Ramunė Balevičiūtė
1. Prieštaringus jausmus sukėlęs slovėnų režisieriaus Tomi Janežičiaus spektaklio „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre kūrybos procesas, kurio dalimi teko būti. Tai spektaklis, neabejotinai turėjęs potencialo tapti išskirtiniu kūriniu Lietuvos teatro kontekste. Šiaip ar taip, jis dosnus netikėtų vaidmenų, iš kurių visų pirma išskirčiau Ilonos Kvietkutės Sonią.
2. Pagaliau pavyko pamatyti Oskaro Koršunovo Klaipėdos dramos teatre pastatytą „Mūsų klasę“ – protingą ir jautrią Tadeuszo Słobodzianeko pjesės interpretaciją su puikiu aktorių ansambliu.
3. Pasigedau festivalio vaikams ir jaunajai auditorijai „Kitoks“, bet pasidžiaugiau tarptautiniu lėlių teatro festivaliu „Materia Magica“, surengtu vasarą Klaipėdoje. Apskritai Klaipėdos kultūrinis gyvenimas daro įspūdį.
4. Ir dar vienas įspūdis iš Klaipėdos: Elmāro Seņkovo „Varovai“ pagal Davido Farro pjesę ir Thomo Vinterbergo filmą „Medžioklė“. Šis Klaipėdos dramos teatro spektaklis – puikus įrodymas, kiek daug net ir šiais postdraminiais laikais lemia stiprus literatūrinis pagrindas. Ir, žinoma, vaidmenys. Kartais atrodo, kad mūsų aktoriams sunkiausia vaidinti „normalius“, paprastus žmones. Šįsyk jiems kuo puikiausiai pavyko. Dariaus Meškausko mokytojas Lukas, mano manymu, – vienas stipriausių šio sezono darbų. Neišsenkantį kūrybingumą demonstruoja Regina Šaltenytė. O Eglė Barauskaitė ir Vaidas Jočys sukūrė, ko gero, ryškiausius pastarojo savo kūrybos etapo vaidmenis.
5. Puiku, kad randasi vis daugiau spektaklių paaugliams. Išskirčiau Teklės Kavtaradzės magistro diplominį darbą „Kissmas“ ir Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektaklį „Me Two / Savoj krūvoj“.
Alma Braškytė
Stipriausias 2021-ųjų spektaklio įspūdis – Yanos Ross „Trumpi atgrasių vyrų interviu“ pagal Davido Fosterio Wallace´o to paties pavadinimo knygą, režisuotas Ciuricho „Schauspielhaus Zürich“ teatre.
Grįžusi „pilnametražė“ „Sirenų“ programa kaip būtinasis rudens ritualas. Naujosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro erdvės. Aktoriai „Miegančiuose“. Aistės Zabotkaitės pastarųjų poros metų vaidmenys. Rūtos Oginskaitės tekstai apie Jūratę Paulėkaitę ir Akvilės Melkūnaitės pasakojimas apie laiką, praleistą su Paulėkaite (dirbant Paryžiaus „Comédie-Française“ teatre). Ir naujausias vientiso, išmintingo, subtiliai ir stipriai suvaidinto kamerinio spektaklio potyris – Martino Bellemare´o „Laisvė“, režisuota Dainiaus Gavenonio.
Goda Dapšytė
Šie, vis dar pandeminiai, metai teatre įsiminė kaip viena, niekaip nesibaigianti distopija. Regis, po ilgos pertraukos į scenas grįžę teatro kūrėjai negali atsibūti su publika. Todėl, nepaisant epidemiologų rekomendacijų dėl trumpų susibūrimų uždarose erdvėse, teatrų repertuarus pripildė begalinės trukmės (4-5 valandos tikrai retokai neprailgsta) spektakliai. Tik tie distopiniai pasakojimai atrodo ne tik niūrūs ar keliantys ironišką šypseną, bet kartais net ir siutinantys praeities atspindžiais tariamuose ateities paveiksluose.
