Šiuolaikinė opera – labai ryški nūdienos Lietuvos kultūros lauko ambasadorė pasaulyje. Kūrėjų tandemo – kompozitorės Linos Lapelytės, libreto autorės Vaivos Grainytės ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės – opera „Geros dienos!“ („Operomanija“, 2011 ir 2013) ir Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje „Auksiniu liūtu“ apdovanota opera-performansas „Saulė ir jūra“ („Neon Realism, 2017) sėkmingai gastroliuoja po užsienio sales ir festivalius. Šiuolaikinio muzikos teatro kūriniai nuolat rodomi ir Lietuvoje, prodiuserinė kompanija „Operomanija“ surengė jau septynis „Naujosios operos akcijos“ festivalius – tai liudija aktyvią šio žanro plėtrą ir įsitvirtinimą šalies kultūriniame gyvenime.
Todėl „Menų faktūra“ lapkritį vėl kvietė pasiklausyti radijo laidos, kurios diskusijos tema šįkart buvo „Šiuolaikinės operos būvis Lietuvoje“.
Diskusijoje kalbėjomės apie tai, kokį kelią Lietuvoje jau nuėjo šiuolaikinė opera, kodėl jos taip maža didžiausiose šalies muzikinių teatrų scenose ir ar ji ten apskritai pageidaujama, kaip keitėsi „Operomanijos“ prodiusuojama opera ir kokių ambicijų galėtume turėti plėtodami šiuolaikinį muzikos teatrą. Diskusijoje dalyvavo operos kritikė Rima Jūraitė, „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. Pokalbį moderavo LRT Klasikos vyresnioji redaktorė, muzikologė Rasa Murauskaitė. Radijo laidos įrašą parengė kultūros laidų žurnalistė Karina Metrikytė.
Ši publikacija skirta tiems, kuriems patraukliau klausytis ne radijo įrašo, o susipažinti su rašytine diskusijos forma. Toliau pateikiama antra diskusijos dalis. Pirmą dalį galite skaityti ČIA.
—–
R. M.: Kai atsiranda nauji reiškiniai, apie juos yra kalbama, jie vis matosi viešojoje erdvėje, turbūt keičiasi ir visuomenės požiūris. Tikriausiai mums visiems sunku išeiti už savo profesinio „burbulo“ ribų, kuriame būnant atrodo, kad šiuolaikinė opera yra labai gyva ir reiškiasi įvairiomis formomis. Jonai, tau tenka susidurti su įvairiausia publika. Ar galima sakyti, kad mūsų visuomenės suvokimas, kas yra ta opera, iš esmės pasikeitė? Išgirdus žodį „opera“ pirmiausia prieš akis galbūt iškyla ne koks kostiuminis „Figaro vedybų“ pastatymas, bet, pavyzdžiui, į lateksą susisupę herojai, veikiantys komikso fone, – ar galima pastebėti refleksijos pokytį?
J. S.: Manau, kad šiuolaikinės operos nereikėtų išskirti iš viso šiuolaikinio meno konteksto. Visas Rytų blokas gyvename savotiškame dideliame tam tikros estetikos burbule, šiek tiek atskirti nuo viso pasaulio ir tai natūralu, nes ilgą laiką šiuolaikinio meno edukacija vyko stichiškai ir buvo gerokai suvaržyta. Daug kartų neturėjo jokio santykio su šiuolaikiniu menu, taip pat ir šiuolaikine opera. Akivaizdu, kad požiūris į šiuolaikinį meną tikrai pasikeitė iš esmės ir turbūt labai stipriai išaugo žiūrovų skaitlingumas. Man atrodo, tolerancija šiuolaikiškesniems sprendimams gerokai išaugo ir žmonės, kurie jau daug matę, jie nori naujų ir įdomių dalykų, žmonės ieško savęs ir yra laisvesni būti savimi.
