2014-aisiais, pasirodžius Kultūros ministerijos parengtoms Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisoms, numatančioms valstybinių ir nacionalinių teatrų galimybę būti pertvarkytiems į viešąsias įstaigas, daug diskutuota apie aktorių ateitį. Čia, berods, pirmą kartą buvo iš esmės paliestas trupės klausimas, kai imta kalbėti apie terminuotas sutartis aktoriams ir galimybę panaikinti jau turimus jų etatus „iki gyvos galvos“ valstybiniame teatre. Nors taip buvo sukurta palanki aplinkybė atnaujinti trupę, tačiau patiems aktoriams atrodė, gana drastiškomis priemonėmis, t. y. atleidimu. Susidarė įspūdis, jog jeigu aktorių sutartys nustos galioti, jos tikrai nebus pratęstos ir trupė kaip tam tikra tradicija iširs. Nepasitikėjimą įstatymu ir jį išleidusia valdžia, aktoriai išdėstė viešose diskusijose ir pokalbiuose. Po svarstymų šią problemą Kultūros ministerija išsprendė kas penkerius metus rengiamomis aktorių atestacijomis, kurios turėtų įrodyti kiekvieno jų užimtumą ir aktyvumą savo darbovietėje. Taigi nors viešos diskusijos nutilo atsiradus Kultūros ministerijos sprendimui, šie klausimai vis dar liko probleminiai – ar trupė turi savo galiojimo laiką? Ar valstybiniams dramos teatrams reikalinga nuolatinė aktorių trupė? Ką daryti, kai trupė ima trupėti?
Viena vertus, stabili trupė apriboja teatre kuriančius režisierius arba uždaro patį teatrą tarpti tik tarp savųjų. Čia nebėra kūrybinės apykaitos ir pamažu ima trūkti oro. Kitų akimis, priešingai, užsidarymas skatina susikoncentravimą ir meninį trupės vientisumą. Nuolatinės trupės egzistavimas kuria repertuarą, kuris tęsiasi tik išlaikant aktorius teatre, tačiau vis dažniau į naujus spektaklius kviečiami laisvai samdomi aktoriai, tad sunku pasakyti, kiek trupės narių būna užimti savo teatro premjerose kiekvieną sezoną. Rodos, jog kasmet šis skaičius vis mažėja. Kita vertus, į spektaklį pakvietus nepriklausomus aktorius, atrandama daug įvairių ir nematytų veidų, spektaklio koloritas tampa kur kas ryškesnis ir nenuspėjamas.
Esama įvairių argumentų tiek vienai, tiek kitai pusei palaikyti, tačiau įdomu apžvelgti ir kitų šalių situacijas, kaip jie traktuoja trupę – tai būtinybė ar galimybė?
Trupės Europos šalių teatruose
Baltijos šalyse dominuoja stabilios sudėties teatro trupės. Tuo metu Lenkijoje dalis teatrų turi savo nuolatines trupes, o kita dalis, net ir turėdama pastovias trupes, pristato ir nuolat teatro produkcijoje pasirodančius samdomus aktorius. Nors teatrai atviri pasiūlymams iš šalies, tačiau tokie teatrai turi savo bendradarbių sąrašus, kurie, nebūdami trupės dalimi, taip pat kviečiami į atrankas.
Vokietijoje situacija įvairesnė: dalis teatrų siekia nebeturėti trupių ir aktorius rinktis laisvai, kita dalis – vis dar saistomi įsipareigojimų nuolatinei trupei – stengiasi išvengti samdomų aktorių. Tačiau akivaizdu, jog pamažu, o kai kur ir visai radikaliai, trupių atsisakoma siekiant nevaržyti nei aktorių galimybių, nei režisierių kūrybinės laisvės.