Kita aktualia šių metų tema tapo moterys, jų vaidmens suvokimas, interpretacijos. Nuo daugiau klausimų nei atsakymų keliančių Oskaro Koršunovo „Otelo“ ir „Miegančių“, mėginimo aktualizuoti (o gal perkurti?) istoriją Kirilo Glušajevo „Julijoje“ iki realaus pagrindinio vaidmens suteikimo Grzegorzo Jarzynos „Soliaryje 4“. Visa tai (kaip beveik visada) vyrų matomos ir interpretuojamos moterų istorijos. Tačiau šį sezoną jaunosios režisierės pateikė labai apčiuopiamų ir kryptingų alternatyvų, gręždamos žvilgsnį kita moterų matymo, savęs suvokimo ir reprezentacijos linkme, tokiuose darbuose kaip Uršulės Bartoševičiūtės „Kaip jums patinka“ ar Eglės Švedkauskaitės „Žiūrėdama viena į kitą“.
Distopijų ir diskusijų fone gaiviausiomis estetinėmis patirtimis tapo po ilgos pandeminės pertraukos pristatytas naujas choreografo Vyčio Jankausko darbas „Nematomas šokis“ ir, žinoma, į Lietuvą pagaliau sugrįžusi tituluotoji Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės opera-performansas „Saulė ir jūra“. Abu šiuos itin skirtingus darbus sieja konceptualumas ir vidinės kūrybinės darnos aura.
Žilvinas Dautartas
„Nieko, ir vis tik mes judam į priekį“, – perfrazuodamas žinomą Galileo Galilėjaus frazę drįstu teigti vertindamas mūsų baleto trupės veiklą per 2021 metus. Judam, nepaisydami likimo ar gamtos krečiamų šunybių, pandemijų ir jų siunčiamų karantinų, kaukių ir GP. Ir ne tik judam, bet ir progresuojam. Grįžtam į tą profesinį lygį, kurį buvom pasiekę prieš visas negandas. Ilgai lauktos premjeros pagaliau išvydo rampos šviesas, o baleto gerbėjai turėjo progą dar kartą įsitikinti, kad mūsų baletas geba įveikti sunkiausius išbandymus.
Be abejo, Arnoldo Schönbergo „Pragiedrėjusi naktis“ ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ – ryškiausi šių metų įvykiai baleto pasaulyje. Abiejų baletų choreografai – Krzysztofas Pastoras ir jo mokinys Martynas Rimeikis – maksimaliai išnaudojo tiek solistų, tiek kordebaleto galimybes, žiūrovams pateikdami savo sampratą apie neoklasikinio baleto gebėjimą prabilti judesio kalba, suprantama šiuolaikinio žmogaus akiai.
Ryškumu šiems baletams nedaug kuo nusileidžia ir koncertas „Menų pašaukti“, skirtas M.K. Čiurlionio menų mokyklos 75-mečiui. Antrąją šio koncerto dalį „okupavo“ mokyklos Baleto skyriaus mokiniai nuo dvyliktokų iki šeštokų, sėkmingai įgyvendinę choreografės Anželikos Cholinos idėją šokio kalba perteikti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfonijos „Jūra“ žinią. Spektaklyje dominuoja ne tiek romantiška mintis apie gamtos ir žmogaus santykį, kiek mintis apie tai, kad Jūra davė gyvybę Žemei. Pirmą kartą pamačiau ir įsitikinau, kad šokiu galima perteikti viską – nuo meilės ir neapykantos iki stichijos, amžino vandens judėjimo, nepavaldaus žmogui.
Ramunė Marcinkevičiūtė
Vis dar pandemijos paveikti metai įsiminė įvairiomis partnerystėmis.
Tai režisūros vilkų Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno partnerystė su jaunais, debiutuojančiais aktoriais spektakliuose „Otelas“ ir „Puikus naujas pasaulis“.
