Krystianas Lupa Lenkijoje ir Lietuvoje

Edita Degutienė 2022 08 20 „Krantai“, 2022 m., Nr. 1
Scena iš spektaklio „Austerlicas“, režisierius Krystianas Lupa (Valstybinis jaunimo teatras, 2020). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Austerlicas“, režisierius Krystianas Lupa (Valstybinis jaunimo teatras, 2020). Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Lenkijos teatras, kaip, beje, ir kinas, nuo seno žinomas Europoje ir dar plačiau. O ir šiuo metu mūsų kaimynai turi nemažai iškilių režisierių, kurie stato spektaklius ar filmuoja ne tik savo šalyje, bet dažnai kviečiami kurti ir užsienyje. Lietuvos publika taip pat daugelį jų pažįsta iš mūsų scenose pastatytų dramos, operos, baleto spektaklių. Krystianas LUPA (g. 1943) laikomas ryškiausia šiuolaikinio lenkų teatro asmenybe, žiniasklaida jam nuolat skiria ypatingą dėmesį. Lietuvoje jis pastatė Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštę“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015) ir spektaklį „Austerlicas“ pagal Winfriedo Georgo Sebaldo romaną (Valstybinis jaunimo teatras, 2020). Kultūros žurnalistė Edita DEGUTIENĖ pristato Lenkijos teatrologų mintis apie Krystiano Lupos kūrybą bei teatrologės Karolinos MATUSZEWSKOS „Austerlico“ recenziją.

Lenkijos teatras, kaip, beje, ir kinas, nuo seno žinomas Europoje ir dar plačiau. O ir šiuo metu mūsų kaimynai turi nemažai iškilių režisierių, kurie stato spektaklius ar filmuoja ne tik savo šalyje, bet dažnai kviečiami kurti ir užsienyje. Lietuvos publika irgi daugelį jų pažįsta iš mūsų scenose pastatytų dramos, operos, baleto spektaklių. Vienas jų - Krystianas Lupa - laikomas ryškiausia šiuolaikinio lenkų teatro asmenybe, žiniasklaida jam nuolat skiria ypatingą dėmesį. Nenuostabu: labai talentingas, be galo produktyvus teatro kūrėjas, nepaisant garbaus amžiaus, kone kasmet pateikia vis naują pastatymą. Kiekvienas jų kelia ažiotažą, yra plačiai aptarinėjamas visuomenėje, nors neretai įžiebia ir prieštaringų vertinimų.

Krystianas Lupa teatre debiutavo dar 1976-aisiais, o pirmąjį apdovanojimą pelnė jau po metų ir iki šiol beveik pamečiui pagerbiamas aukštu savo šalies arba tarptautiniu įvertinimu. 2020 metais jis tapo Tadeuszo Żelenskio-Boyaus premijos už viso gyvenimo teatrinius pasiekimus laureatu, tarptautinei komisijai ypač išskiriant jo autorinį spektaklį „Capri. Bėglių sala“ Varšuvos teatre „Teatr Powszechny“. Pastarasis spektaklis, portalo Culture.pl nuomone, yra didžiausios meninės ir moralinės reikšmės kūrinys, atspindintis jo mintis apie pavojus, kurie gresia žmogui ir pasauliui, o Krystianą Lupą reikia vadinti ne tiek spektaklio architektu, konstruktoriumi, kiek jo kompozitoriumi ir dirigentu. „Jis kuria spektaklį kaip kompozitorius simfoniją, tik daro tai ne natomis, o gyvais aktoriais“, - teigia portalas.

Šis neeilinis režisierius yra gavęs visus reikšmingiausius Lenkijos apdovanojimus ir daugybę prestižinių Europos premijų, tarp jų Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos, Lietuvos. Be to, jis yra pirmasis lenkas, gavęs „Europos teatro premiją“, vadinamą teatro Oskaru. Dienraščio „Gazeta Wyborcza“ žurnalistas Witoldas Mrozekas rašo: „Lupos asmenyje į Lenkijos teatrą atėjo vienas talentingiausių kūrėjų visoje šalies istorijoje, jeigu jis būtų likęs dirbti kine (šią kultūros sritį režisierius dievina - E. D.), tikriausiai atsidurtų kino panteone greta Bergmano, Tarkovskio, Godard´o...“

Krystianas Lupa nuolat pabrėžia, jog jam teko laimė teatro žinių semtis iš didžiųjų Lenkijos scenos klasikų, tokių kaip režisieriai Konradas Swinarskis ir Tadeuszas Kantoras (abiejų seniai nebėra tarp gyvųjų), kurie išmokė jį giliai analizuoti kiekvieną spektaklio sceną, kiekvieną vaidmenį, nepaprastai daug dirbti su aktoriais ir nuolat ieškoti, siekti tobulumo. „Iš jų sėmiausi taip pat ir gyvenimiškos išminties“, - spaudai yra sakęs režisierius.

