Ukrainiečių dramos Lietuvos rusų dramoje

Andrius Jevsejevas 2022 08 12 literaturairmenas.lt, 2022-08-08
Akimirka iš spektaklio „Šeimyninės scenos“ eskizo pristatymo, režisierius Viktoras Mavrinas (Lietuvos rusų dramos teatras, 2022). Ingos Juodytės nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Šeimyninės scenos“ eskizo pristatymo, režisierius Viktoras Mavrinas (Lietuvos rusų dramos teatras, 2022). Ingos Juodytės nuotrauka

aA

Pamenu, 2015 m. rudenį su kolegėmis teatro kritikėmis rengėme spaudai pirmąjį žurnalo „Teatras“ numerį. Daug nedvejodami nusprendėme jį paskirti ryšių tarp karo ir teatro analizei, reflektuoti lietuvių ir užsienio kūrėjų spektaklius, kuriuose vienu ar kitu aspektu paliečiami baimės, neapykantos kitokiems, keršto ir pasiaukojimo leitmotyvai, o patį žurnalo viršelį papuošėme žaismingu raudonos spalvos tanku, prie kurio vairo sėdėjo trys LNDT mūzos.

Maidano atgarsiai, rodos, tebesklandė ore, Vidurio Europos - visų pirma, Vengrijos ir Lenkijos - viešajame gyvenime jau kerojo radikalios dešiniosios politinės jėgos, Varšuvos, Paryžiaus, Vilniaus, kaip ir daugelio Senojo žemyno šalių, kairieji intelektualai vis dar skrajojo padebesiais nuo drąsaus ir įžvalgaus K. Warlikowskio „(A)pollonia“ pastatymo, pagrindinėse Lietuvos scenose daug diskusijų sulaukusius spektaklius statė E. Nek­rošius, K. Lupa, A. Schillingas, Y. Ross. Net R. Tuminas spėjo sukurti „Minetį“ - dabar jau, regis, tikrai „paskutinį pasispardymą“ savotišku maestro vasarnamiu paverstame Vilniaus mažajame teatre...

Dar tais metais dalyvavau tarptautiniame vaikų teatro festivalyje Rusijos Didžiajame Naugarde ir viename interaktyviame spektaklyje aktoriui paklausus vienuolikmečio žiūrovo, kuo jis norįs būti užaugęs, išgirdau sugluminusį atsakymą. Tankistu? Rimtai? Kas šiais laikais gali norėti sėdėti skardinėje ir traiškyti žmonių gyvenimus, galvojau prieš septynerius metus.

Tikiu, kad šiandien šio berniuko svajonė jau išsipildė. R. Tumino - turbūt ne. O man, atsimenu, tada dar atrodė, jog teatras gali būti ne tik visuomenės veidrodis, ne tik nusiraminimo oazė nesibaigiančių globalinių kataklizmų išvargintiesiems, bet ir tikrų tikriausias ginklas, ne šiaip sau reflektuojantis ar komentuojantis esamąjį laiką ir bandantis užčiuopti neišvengiamai jame klajojantį žmogų, bet ir aktyviai kuriantis tam tikrą intelektualinę terpę drąsioms idėjoms rastis ir visuomeniniams pokyčiams megztis.