Daugumoje Anglijos ir Prancūzijos teatrų situacija yra tokia pat dviprasmiška: dalis teatrų jau nebeturi trupių, o aktorius samdo tik konkretiems spektakliams; dalis dar tik mąsto apie trupės modernizavimo klausimą, likusi dalis vadovaujasi senuoju trupės modeliu ir po savo stogu dar laiko nuo dvidešimties iki penkiasdešimties aktorių. Apklausus keletą teatrų paaiškėjo, jog trupės modernizavimo procesai itin sudėtingi, keliantys tiek teisinius, tiek moralinius svarstymus, todėl dalis teatrų vis dar išlaiko senąją ansamblio struktūrą, tačiau taip pat galvoja apie vienokius ar kitokius pokyčius. Tie teatrai, kurie priėmė radikalų sprendimą – atsisakė trupės, savo pasirinkimą argumentuoja režisūrinės krypties svarba, kurią konkreti trupė apribotų savo siūlomais aktoriais. Tai jokiu būdu nereiškia, jog trupėse esama tik silpnų ar kūrybiškai neaktyvių aktorių, tačiau siekiant atvykstantiems režisieriams suteikti visišką kūrybinę laisvę statyti spektaklius, trupė tampa tam tikra išlyga ar net kliūtimi. Pasak įvairių užsienio teatrų atstovų, teatro trupėje esantys, tačiau į naujus spektaklius nekviečiami aktoriai, užima vietą tų, kurie galėtų teatre kurti kur kas aktyviau. Todėl laisvai samdomi aktoriai pamažu užima nuolatinės trupės vietą ir tampa teisiškai nesuvaržyta ir prie teatro „iki gyvos galvos“ nepririšta trupe.
Negana to, Europos teatruose dažnėja projektinių trupių, kai aktoriai suburiami tik vienam spektakliui: jis sukuriamas, suvaidinamas (spektaklis vaidinamas apie 3 mėn. be pertraukų) ir jo rodymas nutraukiamas. Toks koncentruotas laike trupės subūrimas ir jos išsiblaškymas tampa vis dažnesne praktika. Tarptautinės trupės idėja taip pat pasiglemžia vis daugiau režisierių. Pavyzdžiui, pernai metų pradžioje Ciuriche (Šveicarijoje) režisierė Yana Ross pastatė „Vyšnių sodą“ su tarptautine aktorių komanda. Rugsėjį Vilniuje įvyko spektaklio „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis) premjera, kuriame kartu su lietuvių aktoriais vaidino Münchner Kammerspiele aktorius Komi Togbonou. Taip pat aktyviai daugėja ir taikomojo (applied theatre) teatro pavyzdžių, kai dirbama jau ne su profesionalais arba apskritai ne aktoriais. Dokumentiniame teatre svarbiu dėmeniu tampa realus, dokumentiškas žmogus, pasirodantis spektaklyje ir egzistuojantis jame jau kaip dramaturginė medžiaga. Šiuolaikiniuose teatro procesuose gausėja neprofesionalų – tai reiškia, jog gausėja ir pastatymų be trupės aktorių.
Kokį sprendimą pasiūlyti situacijoje, kurioje pagrindinis sprendimas jau buvo atmestas[1]? Galbūt meno vadovas turėtų pasirinkti laikiną trupę (pagal savo meninę programą), su kuria laimi Ministerijos skelbiamą konkursą? O gal trupę teatro vadovybė turėtų atnaujinti kasmet, ne atleisdama visus ir čia pat priimdama vėl iš naujo, bet palikdama dalį aktorių, kurie keičiasi nuolat, atsižvelgiant į jų užimtumą? Ar projektiniam teatrui reikia projektinių trupių?
Trupė kaip tradicija
Nors „trupės iki gyvos galvos“ tradiciją valstybiniuose Lietuvos teatruose paliko sovietmetis, norisi prisiminti ir Molière ´ o bei Shakespeare ´ o trupes, Berlyno ansamblį, Čechovo ir Stanislavskio aktorių grupes, kurios ir kūrė pagrindinį teatro veidą. Šiais pavyzdžiais vis dar seka didelė dalis Rusijos teatrų, kur aktorius, virtęs svarbiausia teatro persona, savo kuriamą personažą pritraukia, veikiau, prie savo įvaizdžio, o ne prie spektaklio vaizdinio. Čia aktorius kur kas svarbesnis už režisierių, todėl kiekvienas teatras turi trupę, labai aiškiai nubrėžiančią savo kūrybinės amplitudės ar net kūrybinės krypties ribas.
