dėmesį.
Už ką atsakingi žiūrovai?
Karo aplinkybės pakeitė ir meno vartotojų percepciją. Žinia, žiūrovų žvilgsnio nuspėti neįmanoma, tad anksčiau minėti režisierių sprendimai keisti dalį scenų remiasi spėlionėmis. Vis dėlto pravartu stengtis numanyti ir apsidrausti.
Neapsidraudę nukentėjo minėtojo „The Final Final Final“ kūrėjai. Pirmą kartą nuo karo pradžios rodę spektaklį, atlikėjai susidūrė su audringesne nei anksčiau reakcija. Smurto scenų (nes būtent tokios būdingos klasikinių dramos kūrinių finalams) gausa išsiskiriantis kūrinys suerzino žiūrovus, kurie aktyviau nei bet kada ėmė palikti salę nepasibaigus spektakliui. Autoriai teigia, kad vienas išeinantis žmogus net išvadino juos fašistais. Štai taip kūrinys apie intensyvų aktoriaus darbą pildant keisčiausius ir vienas nuo kito nutolusius režisūrinius bei dramaturginius reikalavimus žiūrovų akyse tapo… patyčiomis iš karo veiksmų ir aukų?
Ne vienas šiandien jaučiamės pasmerktas mirštančius ar sužeistus kūnus vaizduojančią išraišką traktuoti kaip karo Ukrainoje motyvą. Praėjus savaitei po karo pradžios, teko žiūrėti Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Pluto“, kuriame krintančių žmonių vaizdas nejaukiai priminė, nuo ko kenčia žmonės netolimoje valstybėje, kol mes jaukiai žiūrime šokio spektaklį. Asociacijos su karščiausia tema pernelyg stiprios, kad tokias scenas suprastume kaip metaforą, o ne kaip tiesioginę nuorodą.
Atsiranda žmonių, atsitiktinius sutapimus ir pasikeitusią žiūrovų percepciją laikančių pranašiškais kūrėjų gebėjimais. Vis dėlto karai, genocidai, aplinkos naikinimas pirmiausia yra žmonijos istorijos dalis. Kadangi istorija kartojasi, nieko keista, kad praeitį reflektuojantys autoriai „atspėja“ įvyksiančius dalykus. Tai nėra pranašystės. Tai atsitiktinumas, lemiantis, kad amžinos temos, kuriomis susidomi autoriai, netikėtai tampa dabartinio laiko aktualijomis.
Kas iš to?
Kol kas negalime pasidaryti išvadų apie tai, kaip įvykiai Ukrainoje ir jų rezultatai pasaulyje paveikė Lietuvos teatro turinį – karas tebevyksta, menininkai, nors ir nebe taip aktyviai, vis dar jį jaučia, prisimena ir primena kitiems. Tačiau galime pamatyti du svarbius dalykus.
Pirma – sėkmingai refleksijai vis dėlto reikalingas atstumas. Kol karo temą išgyvename pernelyg artimai ir jautriai, nesugebėsime jos integruoti į meninius darbus kaip kūrybinės dalies, o ne kaip politinės paraiškos. Tad tiek žiūrovams, tiek kūrėjams ilgainiui teks pripažinti, kad socialinė atsakomybė šiuo atveju skandina meną. Laimė, Lietuvoje kiekvienas esame laisvas rinktis tai, kas tuo metu atrodo reikšmingiausia, o ne tai, ką diktuoja kažkieno primesti reikalavimai.
Antra – tai yra palankus laikas įsisąmoninti, kad turime paleisti iliuzijas, jog menas ir politika gali neturėti nieko bendra. Kultūra ir politika yra dvi sritys, kurios apima ir profesionalų kuruojamus laukus, ir asmeninius gyvenimus. Tik kultūra gimsta siauroje aplinkoje ir išsiplečia į bendruomenes, o politika gimsta tam, kad bendruomenės gebėtų sugyventi, ir tada persikelia į asmeninį kiekvieno pasaulį. Kahnemano knygoje aprašyti tyrimai ir eksperimentai įrodo, kad viskas, su kuo susiduriame, turi įtakos tam, ką darome toliau. Beprasmiška tikėtis, jog viską apimančios kultūra ir politika mumyse gyvuos nesusijusios viena su kita.
„Teatro žurnalas“, Nr. 25
