Vaikščiojau miesto gatvėmis, snyguriavo. Galvojau, nuo ko pradėti tekstą apie du paaugliams skirtus šokio kūrinius – Šeiko šokio teatro spektaklį „Nematomi“ ir „Low Air“ darbą „Me Two / Savoj Krūvoj“. Už akių užkliuvo užrašas vitrinoje: Freedom. To ask nothing. To expect nothing. To depend on nothing. Perskaičiau iš tos paaugliškos būsenos, kuria užkrėtė spektakliai, ir supratau: oh God. Paauglystė – etapas, kai pajunti turbūt didžiausią vidinį visa ko stygiaus jausmą, kai tikiesi visko iš eilės ir kai vis dar siaubingai priklausai nuo kitų. Freedom? Forget it. Bet kaip tik šokis yra šitų žmonių laisvės būsena: „Savos krūvos“ jaunimas taškosi energija ir atviru, net agresyviu judesiu atsikovoja savo erdvę visame tame, ką vadiname sociumu. „Nematomų“ herojės siūlo paaugliams nuoseklią kelionę iš kovos jausmo į savo individualybės pripažinimą.
Jauno choreografo Manto Černecko „Nematomi“ skirti jaunesniam žiūrovui – tam, kuris vis dar nori tapti superherojumi, bet jau svajoja ir apie galią tapti nematomu. Iki tam tikro amžiaus nematomumas tėra žaidimas; artėjant paauglystės link, išnykti užsimanai sudėtingose socialinėse situacijose – nebe žaidimuose. „Low Air“ spektaklyje jau keliamės į kitą laiką – tą paauglystės etapą, kuriame suvoki, kad esi matomas labiau nei bet kada anksčiau, kad visuomenė tave pastebi ir prie tavęs prieina tenkinti savo poreikių. Čia jau nebesvajoji tapti nematomu – čia sunku ir klampu, čia prasideda ribų matavimo ir brėžimo zona, savo kojų ir ne savo rankų zona.
Bet grįžkime prie superherojų. Spalvoti džemperiai, juodos kelnės. Po apačia – slapti ryškūs superherojų kombinezonai su komiksų motyvais. Dar po apačia – apatiniai, kurių gėda, nes gėda savų kūnų. Nes dar ne tie laikai – dar matuojamės galiomis, dar ant marškinėlių turi būti užrašyta Puff! ir Bam! Ir savą kalbą, kaip kokie smėlio dėžės lankytojai, dar turim – Spliut!
Spektaklyje „Nematomi“ šokėjos Oksana Griaznova, Viktorija Zobielaitė ir Inga Kuznecova jaunesniems paaugliams priimtinu tempu ir įvaizdžiais tyrinėja buvimą tarp kitų ir norą įtilpti į chebrą. Siekis įtilpti greitai perauga į norą praaugti, viršyti kitus, arba į poreikį savintis ir prie savo asmenybės pripliusuoti kitą asmenybę. Nes kur du – ten ne vienas, o šiuo laiku tai – vertybė. Tačiau šalia lengvai skleidžiasi ir individualybės paieškos: čia ypatinga tampa Oksanos Griaznovos herojė, nuvargusi nuo kovos dėl vietos po saule ir staiga legalizuojanti savo kūno autentiškumą, ir net juo pati sau viena besigrožinti. Spektaklyje daug labai tikrų paaugliško bendravimo situacijų, kuriose – ir atrastas akis į akį ryšys, ir noras galvoti kitaip (kažkas apsinuoginti dar nenori, o kažkas – jau taip!), ir nebežinojimas, dėl ko kaunamės, jei iš kovos tikslo – žmogaus – rankose teliko jo džemperis, o kova vis tiek tęsiasi. Žmogus nueina, grįžta, vėl nueina, o kova vis dar verda – tarsi pati sau. Nes nėra kur išlieti susikaupusio milijono emocijų, ir plėšytis tarp džemperių – šiuo metu geriausias sprendimas.
