Antrus metus iš eilės „Naujasis Baltijos šokis“ vyksta kitaip, nei buvome pratę iki 2019-ųjų. Apribojus judėjimą tarp užsienio šalių, teko stabdyti daug metų planuotus vizitus, o tai reiškia, kad ir planuotos pajamos iš bilietų, galėję tapti paspirtimi tolesniems renginiams, iki šiol nesurenkamos. Tad nors šią vasarą situacija ne tokia sunki kaip praėjusią, festivalis (kaip ir visas scenos menų laukas) pasekmes jaus dar ilgai.
Tikiu, kad kalbos apie pandemijos įtaką bet kuriam sektoriui vargina, tačiau svarstant apie tarptautinius renginius būtina akcentuoti pasikeitusį kontekstą. Pastaraisiais metais tarptautinių festivalių turinį ir formatą pirmiausia formuoja viruso plitimo situacija bei ją valdančiųjų nurodymai ir tik paskui organizatorių pageidavimai bei ankstesnių metų įdirbis. Todėl anksčiau „Naująjį Baltijos šokį“ tapatinę su kelių žemynų šokio atstovais, įvairių dydžių ir stilių spektakliais bei grandioziniu uždarymu, antrus metus iš eilės stebime kitą kryptį. Ją apibrėžia gana paprastu scenos montažu pasižymintys solo darbai ar duetai bei programos perkėlimas iš teatro erdvių į kiemus ir galerijas. Pavyzdžiui, iš penkiolikos šiemetinės programos spektaklių (lietuvių eskizų vakarą čia laikykime vienu kūriniu) penki buvo rodomi MO muziejaus terasoje, penki – Nacionalinėje dailės galerijoje, vienas – Šeškinės kiemuose, vienas Vilniaus viešojo transporto stotelėse, vienas Meno ir mokslo laboratorijos erdvėje, kur veiksmas vyko po stogu, o žiūrovai sėdėjo lauke. Ir tik du spektakliai rengti kiek įprastesnėse (nors ne scenos dėžutės tipo) erdvėse – Menų spaustuvės Studijoje II ir Vilniaus Rotušėje.
Priešingai nei anksčiau, antrus metus iš eilės didesnę „Naujojo Baltijos šokio“ programos dalį sudarė lietuvių kūrėjų spektakliai ir eskizai. Tiesa, šiandien sunku griežtai išskirti Lietuvos ir užsienio kūrėjų darbus – šalyje kuria užsieniečiai, lietuviai savo darbus kuria užsienyje. Tad pasakykime taip: šių metų festivalyje dalyvavo penki užsienyje gimę užsienio kūrėjų darbai. Ir nors šiemet organizatoriai neturėjo prabangos siekti tematinės vienovės, net trys iš penkių užsienio spektaklių svarstė situaciją: kaip mes gyvename su luošinančiu, tačiau neišvengiamai įtaką darančiu kultūriniu palikimu?
Jonas & Lander | „Atsiskaitymas tik grynais“
Iš Portugalijos atvykusio dueto Jonas & Lander performatyvi instaliacija „Atsiskaitymas tik grynais“ galėjo (ir, matyt, turėjo) sudaryti vizualiai patrauklaus ir lengvai bei absurdiškai komiško kūrinio įspūdį. Pradžioje važinėdamiesi Nacionalinės dailės galerijos fojė ir selfindamiesi su laukiančiais žiūrovais, „sulaižyti“ ir ekstravagantiškomis detalėmis pasipuošę kūrėjai įveda publiką į šiuolaikinę vartojimo kultūrą, kurioje žmonės tarnauja vaizdams ir pramogoms. Nesunku šia interpretacija sekti ir duetui užsėdus ant monetomis užtaisytų arklių, pradedančių judėti vos žiūrovams įmetus vieną eurą. Kiekvienas pasirodymas už eurą (tiksliau – už du, nes pinigais tenka „šerti“ abiejų atlikėjų arklius) toks patrauklus, kad publika nekantrauja pamatyti tęsinį. Eurai krenta, žiūrovai džiaugiasi galėdami pavaryti veiksmą į priekį ar tiesiog matydami naujus, nonsensui artimus atlikėjų triukus. Vis dėlto pramogą lydėjo nepaaiškinamas liūdesys, tarsi kažkas šiame vakarėlyje būtų ne taip.
Iš pradžių atrodo, kad tai – žmonių išnaudojimo tema. Tačiau ne veltui prieš spektaklį pasirodęs interviu su kūrėjais pavadintas „Neperskaitę šio pokalbio, nesuprasite mūsų spektaklio žinutės“: jame kūrėjai tikina statę spektaklį apie šimtmečius trunkantį arklių išnaudojimą. Žinant intenciją, dueto už pinigus atliekamuose numeriuose lengva pamatyti žirgų išnaudojimą karuose, paraduose, medžioklėje, cirke, lenktynėse, vaikų gimtadienio šventėse, taip pat – seksui. Tampa aišku, kad ir įžanginis pasivažinėjimas po fojė šūkčiojant komandas reiškė raginimą „arkliams“ nešti toliau, prie kito filmuotino objekto.
Jonas & Lander nedemonstruoja gailesčio gyvūnams. Priešingai – imituoja žalojančius veiksmus, leisdami publikai patirti džiaugsmą, kurio siekdami atsisakome pripažinti esantys išnaudotojais. Tai nėra šiandieninės vartotojiškos kultūros rezultatas. Tai – ilgus šimtmečius kaupiamas išnaudojimo kultūros palikimas.
