Pavasario veranda: filmai apie aktorius

Rūta Oginskaitė 2021 05 07 menufaktura.lt
Rūtos Oginskaitės nuotrauka
Rūtos Oginskaitės nuotrauka

aA

Jie filmavo nuo 9 vakaro iki 9 ryto. Kadre jis vienas, kiti - už kadro, klausosi jo, ragina toliau kalbėti, stabdo, klausinėja, provokuoja, įžeidinėja. Filmuoja. Po to padaro pusantros valandos trukmės filmą apie tą vieną asmenį. Ne garsenybę, ne gražuolį, ne didvyrį. Skurdžių, bėdžių, parsidavinėjantį ir apgaudinėjantį, homoseksualų, biseksualų, heteroseksualų, juodaodį, šnekų ir išraiškingą, su begale gyvenimo dugno patirties, juodai sąmojingą naktinių barų artistą - jis rūko, geria ir ištisai vaidina save-ne save (autoperformansas?), fantazuoja apie šou naktiniame klube, rodo to šou galimus personažus...

Tai „Jasono Holliday portretas“, kas matė šių metų „Kino pavasario“ programoje, atpažino. Eksperimentinio kino režisierės Shirley Clark 1967 metų filmas iš avangardo klasikos sugrįžo į ekranus restauruotas, iš naujo vertinamas. Nes, atrodo, sukūrimo metais jis buvo ne tik nesuprastas, bet ir pasmerktas, neva žeminantis ir kitaip neteisingas. O dabar - lobis. Nors tas žmogus tikrai nei garsenybė, nei koks didvyris. Užtat filmas žiūrovą prisega prie ekrano.

Ar Jasonas Holliday ´ us taip patraukliai atsiveria? Anaiptol. Jis tiek kaukių sukuria per tas pusantros valandos, kad, atrodo, matei kelis vaidinimus. Įdomus pačios Shirley Clark prisipažinimas: ji buvo nutarusi filmuoti Jasoną iš keršto dėl jo bjauraus charakterio ir šunybių, kurias pridirbęs jos draugams (jie čia pat, greta kameros) - su tokia nuotaika ir pradėjo, pasikvietusi jį į savo kambarį „Chelsea“ viešbutyje, menininkų pastogėje, bet po valandos filmavimo jau mylėjo jį, ištisai „performinantį“, pasakojantį būtus nebūtus dalykus. Idealus personažas kinui, ypač dokumentiniam. Todėl visai nesvarbu - įžymus jis ar nežinomas, reikšmingas ar ne kaži ko vertas meno istorijos požiūriu. Jis yra atpažįstamas tipas. Tuo nepaliaujamu plepėjimu, vaidmenų ir kaukių keitimu, performansų darymu iš savo gyvenimo epizodų ar iš purslojančios vaizduotės ir neišsenkamo humoro jausmo. Pažįstat tokių personažų? Galiu išvardyti bent tris, tik jie visi yra (kai kas ir buvo) tiesiog gyvenimo personažai, o meno istorija iš viso tokių nepažįsta. Žavingi plepiai, artistiški tavo laiko atiminėtojai.

Ir vis dėlto. Žiūrėdama „Jasono Holliday portretą“, mintyse kūriau savo filmą, pasirinkusi Aktorių (lietuvių, vieną iš savo mėgstamų) ir svaigdama, koks tai būtų nuostabus kūrinys - jei štai šitaip, nuo 9 iki 9 filmuoji, filmuoji... Ir svarbiausia, kūriau net nesukonkretinusi, kurį Aktorių filmuoju. Kitaip tariant - pasiilgau gero filmo apie gerą lietuvių aktorių. Bet tikro filmo, kurio neatspėtum iš anksto: maždaug, jis pavaikščios, kažką papostringaus, tada kažkas apie jį gerų žodžių pribers, tada įmontuos, kaip jis vaidina, po to pafilmuos, kaip jis lesina paukščius ar žvelgia kažkur.

Kada ir kokį filmą mačiau apie lietuvių aktorių? Jie jau seniai nugulę kino istorijoje.

...

