Iš mūsų vaidybų (VI)

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė 2022 06 30 7md.lt, 2022-06-17
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“, režisierius Jokūbas Brazys (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2022). Pauliaus Žižliausko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“, režisierius Jokūbas Brazys (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2022). Pauliaus Žižliausko nuotrauka

aA

Ieva. 2022 m. gegužės 16 d., 16.17

Tavo taikliai aprašytą tarpinę būseną, lydimą abejingumo ir vienatvės, kai sunku įsijausti į kūrinį, teatre pagaliau man nutraukė gegužės 15 d. Jaunimo teatre žiūrėtas Eglės Švedkauskaitės režisuotas premjerinis spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ pagal Ričardo Gavelio laiškų romaną. Seniai taip mėgavausi kūriniu: traukė ir temos, ir forma. Stilingas, subtilus, estetiškai vientisas ir neperkrautas spektaklis, elegantiškai, per detales brėžiantis prasminius akcentus ir plėtojantis pagrindinio personažo tragiško gyvenimo istoriją, keliantis tapatybės formavimosi ir moralinius klausimus. Iš lėto jį išjausti leido subtilus ritmas: nuo monologų į teatrališkas scenas peraugantis spektaklis, gaubiamas melancholijos, vienatvės „džiazo bare“ nuotaikos, kurią sustiprina gyvai atliekama muzika. Čia galima pailsėti nuo medijų triukšmo, spalvų ir garsų pertekliaus.

Be to, teatre jau seniai taip nuoširdžiai nesijuokiau kaip per pagrindinio herojaus Leono (Vainius Sodeika) ir Sesers prostitutės (Viktorija Kuodytė) susitikimą bei à la Kašpirovskio gydymo seansą, kuriame Aleksas Kazanavičius demonstruoja šiurpinančią įtaigą. Pirmą kartą taip ryškiai pajutau, ką reiškia stanislavskiškas „tikiu“. Kazanavičiui iš salės užlipus į sceną, akimirką suabejojau, ar nebus čia koks pernelyg teatru įtikėjęs pamišėlis žiūrovas.

Imu manyti, kad Lietuvoje po 8-ojo dešimtmečio pagaliau vėl ryškėja stiprių moterų režisierių karta.

 

Rimgailė. 2022 m. gegužės 25 d., 21.05

Taip, gaveliška tamsa įtraukė ir mane. Turbūt tas ant galvos krintantis Sporto rūmų fasadas arba per ankšti, bet tuo pačiu metu ir per dideli drabužiai. Tas bendras bendruomenės stygiaus jausmas ir ta nieko bendro neturinčiųjų bendrija. Išties, trys valandos tamsos, kurioje kažkas mėgina prisidegti cigaretę ir tolumoje vis blykčioja tuo žiebtuvėliu. Geras jausmas, kai esi ten, kur ir turi būti.

Tiesa, po ilgos pertraukos vėl pamačiau „Nuostabius dalykus“ ir darsyk pagalvojau, kad tai ne spektaklis, o kažkas kita. Taip, žaidžiama pagal teatro taisykles, jomis žaidžia ne tik aktorius, bet ir žiūrovai, bet tai ne teatras. Sakydama „ne teatras“ nenoriu pasakyti nieko blogo, priešingai, manau, jog tai stiprioji šio kūrinio pusė. Bet nerandu tikslaus įvardijimo, kas tai. Žaidimas? Na, iš dalies taip, bet kartais jis primena rusišką ruletę. Martynas Nedzinskas visiškai kontroliuoja situaciją ir į šį monospektaklį įsitraukiančius žiūrovus, tačiau kartais pasiekiamos tikrai ribinės būsenos. Aktorius moka jose save sukontroliuoti, o kaip žiūrovas? Jis visada Martyno rankose, ir tai milžiniška atsakomybė - žingsnis pro šalį ir iškris. O iškritęs juk gali ir subyrėti. Suprantu, kodėl patys „Nuostabūs dalykai“ jam, kaip aktoriui, ir veikiausiai kaip žmogui, - labai svarbus kūrinys. Ir man tai svarbu, kai matau, kiek svarbu jam. Juk tai visiškai grynas aktorinis darbas, apnuoginantis ne tik profesiją, bet ir žmogiškumą.

Būna spektaklių, kai jiems pasibaigus nenori išeiti iš salės, o būna ir tokių, po kurių norisi bėgti. Turiu galvoje - bėgti ne dėl to, kad jautiesi iš savo gyvenimo ištrynęs keletą valandų ir skubi jas susigrąžinti. Kalbu apie bėgimą nuo duriančių, skaudinančių dalykų. Šis kartas man buvo apie bėgimą. Apie tą jausmą, kai nori dingti nuo žemės paviršiaus, nes viskas taip intensyvu ir taip stipru, ir taip tiesiai į tave. Nėra kur pabėgti nuo jo, aš suprantu, bet juk taip norisi. Na, bent šį kartą.

Galvoju - ką atstoja vienas geras spektaklis? Dešimt blogų? Nors jau nebežinau, ką galiu vadinti blogu spektakliu. Jeigu kažką sujudina manyje, net ir neigiamo, tai jis jau nebėra blogas.