Dabar man taip nebeatrodo. Dabar esu tikras: teatras sociokultūrinių ir geopolitinių įtampų laikais ne tik gali, bet ir turi kelti sau tam tikrus tikslus, kurie viršytų grynai estetinius, ekonominius ar administracinius įstai­gų siekius, žvelgti plačiau nei teatrų veiklos gairės, politikų ar Kultūros ministerijos klerkų rekomendacijos. Kalbu pirmiausia apie valstybinius teatrus, kuriems valstybė garantuoja kone šimtaprocentinį kūrybinio, aptarnaujančiojo ir administracinio personalo, infrastruktūros ir ūkio išlaikymą, kad beliktų tik kurti, nuosekliai ir metodiškai dirbti su tikslinėmis auditorijomis, eksperimentuoti, klestėti... Ir nors per karantiną beveik visi dosnios valstybės paramos bei lengvatų sulaukę valstybiniai teatrai pandemiją, tarsi sutarę, patogiai prasnaudė, visai netoli mūsų griaudžiantys karo pabūklai ir gaudžiančios sirenos privertė bent šiek tiek prasimerkti ir giliausiai sumigusius. Todėl, nors paradoksalu, bet itin džiugu, kad vienu labiausiai matomų teatrų šalyje pastaraisiais metais tapo Lietuvos rusų dramos teatras, nepaskubėjęs išeiti kasmetinių atostogų, o mobilizavęsis naujam dramaturgijos festivaliui, kurio epicentru šįmet tapo Ukrainos rašytojų šiuolaikinės ir klasikinės pjesės.

„Mes - Ukraina ´22“ - taip vadinasi šiųmetis dviejų dienų mini festivalis, vykęs LRDT erdvėse birželio 28-29 d., - gražaus užmojo, tačiau ne itin apgalvotas ir gan chaotiškai įgyvendintas renginys. Pirmam kartui gal ir nieko baisaus, bet vis dėlto ateityje, rengiantis festivaliams „Mes - Lenkija“ arba „Mes - Prancūzija“, organizatoriams, manyčiau, vertėtų gerokai pergalvoti kelis esminius momentus. Jau vien tam, kad kūrėjų pastangos neatrodytų savitikslės.

Visų pirma, būtų naudinga apsibrėžti renginio formatą ir koncepciją: ar tai festivalis, kuriame menininkai žiūrovams pristato iš teatro pateikto šiuolaikinių ir klasikinių pjesių sąrašo pasirinktus dramaturgų tekstus, ar vis dėlto atviras eskizų konkursas, kurio nugalėtojui suteikiama galimybė kitąmet savąjį eskizą išplėtoti iki visaverčio spektaklio, atsidursiančio teatro repertuare?

Jei tai konkursas, kodėl tuomet nenurodomi vertinimo komisijos nariai ir kriterijai? O kaip tuomet nekonkursinė „Off“ programa, kurioje buvo parodyti dar du perspektyvūs, dinamiški, žiūrovų ir kūrėjų vaizduotę kaitinantys performansai (Andriaus Darelos „Spektak­lis, kuris neįvyko“ ir Manto Jančiausko bei Telmano Ragimovo „Skambutis“) ir vienas ne itin vykęs dramaturgo M. Kuročkino pjesės skaitymas (rež. Maksimas Tuchvatulinas)? Ar pirmieji du į pagrindinę programą nepakliuvo, nes buvo prastesni? Ar dėl to, kad jų kiek kitokia žanrinė išraiška bei kūrybinė specifika? Ar turi šie pasirodymai ateitį? O gal tai vienkartinės meninės akcijos? Gal jie dėl skaičiaus, nes festivalis iš trijų spektaklių atrodytų itin skurdžiai?

Jei tai vis dėlto festivalis, kokia tuomet jo tema? Jos juk nepavyko suformuluoti nei iš anksto paruoštoje informacinėje medžiagoje, nei diskusijoje, kuri labiau priminė eilinę spaudos konferenciją. Nes temos tiesiog nėra. Yra tik vidinę teatro atranką įveikę menininkai ir jų pasirinktų tekstų neišbaigtos, žalios sceninės interpretacijos. Kokie tuomet estetiniai ir etiniai festivalio principai? Tiesiog skleisti žinią apie skirtingų tautų dramaturgiją? Ar pristačius vos 3-4 atsitiktinai parinktus tekstus, bet plačiau nepristačius nei tekstų autorių, nei režisierių, nei aktorių (dalis jų - etatiniai Rusų dramos teatro artistai, kiti, regis, - teatro meniniai bendradarbiai iš Ukrainos ir Baltarusijos), praturtinamas žiūrovas? O gal praturtėja tik kūrybinė komanda?