Režisierius Mindaugas Karbauskis, Maskvos V. Majakovskio teatro vadovas, savo feisbuke pasidalino nuoroda į dokumentinį filmą „Jubiliejiniai metai“. Jauna dokumentininkė Zaka Abdrachmanova, Marinos Razbežkinos kino mokyklos studentė, sukūrė filmą apie „Majakovkos“ aktorę Galiną Anisimovą. Kadangi aktorė nevaidino kine (pavydus vyras neleido), jos vardas, atrodo, žinomas tik to teatro žiūrovams. Kodėl filmas būtent apie ją? Pasirodo, kai teatras ruošėsi švęsti savo 95-metį, pakvietė Razbežkinos mokyklos studentus, kad šie sukurtų filmus apie to teatro žmones, nebūtinai aktorius. Siūlymas parūpo gal aštuoniems studentams. Kai jie rinkosi herojus - kas susidomėjo dekoracijų meistrais, kas bufeto komanda, - Zaka Abdrachmanova paklaususi, kieno charakteris tame teatre nepakenčiamiausias, nes buvo mokoma, kad dokumentiniam kinui tinka konfliktiški herojai. Atsakymą išgirdo vieningą: Galina Anisimova, vyriausia trupės aktorė, visiškai nesugyvenama, valdingai puldinėjanti visus ir kiekvieną.

Studentė Zaka ėmė jaukintis artistę, kuriai tuo metu buvo bemaž 90, ir ji dar aktyviai vaidino, o jos nuotaikos Zakos apibūdinimu - kaip sūpuoklės. Bet aktorė ir dokumentininkė susidraugavo! Kaip tik nuo Anisimovos susierzinimo, net įsiūčio, draudimų filmuoti režisierė ir pradėjo montuoti savo kūrinį. Čia šaukia ir barasi, čia guodžiasi, kviečia artyn, vėl užsiplieskia ir išvadina savo filmuotoją negražiais vardais. Charakteris? Minėtos nuotaikų sūpuoklės? Taip, bet ir artistės jausena prieš vaidinimą, dokumentininkės žvilgsnis į tai, ką retai kam pavyksta pamatyti, tuo labiau - užfiksuoti. O juk ir šitai yra aktorių realybė.

Kita scena - teatre, grimo kambary, kur Anisimova, persirengusi vaidinimui, jau beveik spektaklio personažas, nekantriai laukia grimuotojos, o tada pasipila reikalavimai, priekaištai, visi perkūnai. Iš ramaus grimuotojos elgesio gali suprasti, kad tai amžina ir turbūt nebeveikia pernelyg skaudžiai, ji atlieka savo darbą ir eina pas kitus aktorius. Filmuojanti Zaka Abdrachmanova seka paskui savo heroję iki scenos. Tarp kulisų Anisimova nurims? Ne, kilnus pasipiktinimas jos neapleidžia niekada, ji turi pastabų ir vaidinantiems.

Aktorės charakteris ir būsenų įvairovė „supasi“ per visą filmo valandą. Ne kartą bus ir švelnumo, džiaugsmo, kad esi, Zaka, ir su tavim galima tiesiog pabūti, paplepėti ar rūpesčiu pasidalinti. Zaka filmavo pati, jos kadrai nėra gražūs, kartais herojės galvos tik pusė (nuo nosies žemyn), bet filmo veiksmas kunkuliuoja. Režisierė stebėjo Galiną Anisimovą teatro patalpose su įvairių kartų kolegomis, nufilmavo, kaip aktorė renkasi, kokį jos portretą kabinti fojė. Ji komentuoja variantus po fotosesijos ir reiškia aibę pasibaisėjimų fotografo įamžintam vaizdui, nes „košmaras!“... Anisimova gyvena netikusiame pasaulyje! Bet gyvena, tobulina. Ir tokia vieniša ji atrodo toje didelėje teatro planetoje su chalatu ar personažo kostiumu tarp daugybės pro šalį einančių, nueinančių, prisėdančių, paplepančių ar nė nesisveikinančių teatro žmonių. O jie skanduoja jai „Mes mylim jus!“ per teatro jubiliejinį vakarą, į kurį ji grasinosi neiti. Bet atėjo.