Lietuvos teatrų partnerystė su užsienio režisieriais, kaip tam tikras mūsų istorinės raidos etapas. Spektaklius kūrė ne tik režisieriai iš Lenkijos, diskusijose sukėlę neadekvačią audrą kaip pernelyg pavojingi, bet ir režisieriai iš Vengrijos, Slovėnijos, Sakartvelo, Latvijos, Vokietijos.
Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ partnerystė su teatrologėmis, skiriant jas lietuviškos programos kuratorėmis. Suteikta įtaka ir atsakomybė formuoti festivalių programas stiprina teatro kritikos reikšmę kultūros lauke.
OKT aktyvi partnerystė su jaunosios kartos režisierėmis ir režisieriais. Tarp jų favoritės -„Šventė“ (Kamilė Gudmonaitė) ir „Fedros meilė“ (Laura Kutkaitė).
Eglės Gabrėnaitės partnerystė su jaunais scenos menininkais, atveriant savo amžių kaip laisvę Eglės Švedkauskaitės performanse „Žiūrėdama viena į kitą“ ir Manto Jančiausko spektaklyje „Portalas“(OKT).
LNDT partnerystė su vystytojais, statytojais, technikais ir etc., atnaujinant teatro erdves. Klaipėdos dramos teatro partnerystė su geriausiu barista mieste ir savo erdvių atvertis visiems ne tik spektaklių metu.
Ir dar keletas dėl pačių įvairiausių priežasčių įsiminusių susitikimų šiais metais:
Dainiaus Svobono Peras Giuntas (NKDT);
du Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ pastatymai – Janežičiaus Vilniuje, Koršunovo Barselonoje; po kelerių metų pertraukos vėl pamatyta jau sėkmės išglostyta „Saulė ir jūra“;
smagiai keista „SoDra, Mon Amour“ („Teatronas“).
Miglė Munderzbakaitė
2021-uosius galima vertinti kaip tam tikrą gyvo teatro sugrįžimą: vienais atvejais jis, paveiktas karantinmečio, estetiškai ar idėjiškai pasikeitęs, kitais – atsigręžiantis į tradicijas. Mane nuolatos lydėjo neužtikrintumas, ar spektaklis tikrai įvyks, o jei vyks – ar galėsiu jame dalyvauti, ar nepateksiu į saviizoliaciją. Jei pavykdavo spektaklį pamatyti, tai vertindavau kaip sėkmę, šventinį įvykį ir dėl to galbūt mažiau kritikuodavau.
Įsiminė vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis „Įstrigę“ (Klaipėdos jaunimo teatras), sukonstruotas iš dokumentinių detalių, kūrėjų patirčių, improvizacijos bei skirtingų kartų aktorių sinergijos scenoje. Rodymas Kulių kultūros centre patvirtino, kad profesionalūs aktoriai gali dirbti ir įtraukti sunkiau pasiekiamą žiūrovą net itin nepatogiomis sąlygomis. Taip pat įsiminė ekrane matyti „Apeirono“ teatro ieškojimai ir mūsų dienų realybės atspindžiai spektaklyje „Ad infinitum“. Džiugu, kad įvyko „Sirenų“ festivalis, kuriame britai „Blast Theory“ siūlė pasivažinėti dviračiu. „Ir tarė dviratininkas“ skatino gręžtis į save, bandant atsakyti į savivokai aktualius klausimus. Svarbi ir gruodį aplankyta premjera „Planeta EGO“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Tai išskirtinis vokiečių režisieriaus Nikolo Darnstädto sukurtas teatrinis įvykis, lygiavertiškai susiejantis kiną ir teatrą, originalią Franzo Kafkos kūrybos adaptaciją ir reflektyvų žvilgsnį į šių dienų realijas.