Pati trupės idėja, kai iš spektaklio į spektaklį keliauja tie patys žmonės, vienas kitą pažįstantys lyg patys save, yra teatro bendruomenės siekiamybė. Čia trupė dalijasi bendromis meninėmis pažiūromis, jie tampa ne tik bendrakūrėjais, bet ir bendraminčiais. Meninė erdvė, kurioje bręsta aktoriai, prisideda prie asmenybių formavimosi. Trupėje greičiau ir lengviau išryškėja aktorių profesionalumas, jų individuali raiška. Kita vertus, įvairaus amžiaus aktorių trupėje – jaunesnieji mokosi iš vyresniųjų, lankydami to paties spektaklio repeticijas ar vaidindami tame pačiame pastatyme.
Taigi trupė sukuria visumą, kurioje tampa lengviau mokytis vieniems iš kitų bei augti, atsiskleisti be konkurencijos, netgi priešingai, jaučiant paramą.
Kita vertus, Peteris Hall ´ as pastebi, jog „<...> negali teatre dirbti gerai nejausdamas ansambliškumo. Tai reiškia pažinoti vienas kitą, žinoti tai, ką gerbi kitame, taip pat ko nemėgsti. Tačiau jeigu ši būsena nėra natūrali, o priverstinė, tuomet jokio pasikeitimo, jokio tobulėjimo <...> nebus“[2]. Tokia trupė verčiama būti trupe. Trupė, kuri turi skirtingas pažiūras bei skirtingus lūkesčius niekuomet netaps bendramintė, o liks tik kolektyvas bendradarbių. Taigi buvimas nevientisos ir nevieningos komandos dalimi gali slėgti aktorius. Pasak Hall ´ o, nuolatinės trupės praktika yra ydinga, nes buvimas tokioje trupėje reikalauja „niekada nesikeisti, niekada nebetobulėti, niekada nepasenti ir niekada nenumirti“[3].
Negana to, kiekvieno teatro trupė formuoja žiūrovo lūkesčius. Ilgainiui repertuariniame teatre vaidinantys aktoriai tampa nuspėjami, o jų vaidmenys nebestebina. Netgi į teatrą vis grįžtantys režisieriai turi „savo aktorių trupę“ pačioje trupėje, su kuria nuolatos dirba. Tad nuspėjami tampa ir patys spektakliai. Taip pamažu užsidaroma to paties reiškinio variacijose. Galbūt tik užsienio režisieriai palieka kiek daugiau nežinomybės jų skonio ir žvilgsnio dar nepažįstančiam žiūrovui.
Trupės idėja, kai žmonės kuria kartu, vienijami bendro tikslo ir interesų – čia reiškia tradiciją. Ir, aktorių nuogąstavimu, mes šią tradiciją sugriausime panaikinę trupes valstybiniuose dramos teatruose. Tačiau panaikinus nuolatinę trupę, pati trupės idėja niekur nedingsta. Natūralus vyksmas siūlo priimti tradiciją kaip nuolatinę kaitą, o ne įsisenėjusias nuostatas. Tad galbūt tradicijos gali būti ne tik griaunamos, bet ir kuriamos iš naujo?
Trupės problemos
Trupės atsinaujinimas – itin lėtas procesas. 2019-2020 metais į valstybinius teatrus priimta vos po keletą aktorių: Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Valstybinis Jaunimo teatras bei Alytaus miesto teatras į savo trupes priėmė po du aktorius. Tiesa, Nacionaliniame Kauno dramos teatre prie trupės prisijungė trylika ką tik studijas baigusių aktorių. Tai bene didžiausias trupės atnaujinimas nuo tada, kai kursai būdavo renkami išskirtinai teatrams.
Repertuariniai teatrai nusiteikę nevaržyti savo resursų ir į naujus pastatymus kviečia įvairius įvairių teatrų ar organizacijų aktorius, nepaisant to, jog turi savo nuolatinę teatro trupę, kurią palieka be darbo. Kūrybiškai nesuvaržytas teatras čia sumoka du kartus – ir etatiniams nevaidinantiems, ir samdomiems vaidinantiems aktoriams.