O ką mums, žiūrovams, šiais eskizais nori pasakyti jų autoriai? Tarsi supratau, ką galbūt pasakė tekstų autoriai. O kaip režisieriai? Štai, tarkime, tame pačiame Rusų dramos teatre jau statytos Anos Jablonskajos pjesę „Šeimyninės scenos“ pasirinkęs Estijoje dirbantis ukrainietis Viktoras Mavrinas spaudos konferencijoje tiesiai šviesiai pasakė, kad dabar teatro komunikacinėmis galiomis jis nebelabai tiki ir tiesiog nori senuose tekstuose surasti tai, kas galėjo išpranašauti šiandieną. Ir suranda: lygiai vieną aktualią ir taiklią frazę, kurią organizatoriai ir taip cituoja greta skurdaus pjesės bei jo autorės kūrybinės biografijos pristatymo (kareivio tėvo paklaustas, kodėl nušovė kaimynų šuniuką, paauglys sūnus atsako: todėl, kad šis liovėsi jį mylėjęs). Šis paprastas, tarsi daugelį kartų skirtingose scenose matytas, kuklių režisūrinių užmojų, niekuo neišskirtinis spektaklio eskizas, kuriame vaidina vieni LRDT trupės lyderių V. Novopolskis, J. Gladij, A. Bizunovič, V. Lukjanovas ir kt., ir buvo paskelbtas konkurso nugalėtoju, kitą sezoną išaugsiančiu iki, tikiuosi, daug dinamiškesnio, tikslingesnio ir drąsesnio scenos meno kūrinio.

Taip pat Estijoje dabar kurianti rusų režisierė Julija Aug, užuot atskleidusi savo motyvaciją imtis Olego Michailovo teksto „Prisiekusios mergelės“, apskritai buvo labiau linkusi pasakoti, dėl kokio spektaklio, kada ir kodėl, anot jos, tapo disidente. O režisierės pagal O. Michailovo tekstą vien moterų aktorių surengtas skaitymas atrodė tarsi iš kažkokio keisto vakuuminio folkloro ausis iškišęs anachronizmas, rimtu veidu pasakojantis farso vertą istoriją apie turbūt gūdžiausią pasaulyje patriarchalinį kaimą, kuriame nebeliko nė vieno vyro, todėl jais turi apsimesti moterys, kad tik galėtų ir toliau viena kitą engti. Kodėl čia, kodėl dabar, kodėl šiame teatre su šiomis aktorėmis šiai publikai pristatomas šis kūrinys - nežinia. Bet patikinu: aktorės scenoje atiduoda visą 100 procentų, ir tik dėl to šį pusantros valandos trukmės režisūrinių klišių rinkinį buvo įmanoma išžiūrėti iki pabaigos.

Paskutinioji festivalio konkursinėje programoje eskizą pagal ukrainiečių literatūros klasikės Lesios Ukrainkos poetinę dramą „Miško daina“ pristačiusi Ramunė Kudzmanaitė aiškiai suformulavo tokio pasirinkimo priežastis: daugelį metų Baltarusijos teatruose dirbusi režisierė nebando aktualizuoti daugiau nei amžiaus senumo teksto. Čia ieškoma teatrališkumo, žaismės, lengvos sceninės formos, kūrėjai siekia suteikti žiūrovui galimybę užsimiršti, pajusti džiaugsmą ir ramybę. Nors režisierės sumanymas nei inovatyvus, nei revoliucingas, tačiau viso renginio kontekste R. Kudzmanaitės spektaklio eskizas atrodė išskirtinis skaidrumu, nuoširdumu, dinamiška ir azartiška artistų vaidyba. Turbūt patyrusi režisierė puikiai suprato, jog nėra nė menkiausios prasmės kurti teatrą, kai negalvojama, kam jis galėtų būti įdomus, aktualus, ką galėtų sujaudinti, kodėl ir kaip.