Su juo dirbantys lenkų aktoriai, taip pat teatrologai pabrėžia Krystiano Lupos nuostatą, kad teatro paskirtis - tai ne pasidemonstravimas, ne savimylos patenkinimas ar priemonė pasipuikuoti. „Teatras turi būti tiltas į dvasingumą, ir kiekvienas spektaklis privalo to dvasingumo siekti... Lupa nekuria situacijų teatro, režisuodamas spektaklį jis greičiau nukreipia, veda aktorius temos bei užduoties vykdymo keliu“, - tvirtina šio kūrėjo artimas draugas, aktorius ir daugelio jo pastatymų kostiumų autorius Piotras Skiba.

Kritikas Tomaszas Manas internetinėje žiniasklaidoje taip apibūdina šio neeilinio scenos meistro teatrą: „Lupos teatras - tai psichologinių kraštutinumų, kurie atsiskleidžia veidmainystės ir pigių linksmybių laikotarpiu, teatras. Jis įspėja: jeigu pigi linksmybė, tai pigus ir žmogus, pigus gyvenimas, pigi dvasia, pigus protas, pigus jautrumas... Jo spektakliai baigiasi tuo, kad viskas, kas liečia mus, vis dar lieka su klaustuko ženklu“.

Jaunieji Lenkijos režisieriai, Krystiano Lupos mokiniai, tarp jų tokios garsenybės kaip Grzegorzas Jarzyna, Krzysztofas Warlikowskis, pabrėžia, jog teatro kūrime nėra reikšmingesnio už jį autoriteto. Na o vienas jauniausių jo mokinių Marcinas Wierzchowskis žurnalui „Teatr“ prisipažįsta: „Senokai nustojau žavėtis juo ir jo teatru, tačiau visgi esu įsitikinęs, kad nėra kito tokio masto, tokio talento kūrėjo, teatro problematikos žinovo kaip Lupa. Tai jis davė impulsą vertinti teatrą gilesniu, dėmesingesniu žvilgsniu, pastebėti didžiulius sudėtingus pokyčius, išmokė, kaip svarbu nesustoti ties pirmu atsakymu, kuris šauna į galvą, iškilus klausimui apie kitą žmogų, ir įteigė, kad būtina toliau gilintis ir bandyti per kitą prizmę pažvelgti į tikrovę, suvokiant jos daugiasluoksniškumą. Tie sluoksniai - realistiški, metafiziški, dvasiški - susipina, be to, sąveikauja tarpusavyje. Lupa ne tik įkvėpė norą vis labiau panirti į teatrinius ieškojimus, bet ir davė žinių, kurios leidžia tai daryti...“

Nuo praėjusio amžiaus pabaigos itin išpopuliarėję biografiniai literatūros veikalai rado atgarsį ir teatro mene. Šis bumas neaplenkė nė Lenkijos scenų. Biografine medžiaga paremtos pjesės sudaro žymią dalį dabarties dramaturginių projektų. Jų mielai imasi įvairių kartų ir įvairaus sceninio braižo režisieriai. Teatrologė Beata Popczyk-Szczęsna pastebi, jog „bioteatras“ nesvetimas ir Lupai. Jos nuomone, šio kūrėjo „Factory 2” (2008), „Persona, triptikas Marilyn” (2009), „Persona. Simone kūnas“ (2010) pastatymuose režisierius atsiskleidė kaip eksperimentavimo neeilinių asmenybių tema pradininkas, nors tos asmenybės jį ne tik įkvepia, bet ir erzina. „Režisierius, kurio gyvenimas ir kūryba susipina, sudaro neatsiejamą visumą, iš tikrųjų praktikuoja patį save įvairiomis raiškos formomis - tiek tiesiogine, tiek netiesiogine, tiek per savo spektaklius, tiek per savo rašytus tekstus, o sekdamas kitų biografijomis, jis panaudoja Andy Warholo, Marilyn Monroe bei jų bičiulių portretus tam, kad atskleistų save įvairioje šviesoje. Šitaip jų gyvenimo istorijas paverčia savo paties istorija. Jis atkakliai domisi tuo kitu herojumi, tuo pat metu būdamas tvirtai įsitikinęs, jog neįmanoma iki galo atskleisti jo asmenybės... Lupai būdingas teatrinės biografistikos praktikavimas asmenybių laboratorijos stiliumi“, - taip šio režisieriaus meninį fenomenalumą apibūdina Popczyk-Szczęsna. Ji pabrėžia Lupos savybę kalbėti apie intymius dalykus. „Jo dėmesys kitoms asmenybėms siekiant geriau save pažinti yra savaip maniakiškas, savaip mistinis ir atsispindi įvairiuose lygmenyse. Duodamas interviu ar šiaip užrašuose jis nešykšti itin privačių detalių, dalijasi intymiausiais prisipažinimais ir pamąstymais“, - teigia teatrologė.

