Tai turėjo būti Pauliaus Markevičiaus spektaklio „Koriolanas“ (teatras „Meno fortas“, Vilniaus miesto teatras „Meno ir mokslo laboratorija“) recenzija. Bet nusprendžiau, kad prieš Kalėdas pats metas pasikalbėti apie meilę. Ar todėl, kad būtent tyli Mildos Noreikaitės Virgilijos meilė Simono Dovidausko Koriolanui yra pagrindinis deguonies šaltinis spektaklyje? Galbūt. Bet galbūt ir dėl to, kad kitą vakarą žiūrėjau Adomo Juškos „Miego brolį“. Ir žiūrėdama pagalvojau: kaip grakščiai abu jauni režisieriai be žodžių, per kūną ir savo sukurtas sceninės simbolikos taisykles eksponuoja jausmą. Tai – mūsų scenoje retas, labai subtilus ir choreografiškas žvilgsnis į santykius. Naivus kaip smėlio dėžė, žaismingas tarsi vyktų tarp lopšelio lovų, drauge – visiškai originalus, niekur nenužiūrėtas ir nenuspėjamas, tačiau įtikinantis per sekundę. Aš tik pakaukšėsiu dantimis tau į veidą. Aš tik žiūrėsiu tau į petį. Gal paskui dar tau tą petį pabučiuosiu. Aš tik pasistatysiu kėdę prieš tave, ir kai tu mane su ja trečiąkart nuneši, viena ranka įsikibsiu į tavo ranką. Arba niekuo neįsikibsiu, o tik nepajudėsiu. Taip nepajudėsiu, kad visada prisimintum. Visa tai – Virgilijos meilė jos nematančiam Koriolanui, gimstanti iš visiškų pustonių. Visai kaip „Miego brolyje“, kuris absoliučiai visas sudarytas iš tokių nekalbėsiu, bet mylėsiu žaidimų: gal tik paimsiu tavo kreidos gabalėlį, gal tik mesiu į tave saują akmenų, gal tik patikrinsiu, ką groja tavo pirštai.
Kodėl skiriu tam atskirą pastraipą? Nes Kalėdos. Juokauju. Labiau dėl to, kad tokia meilė – labai tolima šiuolaikinio meno seksualinei agresijai, kuri irgi gali būti nuostabi. Bet tai, apie ką kalbu, yra šiems laikams beveik karališka. Lyg virtualios realybės zonoje vis dar žaistum medinėmis kaladėlėmis. Šis jausmas man karališkas dėl to, kad šiuo atveju imti medines kaladėles reiškia atsitraukti nuo realybės, ją suvokti ir jos nepasirinkti. Tai – prabangus jausmas, todėl toks kokybiškas.
Abu šie spektakliai visomis prasmėmis nesirenka dabarties, ją pamiršta. Bet jei Adomo Juškos atsitraukimas visuomet reiškia naujo – alternatyvaus supančiam – pasaulio sukūrimą ir visiškai įtikina žiūrovą, kad šitas pasaulis VEIKIA, kad kiekvienas jo gestas tarnauja totaliu absurdu grįstoms taisyklėms, – tai Pauliaus Markevičiaus bandymas nesirinkti dabarties ir užsidaryti į šekspyrišką panoptikumą vis dėlto nuskamba liūdnai. Nuskamba neaišku, kodėl. Paprastai aktualiai ir dabartiškai mąstančio režisieriaus atsigręžimas į klasiką primena vakuuminę terpę, pilną, – su visa meile, – vaškinių figūrų, kurios lyg pačios nežino, kodėl kalba tą, ką kalba. Taip, gerai taria žodį, plėtoja mintį, turi tikslą – bet yra tarsi pasimetusios pačioje savo kuriamos tikrovės prigimtyje. Ar tikrai aš, būdamas XXI amžiaus Koriolanas, nenoriu būti konsulu? Kas tas būti konsulu? Ir kas tas nenoriu? Kas yra koriolaniškumas šiandienos kontekste, kada matome tokį klampų valdžios kaip galios politinį kraštovaizdį? Gal kaip tik dėl tokio sodraus geopolitinio dabarties fono Markevičiaus „Koriolanas“ atrodo tarsi užsimerkęs prieš realybę. Ir šiuo atveju jau atvirkščiai: nebe pasirinkęs kaladėles, o vis dar užsilikęs prie kaladėlių ir atsisakantis pažvelgti į šiuolaikybės ekraną. Todėl ir bulvės kaip liaudis, ir snapai kaip įžūlumo simbolis, ir pagaliai kaip karūna, ir konteineriai kaip šito pasaulio infrastruktūra, rodosi nors žaidybiška, bet šiai dienai neįžvalgu.