Ingrida Ragelskienė
Vis dar negalime atsiriboti nuo epidemiologinės krizės, todėl 2021 m. teatrinių įvykių apžvalgoje norėtųsi išskirti menininkus, savo kūryba teigusius gyvenimą. Jau keletą metų lietuviško teatro scena stokojo tokio pobūdžio darbų, ir štai atsitinka Schillingo „Įstrigę“ bei Janežičiaus „Dėdė Vania“. Paradoksalu, kad mūsų unikalios tapatybės mums, lietuviams, šiemet padėjo ieškoti vengras ir slovėnas. Jei reikėtų išskirti aštriausią, labiausiai Lietuvos teatro vandenis sudrumstusį tekstą, vienareikšmiškai minėčiau lenkų teatro kritiko Lukaszo Drewniako interneto svetainėje teatralny.pl publikuotą straipsnį „Vade, nevesk mūsų į Vilnių!“. Viso šio išversto teksto nedrįso spausdinti nė vienas nacionalinis kultūros leidinys, o karštos diskusijos dėl autoriaus suformuluotų tezių vyko iš esmės tik susipažinus su fragmentais bei atpasakojimais, publikuotais portale lrt.lt.
Su malonumu prisimenu Rusijos teatrinio festivalio „Auksinė kaukė“ programos „Russian Case“ bei Latvijos teatro vitrinos virtualias peržiūras. Išskirčiau režisieriaus Dmitrijaus Krymovo „Borisą“, Alvio Hermanio „Gorbačiovą“ ir latvių choreografės Janos Jacukos solo performansą „Baimės rutina“. Šis radikaliai atviras ir brutaliai asmeniškas Latvijos šiuolaikinio šokio kūrėjos pasakojimas apie „silpnąją lytį“ ir dosnias baimės sėklas pasėjančią prievartą artimiausioje aplinkoje man netikėtai rezonavo su drąsios lietuvių menininkės Jūratės Martinaitytės monospektakliu „Būti“, skirtu Lietuvoje vis dar po kilimu dažniausiai pašluojamai neplanuotų nėštumų ir abortų temai.
Rimgailė Renevytė
Nesu tikra, ar šie metai spėjo man prisikaupti teatrinių įvykių. Kažko tikrai prisikaupė. Bet greičiausiai tai ne įvykiai, o tam tikros nuojautos, atjautos, spėliojimai, nuogąstavimai. Šiemet jų sąrašas toks:
- Spektaklio „Soliaris 4“ (rež. Grzegorzas Jarzyna) repeticijų proceso stebėjimas 2021 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais.
- Gretos Grinevičiūtės „Šokis objektui ir vaikui“.
- „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas).
- „Moters dalys“ (rež. Kornélis Mundruczó).
- „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernejus Lorenci).
- „Odisėja. Istorija Holivudui“ (rež. Krzysztofas Warlikowskis).
- Su Ieva Tumanovičiūte pradėtas pokalbis „Iš mūsų vaidybų“.
Tiesa, šiuose metuose liko daug to, kas neturi konkretaus pavadinimo. Daug detalių, smulkmenų, kvailysčių, prasilenkiančių akimirkų. Prisimenu ištisą savaitę kelionių į Kino klasterį repetuoti „Respublikos“ (rež. Łukaszas Twarkowskis) ir Ryčio Saladžiaus istoriją, kaip jis tapo kunigaikščiu Rytautu, gėles iš Eglės Švedkauskaitės performanso „Žiūrėdama viena į kitą“ ir Eglės Gabrėnaitės žvilgsnį į save, o gal jos pačios žvilgsnį į save jau iš ekrano? Prisimenu daug šviesos ir žodžių, daug atsitiktinumų ir netekčių. Galbūt šiems metams jau gana?.. Visko gana.