Natūralu, kad žmonės skirtingi. Vieniems reikia pop dainų tam, kad išreikštų savo sielą, išgirstų ir reflektuotų, kitiems reikia jau kur kas sudėtingesnių dalykų. Tačiau kalbant apie visuomenę reikia suprasti, kad mes, kultūrininkai ar netgi tradicinės kultūros žiūrovai, esame nors ir didelis, bet vis tiek „burbulas“ plačiojoje visuomenėje. Bet kokiu atveju tai nėra visa apimantis reiškinys. Kai, pavyzdžiui, kalbame apie Stockhauseną [vokiečių kompozitorius Karlheinzas Stockhausenas] ir apie jo reformas, tai realybėje tos reformos vyko labai mažoje grupėje žmonių, kurie pykdavosi tarpusavyje dėl estetikos, dėl naujos krypties, bet iš tikrųjų visai visuomenei beveik nedarė jokios įtakos. Ir dabar, pažvelgus į teatro užsakomą statistiką, mažiausiai 50 procentų apklaustųjų nenori girdėti nei apie meną, nei apie teatrą, ir ypač operos teatrą – nė neketina ten eiti. Bet yra ir kita pusė, kurie galbūt eitų. Tačiau didžioji dalis apklaustųjų sako, kad teatras jiems asocijuojasi su šviestuvais, karštu šokoladu ir operiniais balsais.
Todėl reikėtų patikslinti klausimą, kuria prasme pakito. Kalbant apie masinius dalykus, turbūt tų, kurie vartoja kultūrą, skaitlingumas nepakito. Jeigu kalbame apie pakantumą šiuolaikiniams dalykams, netgi toleravimą ir tokio meno žiūrėjimą, žinoma, kad vartotojų auditorija išaugo.
Netgi pasakyčiau, kadangi turėjome tokį aukso amžių režisūroje, todėl šiandien tradicinis pastatymas Operos ir baleto teatre dalies žiūrovų, ypač tų, kurie važinėja po pasaulį ir matę daugiau teatro kūrinių, kurie labiau išprusę, tradiciniai pastatymai juos netgi nelabai gerai veikia, į tokius spektaklius žiūri nepatikliai ir juos vertina kaip „naftaliną“ arba kaip prastos režisūros pavyzdį. Nors iš tikrųjų tai gali būti tradiciška, labai kokybiška, netgi itin gerai pastatyta opera, bet Lietuvoje į tai žiūrima skeptiškai ir nepatikliai, lyg tai būtų ne menas. Tai byloja, kad teatre įvyko didžiulis pokytis, taip pat ir šiuolaikinis menas visai auditorijai padarė didžiulę įtaką. Tačiau iš kitos pusės, visuomenėje kultūra besidominčiųjų ir ja nesidominčių proporcija išliko tokia pati, tikriausiai kaip ir visame pasaulyje – didžioji dalis visuomenės nesidomi kultūra ir iš viso nežino, kas mes esame.
R. J.: Prisiminiau visa tai iliustruojančią situaciją ir manau, kad labai daug lemia kontekstas, kur rodomas tas pats spektaklis. Pavyzdžiui, „Geros dienos!“: viena – kai rodoma Šiuolaikinio meno centre, visai kas kita – kai Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Negaliu tvirtinti, kad į pastarąjį rodymą atėjo būtent ištikima Kauno muzikinio teatro publika, kuri seka visą repertuarą ir puikiai išmano šio teatro spektaklius, bet žiūrovės reakcija prie įėjimo į teatrą buvo tokia, kokios tikriausiai nepasitaikytų tarp ŠMC lankytojų. Perskaičiusi skelbimą, kad opera „Geros dienos!“ yra skirta dešimčiai kasininkių, prekybos centro garsams ir fortepijonui, žiūrovė iškart identifikavo, kad scenoje bus ne personažai, o tikros kasininkės ir nustebo, kad operos spektaklis tikriausiai vyks be orkestro. Akivaizdu, kad tokia informacija sutrikdė žiūrovę. Todėl tikėtina, kad bent jau dalis žiūrovų į „Geros dienos!“ ėjo kaip į Kauno muzikinio teatro spektaklį. Manau, kad rodymo erdvė nulemia iš dalies ir tai, kokia publika susirinks, nes kiekvienas teatras turi savo publiką. O apskritai per tuos beveik penkiolika metų visuomenės požiūris pasikeitė, nes atsirado žinančių, kad yra „Operomanija“.