Būtent nenoras užduoti sau klausimų, susijusių su tikslinės šio renginio auditorijos paieškomis, mano supratimu, ir buvo didžioji festivalio-konkurso „Mes - Ukraina ´22“ yda. Net jei režisierių pasirinkti ukrainietiški tekstai būtų neabejotinai genialūs, o sceniniai jų bandymai - neišpasakytai talentingi, visas renginys tam tikra prasme yra bevertis, nes su šiais tekstais turi susipažinti ne Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai ir jų kolegos, ne teatro administracijos bičiuliai, ne kritikai ir ne siauras ratelis renginiuose besilankiusių rusakalbių intelektualų. Snobiškas užsidarymas savo dramblio kaulo bokšte, narciziškas puikavimasis savo kūryba kitiems ir sau, pasitenkinimas valdžios institucijoms ir pavaldžioms kultūros įstaigoms priimtinu status quo, nenoras ieškoti arba negebėjimas rasti kritiško žiūrovo, gyvenančio kiek kitame kultūriniame ir informaciniame burbule, vis dar tebėra savotiškas daugelio mūsų valstybinių scenos meno įstaigų skiriamasis bruožas ir net siekiamybė. Skirtingai nei daugelis nepriklausomų teatro menininkų ir trupių, valstybinių teatrų darbuotojai galimybę nebeieškoti turi ir noriai ja naudojasi. Juk kiekvienam iš mūsų daug smagiau ir saugiau pasirodyti savo draugams ir amato kolegoms, kritikams ir užsienio festivalių prodiuseriams, negu mėginti į teatrą kokiu nors būdu atitempti tą, kuriam šiandien dar kyla abejonių, kad gal vis dėlto kitoje barikadų pusėje gyventume kur kas geriau.

O grįžtant prie Lietuvos rusų dramos teatro ir jo organizuoto renginio „Mes - Ukraina ´22“, sunku nenusivilti pagalvojus, jog birželio pabaigoje, itin įtemptu ir svarbiu daugeliui mūsų laiku, buvo praleista galimybė pasakyti ką nors svarbaus tiems, kuriems galbūt kitų žmonių skausmas, atjauta, empatija, demokratinės vertybės, veržimasis į laisvę ir pagarbus, bet kritiškas požiūris į kultūrą, kuria gyveni, nėra natūraliai įaugę į kraują. Atsakius į klausimą „Kam mes kuriame, kam mes tai skiriame?“ šio festivalio kontekste, būtų galima pamėginti jį perkelti ir į kitą lygį - susijusį su daugeliui teatro menininkų (o pirmiausia turbūt režisieriui Gintarui Varnui), vos prasidėjus karui Ukrainoje, kilusiomis dvejonėmis dėl tolesnio paties LRDT likimo, naujos teatro koncepcijos, misijos ar bent jau pavadinimo paieškų.

Kokia yra ir kokia galėtų (turėtų?) būti tikslinė šio teatro, kuriame absoliuti dauguma spektaklių vaidinama rusų kalba, auditorija? Lietuvos rusakalbių diaspora? Būčiau linkęs tikėti, kad ši mūsų visuomenės dalis puikiai supranta ir lietuviškai. O tie, kuriems per ne vienerius gyvenimo mūsuose metus lietuvių kalba taip ir netapo suprantama, vargu ar veržiasi ne tik į Lietuvos rusų dramą, bet ir apskritai į kokios nors kultūros sales. Aišku, darbas su tikslinėmis auditorijomis, rinkotyra ir tikslinė viešoji komunikacija yra daugelio mūsų valstybinių scenų pareiga.

Tai kas tu esi, Lietuvos rusų dramos teatre, po kurio stogu šiandien drauge kurti sutelpa šitiek skirtingų asmenybių, idėjų, kultūrinių ir tautinių bendruomenių? Kas tu esi, jei domiesi visais, išskyrus tuos, kuriais turbūt turėtum domėtis labiausiai? O jei ne, kam tada tu apskritai esi?

Andrius Jevsejevas - teatro žmogus.

Iš 3752 / 14 žurnalo (2022-07-15)

Komentarai