Viktorija Sinicyna
Šiais metais labiausiai įsiminęs teatro įvykis – „Sirenose“ pristatytas Oliverio Frljićiaus spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. Tiesa, įsiminė ne tik pats spektaklis, bet ir pasisakymai, recenzijos apie jį. Įdomu buvo sekti gyvus tekstus, reakcijas į scenos kūrinį: vieniems režisieriaus bandymas tiesmukai drėbti pašaipa praskiestą brutalumą pasirodė „pliušinis“, kitiems – vos ištveriamų klišių popuri, dar kitus suglumino kaltinimai, pareikšti žiūrovams ne tik kaip privilegijuotiems europiečiams, bet ir kaip žmonėms, vietoj pasaulio gelbėjimo pasirinkusiems tiesiog praleisti vakarą teatre. (Auto)ironiškas žnaibymas išties trikdo.
Gal ir prastas tonas šią smurto ir iškrypėliško kankinimo scenų dramaturgiją vadinti žavia, bet juk blogis yra banalus. Teatre, kur salėje žiūrovai jaučia aktorių buvimą ir atvirkščiai, kartais taip norisi paprasčiausio purvo į veidą: paimkit tą šlykščią kruviną pasaulio neteisybę ir parodykit ją penkiskart išdidinę. Leiskite žiūrovams suglumti, susierzinti, įsižeisti, pakutenkite mūsų susireikšminimą, o atšipusį jautrumą pagaląskite primityviu žiaurumu.
Daiva Šabasevičienė
Nors koronavirusas išbalansavo gyvenimą, teatre sukurta ypač stiprių kūrinių. Dėl etinių sumetimų negaliu vertinti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių (dirbu šiame teatre), o kitus įdomiausius surašau abėcėlės tvarka, nes visi įdomūs skirtingais aspektais.
- Antono Čechovo „Dėdė Vania“ (rež. Tomi Janežičius, Vilniaus mažasis teatras);
- „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, Klaipėdos jaunimo teatras);
- Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras);
- „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. Agata Duda-Gracz, Klaipėdos dramos teatras).
Užsienyje sukurti spektakliai
- Netikėtai svarbi patirtis: XVIII a. Commedia dell´arte maniera suvaidintas Carlo Goldoni „Arlekinas, dviejų ponų tarnas“ (rež. Giorgio Strehleris, Piccolo Teatro di Milano);
- Antono Čechovo „Dėdė Vania“ (rež. Oskaras Koršunovas, „Lliure“ teatras, Barselona);
- Williamo Shakespeare´o „Makbetas“ (rež. Alessandro Serra, Sardegna Teatro, Italija; spektaklis rodytas festivalyje „TheATRIUM“).
Artistai
- Martynas Nedzinskas anksčiau minėtame spektaklyje „Dėdė Vania“;
- Unikalus baleto artistas Roberto Bolle balete „Madina“ (choreografas Mauro Bigonzetti, Teatro alla Scala).
Jaunieji
Jau keletą metų žavi Adomo Juškos kūrybingumas. Jo „Don Kichotas“ pagal Miguelio de Cervanteso kūrybą (Valstybinis jaunimo teatras) dar reikalauja redakcijos, tačiau alsuoja meniškumu ir unikaliais aktorių darbais.
Helmutas Šabasevičius
Kas įsiminė 2021 m. (chronologine tvarka):
- Nuotolinė Martyno Rimeikio spektaklio „Akli žodžiai“ premjera Didžiajame teatre Poznanėje;
- Julijos Stankevičiūtės sukurta šokio miniatiūra „Nurimk, širdie“ pagal Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ muziką LNOBT „Kūrybiniame impulse“;
- Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus gausi ir įdomi baleto artistų laida ir jų koncertas;
- Edwardo Clugo „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre;
- Choreografiškas ir vizualus Agatos Dudos-Gracz spektaklis „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ Klaipėdos dramos teatre;
- Mauro Bigonzetti „Madina“ ir Roberto Bolle vaidmuo Teatro alla Scala;
- Jaunosios kartos baleto šokėjų – Marijos Kastorinos, Jono Lauciaus, Zsolto Kovácso – debiutai LNOBT spektakliuose;
- M.K. Čiurlionio ir Anželikos Cholinos „Jūra“, parodyta jubiliejiniame M.K. Čiurlionio menų mokyklos koncerte.