R. M.: Ir už „burbulo“ ribų?
R. J.: Manau, kad po „Auksinio liūto“ apdovanojimo ir už „burbulo“ ribų atsirado žinančių, kad yra tokia šiuolaikinė opera. O dėl „Operomanijos“? Būnant pačiai tame „burbule“ yra labai sunku suprasti, kas yra už mano „burbulo“ ribų.
A. A.: Manau, kad „burbulas“ palaipsniui plečiasi, – čia gera žinia. Taip pat manau, kad visuomenė nelabai žino „Operomanijos“ pavadinimo, bet organizacija ir nesiekia reklamuoti savo vardo, nes kiekvieną kartą didesnis dėmesys skiriamas naujo kūrinio pristatymui, jo autoriams, o ne organizacijai. Todėl kartais žmonės vieno kūrinio nesusieja su kitu „Operomanijos“ kūriniu. Bet manau, kad auditorija plečiasi, tai galima pastebėti iš bilietų pardavimų. Žmonės ateina į vieną kūrinį, po to netikėtai sužino, kad yra ir kitų kūrinių, tada apsilanko kituose. Žinia apie mūsų kūrinius labai gerai sklinda iš lūpų į lūpas – apsilankiusieji rekomenduoja ir patys atveda naujus žiūrovus. Tad ratas plečiasi ir, tikiuosi, kad šiuolaikinėje operoje viskas vyksta tik geryn.
Be to, mes gal ir neturime siekti to, kad visi susidomėtų opera, nes nespėtume visų aptarnauti, sukurti tiek daug naujų gerų operų, mat kokybė reikalauja laiko sąnaudų. Jeigu kalbėtume rinkos sąvokomis, viskas vyksta proporcingai: turime tiek suinteresuotų žiūrovų, kiek ir kūrėjų, galinčių patenkinti tokių kūrinių poreikį.
R. M.: Jonai, kiek didžiajai operos scenai reikia šiuolaikinių kūrėjų darbų?
J. S.: Daug. Yra tokia kuriozinė situacija. Kai tik tapau LNOBT vadovu[3], važiavau į savo pirmąją pasaulinę operos teatrų vadovų konferenciją Madride, kur susirinko viso pasaulio operos atstovai. Europos sąjungos komisijos pirmininkas, kuris irgi buvo pakviestas ir yra operos gerbėjas, kalbėjo, kad reikia kažką daryti su opera. Scenoje dominuoja XIX amžiaus kūriniai ir tai visiškai nebeaktualu, mes turime kažką keisti, kad opera taptų aktuali. Apie tai buvo kalbama visada (net Ch. W. Glucko laikais buvo kalbama panašiai, nors tuo metu operos problematika buvo visai kita): lyginant su kitais meno žanrais, dabar mes esame tokioje keistoje situacijoje – dominuoja praėjusių amžių kūriniai, visiškai meinstryminiai kūriniai, o šiuolaikinių autorių kūrybos yra skandalingai mažai. Vis tik menas, ypač operos menas, galėtų būti aktualesnis, kai tiek kompozitoriai, tiek libreto autoriai, scenaristai, režisieriai kurtų iš dabartinio estetinio lauko. Deja, tai netapo tendencija, ir nors mes deklaruojame poreikį, bet proveržis po konferencijos neįvyko. Tačiau operai reikia šiuolaikinių kūrinių. Manau, kad operos teatrų kaip fabrikų su maksimaliu finansavimu veikla yra gera tuo aspektu, kad tada užtikrinamas kultūrinis, socialinis, gerbūvio krepšelis žmonėms – tai yra labai svarbu. Bet kartu grynojo kūrybiškumo aktas yra labai svarbus kiekvienai kultūrinei įstaigai, tarp jų ir operos teatrui. Taigi, kai interpretuojamas kažkoks didelis kūrinys, pavyzdžiui, Strausso ar Verdi, žinoma, ta kūryba niekur nedingsta, bet kai susitinka šiuolaikiniai kūrėjai, kurie stengiasi kūryboje išreikšti naujus dalykus, atsiranda visai kiti dalykai. Mes turime galvoti apie kur kas didesnį kiekį kuriančių žmonių, šių laikų žmonių, kurie įsijungtų į mūsų kūrybinį darbą ir repertuarą. Ir būtų gerai, kad opera šiek tiek pakeistų savo vektorių. Vis dėlto XIX amžiuje, Puccini laikais dominavo Puccini laikų kompozitoriai, o mūsų amžiuje toliau dominuoja Puccini laikų kompozitoriai – vadinasi, kažkas yra ne taip. Tikrai to nėra nei dramoje, nei dailėje ar kur kitur.