 

Ieva. 2022 m. birželio 6 d., 13.33

Iki šiol man įdomiau analizuoti nei vertinti kūrinius. Bet spektaklių, apie kuriuos norėtųsi mąstyti už teatro durų, pasitaiko vis rečiau. Didžioji dalis pasimiršta jau tą patį vakarą, o dažniausiai prisiminimuose išlieka viena kita detalė - neretai itin subjektyvi ir ne visada reikšminga.

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklyje „Medėja svetimšalė“ lagaminai į atmintį įsirėžia ne veltui - jie pagrindinės veikėjos atributas, parodantis bulgarų režisierės Dianos Dobrevos siekį susitelkti į Medėjos atstūmimą ir išvarymą, pabaigoje virstantis jos vaikų karstais. Nors spektaklyje pasitelkiamos įvairių autorių Medėjos mito interpretacijos, o kūrėjai tapatinasi su pagrindine veikėja ir paverčia ją šiuolaikine heroje, vis dėlto ryškių spalvų ir emocijų spektakliui trūksta niuansų, o vyraujantis eklektiškumas, per grubiai jungdamas praeitį ir dabartį bei įvairias estetikas, paverčia kūrinį anachronizmų mišiniu. Užtat spektaklyje aiškiai išdėstyta Medėjos istorija, joje ryškiausias atstumto ir išduoto individo įniršis, garsiai skambantis viena nata, kuriai subtilumo suteikti mėgina Viačeslavo Lukjanovo dainius Valkata, kartu su dar keletu spektaklio elementų, regis, sunkiai derantis prie bendros estetinės visumos.

Estetikos atžvilgiu vientisi ir konceptualūs „RPM: baletų triptiko“ kūriniai parodo, kad šiuolaikinis baletas ne prasčiau už kitas meno rūšis atskleidžia dabartinio žmogaus būseną: jo kovą su greitu tempu, įspūdžių pertekliumi, nuslopintus jausmus, kuriems nėra laiko. Kartais pasimetus tarp daugelio projektų ir eskizų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre galima pasimėgauti išsiilgtu profesionalumu - visų pirma tobulai pasirengusių, klasikinį ir šiuolaikinį šokį įvaldžiusių šokėjų atlikimu, kuris pats savaime teikia estetinį pasigėrėjimą. O šį kartą - vėl pasidžiaugti Martyno Rimeikio choreografija vienaveiksmiame balete „Dienos, minutės“ (2019), kurios niuansai ir savitumas išryškėja palyginus su anksčiau sukurtais baletais: Iváno Pérezo „Flesh“ (2011) ir Wayne´o McGregoro „Infra“ (2008).

 

Rimgailė. 2022 m. birželio 7 d., 02.17

Galvoju, kiek pati esu tarp analizės ir vertinimo rašydama apie teatrą. Galbūt tai priklauso nuo kūrinio, o gal kiekviena analizė reikalauja vertinimo? Na, juk kažkaip norisi „viską sutvarkyti“ ir sudėti į lentynas. Jau vien dėl to, kad žiūrėdamas spektaklį žinai ir jauti jo kontekstą. Štai, sėdžiu OKT studijoje, kur šįvakar rodoma Jokūbo Brazio režisuota „Žuvėdra“, ir nejučia į galvą ateina tūkstantis citatų - kiek jų iš manęs, kiek jų Antono Čechovo, o kiek padėta pačiame spektaklyje? Galbūt šis pavyzdys netinkamas norint iliustruoti galimybę analizuoti be vertinimo. Juk tai „Žuvėdra“, ir būtent ja OKT prisistato iš akademijos į teatrą dar tik ateinantys aktoriai. Juk vien Treplevo spektaklis, visada esantis naujų formų išraiška, visada yra ir spektaklio kūrėjų manifestas - į kokį teatrą jie ateina, kokį teatrą atsineša, ko klausosi, ką skaito, ką cituoja? „Žuvėdra“ visada yra apie tą patį, apie ką yra ir „Žuvėdroje“ vykstantis Treplevo spektaklis. Tačiau netgi savo forma Treplevo spektaklis atitinka Brazio kuriamą „Žuvėdrą“. Pavadinčiau tai spektakliu, sukurtu iš įkvėpimo, o ne iš mąstymo. Tai vienu atodūsiu iškvėpta „Žuvėdra“. Na štai, dabar jau ir vertinu... Bet nenoriu pasakyti, kad tai neigiamas ar teigiamas dalykas, tai tiesiog šio spektaklio režisūrinė specifika. Tad Brazys pasikliauja Treplevo intuicija, nes Trigorino racionalumas jo nejaudina. Ir aš tai visiškai suprantu - juk tai jų manifestas, jų žodžiais perrašytas Čechovas. Jis ir turi būti iš įkvėpimo. Nes po dešimties ar dvidešimties metų Treplevas nebebus toks žaviai naivus ir jo spektaklis bus visiškai kitoks. Tačiau jau dabar aišku, kad šis tekstas yra apie juos. Kad jau ir jiems klausyti Treplevo pokalbio su savimi: „Aš tiek daug kalbėjau apie naujas formas, o dabar jaučiu, kad pats po truputį smunku į rutiną. (Skaito) „Afiša ant tvoros skelbė... Blyškus veidas, įrėmintas juodų plaukų...“ Skelbė, įrėmintas... Tai netalentinga.“ yra gana skaudu. Nes jeigu dar ne sava, tai tikrai bent jau pažįstama.

7md.lt

Komentarai