Manto Černecko choreografiniam piešiniui būdingas smagumas ir lengvumas, drauge ir flirtas su auditorija: scenos dėstosi sparčiai tarsi komiksas, kiekviena situacija komunikuoja aiškią žinutę. Paaugliškam siausmui ironijos suteikia klasikinė muzika. „Nematomų“ muzika – tarsi į emocinį chaosą inkrustuojama kita realybė, kurioje vyrauja harmonija, tonalumas, logika, ritmas ir mažoras. Absoliutus kontrastas paauglystės aritmui ir atonalumui. Būtent šiame kontraste skleidžiasi sinchrono su visuomene stoka – šokėjos primena bjauriojo ančiuko situaciją didingame gulbių ežere. Tik čia ančiukai ne nuskriausti, o labai tvirti ir aršūs, griežti ir aukštai iškeltomis galvomis. Visas spektaklis – jų vidinės laikysenos evoliucija iš pasišiaušusios į užtikrintesnę, ramesnę, aiškesnę.
„Low Air“ spektaklio „Me Two / Savoj Krūvoj“ situacija – kitokia: jis ne tik skirtas paaugliams; jį ir kuria, ir atlieka paaugliai. „Savoj Krūvoj“ yra ne spektaklis, o reiškinys: socialiniai tinklai pilni jų trupės gyvenimo, ir šiuo atveju spektaklis yra ne tik šokio kūrinys, bet dar labiau – šitos chebros susitikimas su aplinka, ėjimas į pokalbį, marškinių prasisegimas visiems matant. Raiškus, plačiaformatis ir aršus savo forma (arši pati energija, ne šokėjų elgesys), spektaklis transliuoja ypač jautrų turinį: paaugliai dokumentiškai kalba apie lytiškumą, kūną, prisilietimą, prievartą, savo amžių, bendraamžius ir tėvus, netgi tėvų orientaciją. Tėtis yra, tėčio nėra, – sako jie, – nuo to niekas nesikeičia. Jie daug kartų kartoja epitetą ugly, jie nuolat gniaužia kumščius, o paskui velkasi trumpas gėlėtas lengvų audinių suknutes ir sėdasi kaip geri vaikai ant žemės. Jie yra VI-SO-KIE, gyvi, paaugliškai narciziški, emocingi. Ir kalba jie nuo savęs, ir šoka nuo savęs – tik justi „Low Air´ų“ gatvės jausmas, režisieriaus Jono Tertelio teatro dokumentiškumas ir kompozitorės Agnės Matulevičiūtės akustinis pasiutimas. Regis, šitai komandai pavyko ne kurti kūrinį, o gyventi gyvenimą, kuriame ne kūryba yra šalia, o realybė, kuriai lieka tik šalutinis poveikis. Visa kita – ta sava krūva, kurioje yra laisvė jausti, laisvė kalbėti ir laisvė judėti. Ir taip, tyčia tris kartus pakartojau žodį laisvė, ir pakartosiu dar: nes „Savos Krūvos“ svarbiausias jausmas – laisvė būti savimi, kurioje būti pakanka, įrodinėti nebereikia. Kad tikrai pakanka, matyti finalinėse scenose, kurių energija ir atmosfera net ir nebe paaugliams nurauna stogą, išneša.
Apie šį spektaklį jau daug prirašyta. Kartotis nesinori. Norisi tik pasakyti, kad panašu, jog šokis šiai krūvai yra galimybė būti autonomiškiems. Šokyje jie nepriklausomi nuo tėvų, mokyklos, visuomeninių interesų ir spaudimo. Šokyje jie patys kuria dėsnius ir taisykles, gal netgi kuria naują save. Gal net atgauna ar įsteigia savo balsą, kuris čia ne tik girdisi – jis yra transliuojamas. Taip jis tampa meniniu objektu, o meniniai objektai atsiskiria nuo tikrovės ir sukuria naują tikrovę. Savo. Todėl čia kiekvienas žodis tampa svarbiausias, vienintelis, būtinas. Reikalingas ir girdimas, kitaip nei veikiausiai yra realybėje. Bet kas ta realybė? Viliuosi, jie jau net nebežino jokios realybės: gyvena čia ir šitaip, nes šitaip gyventi jiems labai tinka. Ir į Kanus važiuoti jiems tinka.