R. M.: Ana, esi pasidalijusi tokia mintimi, kad galbūt „Operomanija“ kažkada gali ir išsikvėpti. Ar vis dar yra tokių minčių ir kodėl jos ateina?
A. A.: Taip, tokios mintys aplanko, nes manau, kad kažkokio reiškinio vystymosi ciklas yra natūralus dalykas, ir kartais galvoju, gal verta stabtelėti būnant pakilimo fazėje. Kita vertus, visas šis judėjimas reikalauja nemažai lėšų ir jėgų, bet visa tai kažkada baigiasi. Jeigu nepasibaigia lėšos, tuomet baigiasi jėgos – ir atvirkščiai. Svarstau, kad ateityje arba organizacija turės pereiti į kitą vystymosi stadiją, žengti kitą laiptelį, galbūt turės funkcionuoti kažkaip kitaip, arba reikės tiesiog stabtelėti ir pasidžiaugti tuo, kas jau buvo padaryta. Abejonės lydi nuolat. Gal kitais metais įvyks NOA festivalis, o toliau žiūrėsime. Bet tai sudėtingas klausimas, nes kai įsisuki į tą ratą, tarsi patenki į spąstus: sukurti nauji kūriniai, jie yra geri, todėl juos reikia rodyti, negali jų palikti, tuomet atsiranda naujų idėjų. Vadinasi, įkliuvau.
R. M.: Baigiant pokalbį norėtųsi visų trijų paklausti. Besikalbėdami išsiaiškinome, kad nėra poreikio visą visuomenę paversti operos gerbėjais, nes nespėsime kurti operų. Kokybinis kriterijus tarsi jau yra užtikrintas, kūriniai įvertinti, pastebėti. O kokia šiandien galėtų būti šiuolaikinės operos lauko ambicija, kaip galėtumėte ją įvardyti?
R. J.: Plačiąja prasme, išėjus į tarptautinę areną ambicija galėtų būti siekti vis daugiau tarptautiškumo, galbūt Lietuva galėtų būti ta šalis, kuri užduoda toną šiuolaikinės operos raidai. Akivaizdu, kad galime nustebinti ne vienu kūriniu. Atsiranda daugiau įdomių kūrinių, kurie kol kas yra labiau lokalūs, bet vieno kito kūrinio išgarsėjimas galbūt atvers galimybes pagarsinti dar daugiau kūrybos, – čia yra kur judėti į priekį, tam reikalingi ir kūrėjai, ir prodiuseriai. Iš kitos pusės, kaip vietinio šiuolaikinės operos lauko stebėtojai ir vartotojai, be abejo, dabar jau norisi kokybės, o tai labai įpareigoja; nors žinau, kad be kiekybės nebus ir kokybės. Žvelgiant iš kritikos varpinės, tai ir kritikams čia yra kur pasitempti, nes dabar šiuolaikinis muzikos teatras atsidūrė tarp teatro, muzikos ir vizualiųjų menų kritikos – tai tarsi visų, bet kartu ir niekieno zona; vieni nuo kitų tarsi stumdo šį žanrą ir vis ieškoma, kas kitas galėtų apie tai kalbėti. Problema tikriausiai kyla iš to, kad vienos srities atstovas tegali kalbėti remdamasis tik savo sukauptu žinių bagažu, taip pat ir patirtimis stebint šiuolaikinio meno apraiškas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Todėl kyla klausimas, kas yra šiuolaikinio meno kritikas ir kokios yra jo kompetencijos, – tai tikriausiai yra labiau profesinės šitos srities kritiko ambicijos: spėti kartu su besikeičiančiais menais ir rasti būdų juos atrakinti, galbūt tokiu būdu taip pat populiarinant juos visuomenėje, nors neturiu iliuzijų, kad kritikų recenzijos kažkaip ypatingai ženkliai praplečia žiūrovų lauką. Bet paraleliai ir lygiavertiškai vykstantys procesai galėtų kurti ir stiprinti šiuolaikinio meno lauką Lietuvoje. Netgi neskaidant viso šiuolaikinio meno, kaip Jonas jau minėjo.