Aistė Šivytė
2021-ųjų užrašai byloja apie grįžimą į šiokį tokį, ikipandemines dienas menantį normalumą: matytų spektaklių sąrašas daug ilgesnis, pagaliau vėl daugybė jų pamatyta gyvai, o ir filmuotieji nebesikandžioja. Išsirinkti mėgstamiausią spektaklį nesunku – tai neabejotinai Adomo Juškos „Don Kichotas“. Kiti – Ievos Kaniušaitės „Mama“, Pauliaus Markevičiaus „Koriolanas“. Puikiu vakaru teatre tapo šitiek vėtytas ir mėtytas Tomi Janežičiaus „Dėdė Vania“. Metų pradžioje sulaukėme teatro online galvosūkį nepriekaištingai išsprendusios „Vonios“ (Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė). Spalį-lapkritį dideliu džiaugsmu tapo LRT rodyta „Rudens šokių“ programa, ypač Alexanderio Ekmano spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“. Kalbant apie šokį reikėtų paminėti ir šiais metais leidyklos „Hubris“ išleistą Philippe Noisette „Šiuolaikinio šokio vadovą“. Jame pateikiamos pavardės, faktai, pavadinimai – puikus gidas norint pradėti gaudytis šiuolaikinio šokio pasaulyje, tačiau jei esate jautrūs retorikai ir rašymo stiliui, gali tekti prisiminti raminamuosius kvėpavimo pratimus…
Ieva Tumanovičiūtė
„(…) jis iš scenos iššauna kaip strėlė ir mane perveria“, – taip Roland´as Barthes´as knygoje „Camera lucida“ kalba apie punctum elementą fotografijoje. Jis yra asmeniškas ir, anot autoriaus, gali būti „blogai išauklėtas“, o jį įvardyti reiškia atsiverti. Manau, spektakliuose (net ir bloguose) taip pat egzistuoja kažkas panašaus į punctum, ir kiekvienam žiūrovui jis skirtingas, tačiau šįkart – tik apie gerus kūrinius ir asmeniškas punctum strėles. Pirmoji – Dainiaus Gavenonio Beno ir Viktorijos Kuodytės Aleksandros scena Árpádo Schillingo spektaklyje „Įstrigę“ (KJT) ir ypač Beno dorojimasis su geismu, likus vienam. Aktorė Lucija Šerbedžija ir jos žemas, gergždžiantis, atsikrenkštimų pertraukiamas balsas spektaklyje „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernejus Lorenci, „Sirenos“). Grupės „The Cranberries“ dainą „Ode To My Family“ dainuojančios Jelena ir Sonia „Dėdėje Vanioje“ (rež. Tomi Janežičius, VMT). Ir visas kaip punctum strėlė iššovęs Antano Obcarsko režisuotas spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT), Gedimino Rimeikos sukurto personažo švelnumas bei ryžtas apginti pažeidžiamiausius visuomenės narius ir pažintis su rašytoju Édouardu Louis.
Rasa Vasinauskaitė
Be jokios konkurencijos man šįkart labiausiai įsiminė „nušiuręs“, „nuskuręs“, tarsi iš praeitų laikų „atkastas“ Tomi Janežičiaus à la čechoviškas „Dėdė Vania“ VMT. Sakyčiau, „seniena“ nurungė futuristinius Grzegorzo Jarzynos „Soliarį 4“ ir Oskaro Koršunovo bei Mariaus Ivaškevičiaus „Miegančius“ LNDT, kurie su Naująja sale turėjo pradėti ir naują LNDT gyvavimo etapą, o iš tikrųjų įstrigo savo pačių užmojuose.