Anne Mareike Hess | „Nepertraukiama karžygė“
Menininkės iš Liuksemburgo Anne Mareike Hess spektaklis „Nepertraukiama karžygė“ siūlė kitą kelią – vietoj džiaugsmo momentu patirti virsmo idealu procesą. Spektaklyje disponuota suvokimu, kas yra tvirtas žmogus, galintis išgelbėti masę silpnesniųjų. Mūsų kultūroje (tiek artimiausioje aplinkoje, tiek komerciniuose, vadinasi, viešojoje erdvėje labiausiai paplitusiuose žanruose) tokia figūra daug metų tapatinta su emociškai nepajudinamo, raumeningo, į tikslą beatodairiškai einančio vyro įvaizdžiu.
Smulkaus sudėjimo sufleruojamą silpnumą paslėpti nuožmia veido išraiška bandanti A. M. Hess savo karžygio istoriją ištempia į beveik dviejų valandų pasirodymą. Didžiąją laiko dalį menininkė demonstruoja įvaizdžio formavimą, t. y., bandymą atrodyti (ne tapti!) taip, kaip priklauso tvirtam žmogui. Visą laiką stebime kapotus atlikėjos judesius, girdime gilų kvėpavimą, jaučiame išsitęsusią vaidmens liniją, kuri neleidžia pamesti dėmesio, nuolat žadėdama kažką daugiau. Taip gimstantį karžygį maitina asmeninė valia ir gėrimai, iš pradžių auginantys raumenis, o vėliau palaikantys priklausomybę.
Greičiausiai procesas ištęstas tam, kad žiūrovai pamatytų, kas darosi didvyrio paveikslą kuriančio žmogaus kūne ir kaip tai atsiliepia jo pojūčiams bei nuotaikoms. Paveiksle – bejausmis, raumeningas karžygys (išskyrus Kseną, ar esate girdėję apie karžygĘ?), nupieštas per sunkiai pakeliamus skausmus. Ar tai – vienintelis kelias? Ne, bet jis populiariausias. Todėl dėsningai ir raminančiai spektaklio pabaigoje paveikia A. M. Hess sugrįžimas į save, priminęs, kad tvirčiausiais tampame ugdydami asmenybes, o ne primestus įvaizdžius. Pabrėžkime ugdydami – vadinasi, nebūtinai kankindami.
Moritzas Ostruschnjakas | „Tanzanweisungen (Tai nesitęs amžinai)“
Aprašyti spektakliai kalba apie konkrečius kultūrinio palikimo aspektus, o štai vokiečių choreografo Moritzo Ostruschnjako „Tanzanweisungen (Tai nesitęs amžinai)“ iš principo pastatytas ant kultūrinio paveldo pamatų. Apie keturiasdešimt minučių šokėjas Danielis Conantas beveik nesustodamas kartoja judesius, kuriuose atpažįstame žinomas šokio technikas, sporto šakas, kitas judėjimo praktikas. Kas keletą sekundžių keisdamas išraišką, šokėjas užhipnotizuoja tiksliu ritmu, leidžiančiu žiūrovui pajusti erzelį, liūdesį, susižavėjimą ar ką tik pavyksta, o tada pasileisti paskui savo interpretaciją. Spektaklio metu aplankė krūva minčių, tačiau nė viena jų nesitęsė amžinai. Išskyrus tą, kad visi mes esame išmoktų formų rinkiniai.
„Tanzanweisungen“ galima pavadinti ironiška instrukcija, kaip reikia šokti. Įdomu, kad nors pats D. Conantas technikomis transliuoja nebe jas, o save patį, M.Ostruschnjako spektaklyje pavyksta įskaityti priešingą žinią: nors kiekvienas turime individualų charakterį, tai, kaip jį atskleidžiame, ir kaip su juo tarpstame visuomenėje lemia iš aplinkos išmokti elgesio modeliai. Kūrėjai nesiunčia pasauliui kritikos – jie tik primena, kokie dalykai mus neišvengiamai veikia, nepriklausomai nuo to, kiek sąmoningai įsileidžiame juos į savo gyvenimus.
Beje, žinomi judėjimo pavyzdžiai nėra vienintelės spektaklyje skambančios pamokos. Pabaigoje pasigirsta grupės DAF (Deutsch-Amerikanische Freundschaft) daina „Tanz der Mussolini“ (Šok Musolinį), kurioje diktuojama, kokius judesius atlikti, palydint nuorodas žodžiais „šok Musolinį, šok Hitlerį, šok Jėzų Kristų“. Daryk taip, kaip kažkas jau darė, ir pateksi ten, kur pateko taip šokęs pasaulis. Tik panašu, kad nurodymai nereikalingi: mes ir taip šokame šį paveldą, ypač kai atsisakome jį integruoti į savo istoriją ir apsimetame, kad šiuos šokius sukūrė minėti vardai, o ne mus auklėjusios visuomenės.
Nors M. Ostruschnjakas teigia, kad „tai nesitęs amžinai“, tačiau visi čia aprašyti spektakliai, neneigdami nuolatinės kaitos, primena, kad kai kurie dalykai tęsiasi per ilgai ir yra įsišakniję per tvirtai. „Viskas laikina“ yra viena dažniausiai vartojamų, viena teisingiausių ir turbūt mažiausiai guodžianti frazė. Reiškiniai laikini, tačiau jų pasekmės kartais nusitęsia per daugybę kartų, o tada patys nebesuprantame, iš kur mumyse tai atsirado – jei apskritai jas savyje pastebime. Šįmet „Naujasis Baltijos šokis“ padėjo atpažinti keletą tokių pasekmių. Spektakliuose buvo gera. Po jų nebe taip.