A. A.: Manau, kad iš dalies tarptautiniame šiuolaikinio muzikos teatro „burbule“ Lietuva yra tarp kelrodžių žvaigždžių. Jau yra ganėtinai platus ratas festivalių, prodiuserių, kurie nuolat domisi, kas vyksta, stebi kūrinius. Tad jau esame kelyje, nors, žinoma, jeigu vertintume visą šio „burbulo“ kontekstą, yra kiti labai stiprūs žaidėjai – tai Niujorko ir Roterdamo rinka, jie turi labai daug pajamų ir reikiamą infrastruktūros bazę, daug partnerių, palaikymo ir galimybių būti stipresniais kelrodžiais nei mes. Bet mano svajonė, galbūt kartu ir ambicija, kad atsirastų sistema, aprėpianti ir infrastruktūrą, edukaciją, turiu minty, šiuolaikinių operų dainininkų parengimą – kad tai būtų plėtojama jau ne tik iš asmeninių iniciatyvų ar menininkų interesų, bet būtų sudarytos darbui reikalingos ir patogios sąlygos. O visa kita, man atrodo, mes tikrai padarytume, nes jau pasiektas žinomumas, įdirbis, užmegzti ryšiai, suburta auditorija, todėl plėtojant šį žanrą norisi racionalaus, protingo, patogaus gyvavimo Lietuvoje.
J. S.: Pritarčiau Anai, kad visų pirma reikia mąstyti apie infrastruktūrą, kuri apimtų ir „minkštus“, ir „kietus“ dalykus: tai gali vykti, jau dabar yra žmonių, kurie geba tai daryti. Turint minty, kad pats žanras, kaip jau minėjau pradžioje, šiandien turbūt be konkurencijos yra vienas ryškiausių mūsų ambasadorių pasaulyje. Infrastruktūrą galėtų papildyti ir valstybinių teatrų ar kitų valstybinių įstaigų, taip pat ir Akademijos [Lietuvos muzikos ir teatro akademijos] įsitraukimas į šią veiklą, ir t. t. Norėčiau paminėti dar vieną dalyką – operos nereikėtų išskirti iš šiuolaikinio meno lauko. Reikia pagalvoti apskritai apie šiuolaikinio meno edukacijos problemas mokyklose ir visuomenėje. Kai šiuolaikinis menininkas ar įstaiga, kuriantys bet kuriame žanre, vykdo proveržį šiuolaikiniame mene, tą proveržį jie daro visiems, taip kuriasi srautas, judėjimas.
Turiu ir kitokią nuomonę nei Ana. Manau, kad opera kaip žanras gali būti visiškai must be dalykas. Vienas iš mano tikslų, atstovaujant didžiausiai kultūrinei įstaigai, yra noras pasakyti, kad opera yra svarbus žanras ir jo išmanymas, nuėjimas į operą bent vieną kartą metuose bei suvokimas, kad tai yra „nepavojingas“ žanras, netgi galintis suteikti raktų pažinti pasaulį, manau, yra kiekvienam naudingas aspektas. Tai tikrai nepakenktų mūsų visuomenei, atsirastų mada visiems be išimties susidurti su operos žanru ir galbūt tai galėtų būti mūsų visuomenės išskirtinumas: vienur einama žiūrėti futbolo, o Lietuvoje eitų į operas. Tebūnie tai mano utopija, bet aš ja tikiu ir galvoju, kad opera gali pagražinti pasaulį ir ypač Lietuvą.
R. M.: Užbaigti norėčiau britų kompozitoriaus Thomaso Adèso citata iš vieno jo interviu: „Opera – tai menas, kuris kerta giliausiai“. Šie žodžiai labai tinka baigti mūsų pokalbį.
—–
Diskusijos tekstą pagal radijo laidos įrašą parengė Rima Jūraitė.
Šis tekstas priklauso publikacijų ciklui „Šiuolaikinis muzikos teatras: naujoji opera Lietuvoje“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, suteikusi individualią stipendiją.
[3] LNOBT generalinio direktoriaus pareigas Jonas Sakalauskas pradėjo eiti nuo 2018-ųjų kovo.