„Dėdė Vania“, kuriame nėra jokių sudėtingų technologijų ar sunkiasvorių temų bei problemų, kaip tik ir įtraukia savo lengvabūdiškumu, atsainumu, absurdiškumu (nors to pasiekti turbūt nebuvo lengva), atviru ir net savaip begėdišku, tačiau ne mažiau juokingu ir skaudžiu aktorių-personažų buvimu čia ir dabar su žiūrovais (o tai taip retai nutinka), kad užsimiršta ir laikas, ir tikrovė. Išskirčiau čia naujai pamatytus Iloną Kvietkutę (Sonia) ir Arvydą Dapšį (Serebriakovas), subtiliai džiazuojančius savo solines partijas tarp visų kitų meistriško „muzikavimo“.
Įsiminė ir Aleksas Kazanavičius – ne tiek Don Kichotas, kiek Andrius Gluosnis filme „Izaokas“, kurio vidinė beprotybė, apsėdimas, tragiška lemties dėmė atrodo įsiskverbusi ir paženklinusi ir Jaunimo teatre sukurtą vaidmenį. (Tad prie įspūdžių pridėsiu dar ir šį filmą bei jame vaidinusius aktorius – Severiją Janušauskaitę ir Dainių Gavenonį. Atrodo, lietuviškas kinas ima rimtai konkuruoti su lietuviška scena.)
Ir – kolegių Ingridos Ragelskienės, Sigitos Ivaškaitės, Godos Dapšytės straipsniai apie „Otelą“ ir „Miegančius“: stiprūs, tikslūs, argumentuoti ir todėl lygiavertiškai diskutuojantys su spektakliais bei jų kūrėjais. Taip pat – Almos Braškytės, sakyčiau, studijai prilygstantis tekstas apie Yanos Ross spektaklį „Trumpi atgrasių vyrų interviu“.
Greta Vilnelė
2021-ieji Lietuvos teatro lauke priminė bevardį filmą apie tai, kaip zombiai užkariauja Žemę. Iki pat vasaros didelių nuostolių jie nesukėlė. O tada rudenį palankiu vėjo gūsiu atriedėjo, atidundėjo kaip grupės „Antis“ dainoje. Kur link krypstu? Be abejo, kviečiu įžvelgti paralelę su masiniu premjerų protrūkiu. Pačią gūdžiausią savo gyvenimo žiemą mėgavausi Berlyno teatro „Schaubühne“ spektaklių transliacijomis, beveik kassavaitiniais Rūtos Vanagaitės atsiminimais apie Eimuntą Nekrošių ir varvinau akis spoksodama į visokius teatrinius filmus, menkai primenančius tiek teatrą, tiek kiną. Kaip išskirtinį kūrinį paminėčiau nebent NKDT „Mirgėjimą“ (rež. Augustas Gornatkevičius). Šiuo amžino įšalo metu į madą sugrįžo visų recenzijų verpetuose pasiklydęs interviu žanras. Sielą ir protą praturtinę pokalbiai įvyko su Adele Šuminskaite, Naubertu Jasinsku, Egle Kižaite. Rudens premjerų proveržio turbūt neįmanoma aptarti neminint dviejų festivalių – „Sirenų“ ir „Helium“. Iš plaukus pasitrumpinusio ir persidažiusio „Naujojo cirko savaitgalio“ norisi išskirti suomių trupės „Race Horse Company“ mokslinės fantastikos šou „O´DD“, Emilio Dahlo „Holy“ ir fantastišką Corentino Diana ir Leonardo Ferreiros duetą „Wake up“. „Sirenose“, mano akimis, sužibėjo Lorenci „Eichmannas Jeruzalėje“ ir Frljićiaus „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. Paveikiausiu rudens sezono spektakliu tapo Janežičiaus „Dėdės Vanios“ vizija Vilniaus mažojo teatro scenoje.