Analizuodami Lupos kūrybą lenkų kritikai pastebi, jog jis pats dažnai ir išverčia pjesę, ir pritaiko literatūrinį kūrinį scenai, pats kuria scenografijas, kai kada atlieka ir Pasakotojo vaidmenį, adaptuoja muziką, be to, yra puikus šviesų menininkas. Kitas bruožas - beveik visada pasirenka literatūros klasikų veikalus. Witkacy, Sławomiras Mrožekas, Witoldas Gombrowiczius, Stanisławas Wyspiańskis, Fiodoras Dostojevskis, Antonas Čechovas, Michailas Bulgakovas ir, žinoma, Thomas Bernhardas yra jo mėgstamiausi. Apie pastarąjį Lupa kalbėjo: „Nepajėgiu išsivaduoti iš Bernhardo, iš to iškilaus XX amžiaus rašytojo, provokatoriaus.“

Visą gyvenimą ir iki šiol režisierius yra susijęs su Krokuvos „Senuoju teatru“, tačiau daug spektaklių pastatė Varšuvoje, Vroclave, taip pat Paryžiuje, Lozanoje, Vienoje, Niujorke ir kitur.

2015 metais Lietuvoje Lupos režisuotos „Didvyrių aikštės“ įspūdžiai daugeliui mūsų teatromanų neišblėso iki šiol. Jis pats yra sakęs, jog jaučia didelį dėkingumą tuomečiam Nacionalinio dramos teatro meno vadovui Audroniui Liugai už pakvietimą statyti Vilniuje būtent šį Thomaso Bernhardo kūrinį. „Nebuvau tikras, ilgai abejojau, ar imtis to darbo, ir tik kai išgirdau šią dramą lietuvių aktorių balsais, suvokiau, koks vertingas tas kūrinys, naujai atsiskleidė Bernhardo dialogų paslaptys“, - kalbėjo lenkų žurnalistams režisierius.

,,Gazeta Wyborcza“ puslapiuose Mrozekas rašė: „Didvyrių aikštėje“ Lupa su chirurgišku preciziškumu grįžo prie neužgyjančių Anschlusso ir Holokausto žaizdų, įspėdamas apie galimą fašizmo recidyvą... Bernhardo pesimizmas, širdgėla šiame santūrumu ir minimalizmu pasižyminčiame spektaklyje pereina kai kada į autoparodiją, juodąjį humorą, ir tai yra didžiulis lietuvių aktorių vaidybos nuopelnas. Valentino Masalskio herojus - stipriausias Vilniaus „Didvyrių aikštės“ vaidmuo. Pasimetęs, bejėgis, susikompromitavęs, bet vis dėlto keliantis simpatijas. Nors herojai yra aukos ir neapkenčia tikrovės, tačiau jie - tos tikrovės dalis, tad hipokrizijos pilname pasaulyje vien jos apnuoginimas turi būti ciniškas. Vieninteliu išsigelbėjimu, anot Lupos lietuviškojo pastatymo, lieka beviltiška ironija“. Culture.pl pateikė panašų požiūrį: „Išėjus iš Vilniaus teatro spektaklio buvo neįmanoma atitrūkti nuo jo, jis vertė toliau mąstyti. Stiprus, be galo paveikus kūrinys, kuriame dominuojanti neviltis tampa kone apčiuopiama“.

Nemenko dėmesio Lenkijos žiniasklaidoje sulaukė ir 2020-ųjų rudenį Valstybiniame jaunimo teatre Krystiano Lupos režisuotas „Austerlicas“ pagal vokiečių rašytojo Winfriedo Georgo Sebaldo, nominuoto Nobelio literatūros premijai, romaną. Teatro kritikas Tomaszas Domagala kultūros portale teigia: „K. Lupa Vilniaus pastatyme liko ištikimas Sebaldui, įskaitė rašytojo prozoje tai, kas joje slypi labai giliai. Tai teatras, kuriame fotografija ir vaizdas įvairiais pavidalais yra pagrindiniai herojai... Būtina paminėti labai svarbius menininkus, kūrusius tą spektaklį: scenografijos ir šviesų autorių - patį režisierių, puikių kostiumų kūrėją - Piotrą Skibą ir geriausią, mano manymu, viso sezono videodarbų autorių - Miką Žukauską, taip pat hipnotizuojančią muziką sukūrusį Arturą Bumšteiną. Aktoriai - visi iki vieno - puikūs, tikroviški ir jaudinantys, be to, nepaprastai disciplinuoti ir preciziški. Jie vaidino taip, jog, nors nemoku lietuviškai, galėjau nesunkiai suprasti jų emocijas, išsakomas mintis. Labai laukiu lietuvių Sebaldo atvykimo į Lenkiją, kad turėčiau progą dar kartą su Vilniaus aktoriais leistis kelionėn per žmonių pragarą. Kuo daugiau tokių kelionių, tuo daugiau žmoguje yra žmogaus... Tai vienas geriausių Lupos pastarųjų metų spektaklių. Jo vizualus vaizdas itin gražus, jis nepaprastai turtingas reikšmingų prasmių.“

Išsamią recenziją vilniečių „Austerlicui“ paskyrė žinoma lenkų teatrologė Karolina Matuszewska. Žurnale „Teatr“ išspausdintą jos straipsnį „Atminties topografija“ pateiksiu kiek sutrumpintą.

Meno kultūros žurnalas „Krantai“

Komentarai