Todėl ir kyla noras mesti konsulo ir kovos su liaudimi problemas ir kabintis už kažko, kame teka nors kiek kraujo. Sakykime, už Koriolano ryšio su moterišku pasauliu, kuris čia turi du veidus: žmonos Virgilijos ir motinos Volumnijos (Aldona Bendoriūtė). Abi moteriškos linijos šiame spektaklyje vertos dėmesio dėl to, kad yra labai tiksliai artikuliuotos. Žmonos veikimas – per jau minėtą koncentruotą ir aiškiai į kūną sudėtą nebylią meilę; motinos – per nepaprastą aktorės atsakomybę už žodį, lyg tardama kiekvieną iš jų atskirai dar pasvertų ir ištartų tik miligramais įvertinusi svorį, parinkusi tam svoriui tinkamą tonaciją. Aldonai Bendoriūtei tinka Shakespeare´as. Ir ji žino, ką su juo daryti.
Ar žino visi kiti – dar nežinau. Gal dar jaukinasi. Gal dėl to kyla žiūrovinis nerimas, stebint šį keistą pasaulį: lyg jis dar nebūtų pradėjęs veikti, lyg baseinas jau pastatytas, bet dar neprileistas vandens. Tik lieka neaišku, kas to vandens čia prileistų. Kaip ir neaišku visa kita: kodėl iš tiesų Koriolanas šitaip nenori būti konsulu, kodėl liaudis šitaip nenori jo kaip konsulo, kodėl jis grįžta pulti Romos, kodėl jis atstumia ir atstumia Virgiliją. Viskas tarsi pasakyta, viskas tarsi parodyta, bet giluminio prasminio veiksnio, kodėl čia apskritai vyksta tai, kas vyksta, nėra. Savo spektaklio užrašuose randu desperatišką mintį: „Visiškai neaišku, ko jie visi čia šitaip kenčia“. Turbūt geriausia to iliustracija – Vygando Vadeišos Agripos reakcija į žinią, kad Koriolanas bus ištremtas: jis iš apmaudo užsimoja kėde, bet taip niekur ir netrenkia. Ir vėl – užsimoja, rikteli, ir nieko. Toks užsimojimas – ir paskui visiškai nieko – man buvo visas šitas spektaklis.
Jei dar trumpam grįžtume prie Juškos „Miego brolio“, čia matome atvirkščią situaciją: nors verbališkai niekaip neišartikuliuota, kodėl vyksta tai, kas vyksta (o vyksta nežemiški, beprotiški dalykai) – dėl nieko nekyla klausimų. Viskuo tiki ir žinai, kad taip turi būti. Kodėl? Nes justi absoliutus režisūrinis saugumas – o tai sudėtingas dalykas. Jame yra ir jausmo, kad tas, kuris visa tai sukūrė, šimtu procentų žinojo, ką daro. Visi kūrinyje žino ne tik atsarginius išėjimus – jie tiksliai jaučia, kodėl sugirgžda durys, kodėl skylutė grindyse, kodėl plaukai stati ir užrištos ausys. Ir net jei žiūrovui taip tik atrodo, tuo įtikinti – režisieriaus darbas. Tada gali net pats nesuprasti, kam rišamos ausys, – užtenka jausti, kad šitame pasaulyje tai – neabejotinai geriausias būdas spręsti problemas. Čia nėra vietos jokiai abejonei.
O štai „Koriolanas“ man – šiek tiek pasimetęs. Truputį kažkuo sau abejojąs. Todėl jame ir norisi susitelkti į meilę. Nes tai, apie ką čia kalbama žodžiais, lieka neaišku. Aišku tik tai, apie ką ne.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