Dovilė Zavedskaitė
Tekstai
Visais laikais patiko, kaip rašo Vaidas Jauniškis. Kai perskaičiau jo tekstą „Erotika ir matematika“, supratau, kad visi laikai grįžo – kad dar būna tekstų, kurie jaudina, užkrečia, įvelka į save ir nutąso negyvai, kol supranti, kad „scena jau baigėsi, jaustukai neatitinka laiko, nesuprantu, apie ką tu čia“.
Pastatai
Visais laikais patiko ir betonas. Kai patekau į Vilniaus taksi parką, kuriame buvo supiltas „Saulės ir jūros“ smėlis, sutrikau: ar man labiau patinka serpantinai, šešėliai ant sienų, kažkaip ne vietoje langai ir už langų ne laukas, o tas pats betonas, – ar tai, kaip tame tūryje skamba nuostabi Linos Lapelytės muzika.
Aktorius
Kažkodėl labai atsimenu Martyno Nedzinsko Astrovą iš Tomi Janežičiaus „Dėdės Vanios“: nežinau, ar esu mačiusi gražesnį atsiribojimą nuo vaidmens, tokį daugiasluoksnį, pilną įvairių atsitraukimų nuo savęs, savo Astrovo, savo Čechovo, intensyvų ir plastišką, galų gale – smarkų.
Spektaklis
Svajoju, kad būčiau išėjusi iš Grzegorzo Jarzynos spektaklio „Soliaris 4“ iškart po dūmų scenos ir niekada nepamačiusi jo galo: tada tai būtų stipriausia mano šių metų teatro patirtis. Bet pamačiau, ir nebėra.
Festivalis
Geriausio festivalio vardą vėl susigrąžino „Sirenos“. Didžiausią nuostabą sukėlė asmeniškos, kone lyg užgautų vaikų reakcijos į Oliverio Frljićiaus spektaklį „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“: pro tą įsižeidimų ūką – ar tik nebus taip nutikę – ko gero, daugelis nepamatė vizualinio, choreografinio, figūrinio šio spektaklio grožio.
Kamilė Žičkytė
Mintimis šuoliuojant per besibaigiančius metus norėtųsi išvengti žodžių „pandemija“, „įtaka“ ar „pokytis“. Bet neišeina. Teatrui metai prabėgo labai greitai: pirmas ketvirtis repetuojant, paskui pamažu vėl jaukinantis žiūrovą, gyvenimo realybe ir efektais viliojant jį gyvai susitikti su aktoriumi teatre. Labiausiai šiemet klausiausi spektaklių temų. Ne tiek įdomūs atrodė vaizdo ar garso efektai, įspūdžio nedarė kelių aukštų dekoracijos – dėmesį kaustė tekstas.
Trisdešimtmetis prancūzas Édouardas Louis knygoje „Kas nužudė mano tėvą“ braižo tėvo ir sūnaus portretus ir iš kartos į kartą pereinančias traumines patirtis bei mechanizmus. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, monospektaklio režisierius Antanas Obcarskas ir aktorius Gediminas Rimeika į premjerą pakvietė įpusėjus vasarai, atrodo, šiai akistatai visai netinkamu laiku.
Dainiaus Gavenonio režisuotas spektaklis „Laisvė“ OKT studijoje žiūrovus sukvietė į diskusiją apie pasirinkimą ir teisę mirti. Juk visai neseniai praskriejo naujiena apie Šveicarijoje įdiegtą technologiją, leidžiančią per minutę pasitraukti iš gyvenimo. Tad kokia yra gyvybės kaina ir kas ją moka? Tu? O gal – visi?
Teklės Kavtaradzės režisuotas spektaklis paaugliams „Kissmas“ priminė naivią paauglystę, nuotykius vasaros stovyklose, bandant ieškoti savęs ir draugauti su kismus išgyvenančiais bendraamžiais. Kaip bręstančiam organizmui susitaikyti su draugo savižudybe? Ir kokiais žodžiais kalbėti apie mirtį? Spektaklis naivus, ištemptas, tačiau jei jam pasibaigus paaugliai diskutuoja – turbūt pavykęs.