Jaukus epizodas su teatro vadovu Mindaugu Karbauskiu Anisimovos grimo kambaryje. Nei ji vyriausia artistė, vaidinanti tame teatre 60 metų, nei jis jos viršininkas. Nors jis tiktų jai į anūkus, jie kažkuo lygūs. Jie partneriai. Kolegos iš tos pačios šventos peklos, abu vienodai reikalingi vienas kitam. Kaip tik jam Anisimova vardija priekaištus savo pačios gyvenimui. „O kas blogo?“, - klausia jis. „O kas gero?“, - atsako ji. „O kas blogo?“, - šypsosi jis.

Kaip Anisimova vaidina, Abdrachmanova filmavo daug, bet filmo kadrai - konceptualiai tik iš užkulisių, herojės ikisceniniame gyvenime. Sakytum, ką galima papasakoti apie aktorę, jei nerodai jos kūrybos? Pasirodo, yra ką pasakoti. Net tokiu galbūt nereikšmingu epizodu, kai jaunų televizijos žurnalistų komanda atšurmuliuoja į teatrą filmuoti aktorės Svetlanos Nemoliajevos, 80-metės teatro ir kino žvaigždės. 90-metė Anisimova su teatriniu kostiumu tuo metu sėdi fotelyje greta savo grimo kambario. Kur patogiausia filmuoti žvaigždę Nemoliajevą? Anisimova pasiūlo filmuoti ten, kur ji sėdi, ji pasitrauksianti, nes „nei aš jums reikalinga, nei jūs man reikalingi“. Jokio konflikto, jokio nepasitenkinimo. Tiesiog kartos jausenos štrichas. O tas ilgas ilgas ėjimas scenos link koridoriais ir laiptų raizgalynėmis - į kitą realybę, į nebūtį, iš kurios, bent jau filme, aktorė nebegrįžta, nors virš durų šviečia išėjimo užrašas. Rusiškai išėjimą ir išeitį reiškia tas pats žodis VYCHOD. Ji išėjo, rado išeitį, grimo kambarys tuščias, ir kažin ar būtina tą patvirtinti paskutiniais kadrais.

...

Bandau prisiminti, kokie filmai sukurti apie lietuvių aktorius. Ne pafilmuota, pašnekinta, įrašyta į vaizdo metraštį. Ieškau filmų. Žinau, kadaise, t. y. 1974 metais režisieriaus Vytenio Imbraso buvo sukurtas filmas „Variacijos 100-jo vaidmens tema“ - tai Monikos Mironaitės 60-mečiui. Ir apie Donatą Banionį būta Henriko Šablevičiaus filmo „Aš - vargšas karalius“, irgi anais laikais. O šiais laikais? Maždaug per dešimtmetį?

Lyg susitarus parengti keturi filmai apie režisierius, visi 2014-2015 metais: „Pakeliui į prieplauką“ (apie Rimą Tuminą, režisavo Ramunė Sakalauskaitė), „Apie Joną“ (Jono Vaitkaus portretas, režisavo Jokūbas Vilius Tūras), „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (Juozo Javaičio ir Audronio Liugos filmas), „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“ (režisavo Mikas Žukauskas). Kai kuriuose filmuose matyti repeticijos, taigi - ir aktoriai. 2017 metais režisierė Ramunė Rakauskaitė sukūrė filmą „Trys skrybėlės“ apie tris skrybėlėtus vyrus, vienas jų - Valentinas Masalskis, vadinasi, trečdalis filmo - apie aktorių. Viskas. Per dešimt metų.

Taip, Teatro sąjunga, pasikvietusi režisierę Saulę Norkutę, dirbusia su scenarijų autore Marija Martinaitiene, paleido į eterį seriją filmuotų etiudų „Teatro elitas“ - įamžino kone visus vyriausius Lietuvos teatro aktorius, ir turėjusius ką pasakyti, ir nelabai, jie tebešneka ir tebevaikšto ekrane, kada tik paspausi atitinkamą mygtuką. Taip, Lietuvos televizija kuria ir saugo mediatekoje „Legendas“, „Stambiu planu“ ir kitus valandinius klausimus-atsakymus, kur kartais pasitaiko ir aktoriai. Ir taip, „Legendos“, „Žmonės“ ir kiti pokalbių pilni blizgūs puslapiai ištisai tyko kioskų lentynose. O dar karantinai pridėjo į internetą pačių teatrų kuriamus pokalbius su savais aktoriais. Lyg ir pakanka?