Spektaklį „Me Two / Savoj Krūvoj“ žiūrėjau Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Skaitydama pirmąją premjerą „Atletikos“ erdvėse mačiusios scenos menų kritikės Aušros Kaminskaitės mintis apie šokėjų agresiją ir brandos stygių, galvoju, ar per tą laiką taip pasikeitė spektaklis, ar niekas nepasikeitė, tik skiriasi požiūris. Man būtent faktas, kad pavyko išsaugoti tą paauglišką įvairovę ir negebėjimą iš suaugusiojo pozicijos nustatyti, ar jis šiandien agresyvus, ar tylės, ar kalbės; ar mylės, ar ta diena, kai ne, yra didelė spektaklio vertybė. Nežinoti, ar priėjęs stums, ar apkabins, – toks jausmas būti šalia paauglio. Ir taip, jis nepatogus. Bet saugoti žiūrovų taurius jausmus nuo susidūrimo su paaugliška nenuspėjama jėga nematau reikalo.
Manau, jog nenuglazūruoti, neužanspauduoti ir nepaprotinti veidai ir kūnai, minčių fragmentai, o ne rezultatyvios analizės šiuo atveju yra ta dokumentika, kuri šokio nenuskriaudžia, o atvirkščiai – suteikia papildomą krūvį. Juk tikslas – ne nulipdyti iš jų skulptūras, o leisti jiems būti, kuo yra, ir vien tuo kažką reikšti.
Tiesa, galbūt „Atletikoje“ buvo kitaip, bet spaustuvės Juodojoje papildomos spektaklio salos (kurias pati sau vadinau oranžerija ir meškiukų kampeliu) tampa režisūriniu triukšmu. Taip, jos kuria vakarėlio pojūtį, visuose kambariuose visada kažko sėdinčio pojūtį, bet iš tiesų akys visada krypsta į veidrodžių karalystę – scenos aikštelę per vidurį. Ir tai, kad negali leistis būti visiškai užliejamas tos erdvės tūrio, o vis blaškaisi tarp meškino, gėlių ir antino, išskaido dėmesį ir, deja, nieko neduoda. Nes tie, kurie duoda, visada telpa tarp veidrodžių. Kiek bandžiau – tikrai visada.
Man patinka, kad Lietuvos meno (ne tik šokio) laukas vis rimčiau žiūri į nuosavo kapitalo į teatrą neatnešančias auditorijas: vaikus ir paauglius. Kad leidžia jiems siausti ir kalbėti, o ne nutildo ir kažko moko, kažką dėsto. Tai yra fuckin´ svarbu, nes menas yra įrankis, padedantis kalbėti. Menas yra tema, nuo kurios atsispyrę galime pasakyti tai, kas nepasisako atsispyrus nuo virtuvės ar mokyklos koridoriaus. Let´s get our freedom by ourselves. Or by art. Or by dance.
P. S. Turėjau jau baigti recenziją. Bet neišeina. Iš tiesų labiausiai norėjau parašyti apie raudonas kojines. „Me Two / Savoj Krūvoj“ yra masinė sinchroninė scena, kurią žiūrėjau stebėdama tik kojas ir kojines. Ir tų kojinių judesio architektūrą, kurioje viską pamiršau. Kad esu spektakly pamiršau, kad esu žiūrovė pamiršau: klaidžiojau po kojinių miestą ir būčiau neišėjusi, jei nebūtų nuėjusios kojos. Bet kojos visada nueina.
Dabar jau baigiu.