Bet ieškau filmo, ne klausimų-atsakymų valandos. Ir ne tokio atseit filmo, į kurio darbus buvau neseniai kviečiama: sako, mes kuriame filmą apie aktorių, ateikit papasakoti, kaip jis vaidino. Neateisiu ir nepasakosiu, nes negaliu tokių filmų žiūrėti, kur kalbančios galvos man vapa apie tai, kaip kažkas fantastiškai vaidino.

Internete užtikau televizijos filmą šifruotu pavadinimu „KVDT. Ateinu“. Sukurtas režisieriaus Tomo Ribaičio, jis pristatomas kaip Rūtos Staliliūnaitės portretas. Portreto jame esama, bet autorius neatsispiria saldumui parodyti dar nematytus archyvinius kadrus iš Kauno dramos teatro gyvenimo ir pakeliauti po jo vidinę istoriją. Kadangi Staliliūnaitė tris dešimtmečius vaidino tame viename teatre, manykime, kad teatro ir aktorės likimai persipynę nebeatskiriamai, tai ir pateisintų režisieriaus ekskursus į nepamirštamo teatro direktoriaus Romualdo Tumpos charakterį ir epochą, ar pasilinksminimus su „Žalgirio“ krepšininkais, kai Sporto halėje būdavo švenčiamos tarptautinės teatro dienos. Maža to, filme yra dar ir šalies istorijos epizodų. Kontekstai svarbūs kai kuriems Rūtos Staliliūnaitės vaidintiems spektakliams. O paties teatro žmonių filmuotose mėgėjiškose kronikose - laiko jausmas, bendrumo šiluma, sugrąžinti jauni išėjusiųjų veidai.

Tomo Ribaičio filme teatro administratorius Rimantas Štaras, poetas Robertas Keturakis, kompozitorius Giedrius Kuprevičius įdomiai liudija laiką ir kūrybą, Staliliūnaitės įtaigą; aktoriai Viktoras Valašinas, Valentinas Masalskis, režisierius Jonas Vaitkus vaizdingai primena konkrečius epizodus iš bendro darbo su aktore. Tai ne tuščių komplimentų barstymas, tai kultūros istorijos vertybės. Atskiras filmas filme - anų laikų kultūros ministro Liongino Šepečio pasirodymas ir pasisakymas šiais laikais. Menas turėjo įtikti, paklusti tokiems vadams. Menas ir menininkai buvo žaislai jų veikloje, ir žaidė jie negailestingai, o menininkų dramas traktavo ironiškai. Ir štai galima bent šiek tiek pažinti partinių vadovų mąstymą.

Pagrindinis filmo balsas - pačios Staliliūnaitės. Trapus, įsimintas. Kiek mitų apie tą aktorę sukurta, ji kai kuriuos filme ir paneigia. Pavyzdžiui, apie Barborą Radvilaitę kaip svarbiausiąjį likiminį jos vaidmenį (net prisiminimų apie ją knyga pavadinta „Aš esu Barbora“). Ribaitis su savo heroje ir kitais filmo pašnekovais prikelia daugiau Staliliūnaitės vaidmenų: Karalių Motiejuką Pirmąjį, Merę Popins, Norą, Jurgą iš „Baltaragio malūno“, Kleopatrą, „Kaligulos“ Kesoniją, Ūbienę - šito vaidmens peripetijos pačios įdomiausios.

Filmo sukūrimo metai - 2011-ieji, tai paskutiniai aktorės gyvenimo metai, ir jokio jos darbo liudijimo tada jau niekas ir nebūtų galėjęs nufilmuoti. Režisieriui liko tik išmaniai montuoti, kas anksčiau fotografuota, filmuota, įrašyta. Gegužės 9-oji - lygiai 10 metų, kai aktorės nebėra. Metas žiūrėti filmą, menantį jos kūrybos aidus ir Kauno dramos teatrą, koks jis buvo Karaliaus Motiejuko, Merės Popins, Barboros, Ūbienės ir linksmųjų Teatro dienų laikais.

Komentarai