Tačiau gal vertėtų pažvelgti giliau – ar trupės klausimas nenurodo į kitą, pavyzdžiui, kasmet specialybes įgyjančių aktorių kiekybės problemą. Kiekvienais metais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje paruošiama apie pusšimtį aktorių, kurie ieško darbo vietos. Dabar beveik visos darbo vietos teatruose jau užimtos, tad aktoriai ar aktorių kursai buriasi į pavienes trupes ar teatrus, tačiau, kas būtų, jeigu repertuariniai teatrai būtų laisvi? Išaugusi konkurencija sukurtų rinką, kuri remtųsi tam tikrais kriterijais ir patvirtintų aktorių kaitą, kurios ypač trūksta uždarose teatro trupėse.
Kitas itin jautrus ir korektiškumo reikalaujantis klausimas – ką daryti su senstančia trupe? Pensinio amžiaus aktoriai neskubinami išeiti iš teatro, tad toliau dirbdami jie „užima“ trupės jaunosios grandies vietas. Laisvų vietų, į kurias galima pakviesti naujus aktorius, atsiranda itin retai – aktoriui išėjus į pensiją arba išėjus iš paties teatro. Dėl to, jog trupė sensta, atsiranda priežastis samdyti jaunesnius aktorius. Kitaip visus vaikų vaidmenis įkūnija jauniausieji trupės aktoriai, t. y. trisdešimties-keturiasdešimties metų žmonės. Tokia vidinė teatro trupės struktūra užkrauna vidutinio amžiaus aktoriams ir jauniausių, ir savo amžiaus personažų vaidmenis, sukurdama nevienodą krūvio paskirstymą.
Svarstant apie amžių, nederėtų pamiršti lyties aspekto. Apie tai kol kas kalbama bene mažiausiai, tačiau tai neaplenkia nūdienos aktualijų: ar trupėse neturėtų būti tiek pat vyriškosios ir moteriškosios lyčių narių? Lygus lyčių paskirstymas savaime siūlytų plėsti repertuarą, kuriame būtų užimti tiek aktoriai-vyrai, tiek aktorės-moterys. Tai reikštų kiek labiau praplėstą žvilgsnį ir į klasikos, ir į šiuolaikinės dramaturgijos kūrinius. Galbūt suskambėtų rečiau statomos pjesės? Negana to, galbūt teatro viduje pradėtų vykti atrankos konkrečiam vaidmeniui, jeigu netrūktų nei konkrečios amžiaus grupės, nei konkrečios lyties aktorių. Galbūt repertuaras būtų formuojamas atsižvelgiant būtent į aktorius.
Šis trupės problemų pasvarstymas nurodo kitą svarbią valstybinio teatro problemą – repertuarą. Pasak aktorių, dalyvavusių diskusijose svarstant Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymo pataisas, atleidus trupę „atleidžiamas“ ir teatro repertuaras. Tačiau būtent Kultūros ministerijos sumanytos atestacijos reikėtų minėtam valstybinio teatro repertuarui, kuriame dažnai esama jau „baigusių galioti“ spektaklių, aktorių išaugtų vaidmenų, nudėvėtų kostiumų ar laiko neatitinkančių dekoracijų. Šiandien, rodos, jog ne trupė, o būtent repertuaras kuria teatro veidą ir spektakliai turi būti kruopščiai atrenkami dažniau, nei tai vyksta ligi šiol. Galbūt aktoriai, susitelkę į trupę, imtų formuoti repertuarą, remiantis jų asmenybėmis? Ir vietoj įsišaknijusių klasikos stereotipų siūlytų naujai pažvelgti į kanoninius moterų / vyrų vaidmenis?
Anot brito Peterio Hall ´ o (išėjusio iš nacionalinio teatro ir įkūrusio savo trupę), ansamblį suvaldyti gali tik asmenybė. Taip buvo Bertoldo Brechto vadovaujamame Berlyno ansamblyje, taip buvo ir Čechovo aktorių trupėje: aktorius drauge vienijo režisieriaus asmenybė ir noras dirbti kartu. Tokias neoficialias trupes turi Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, ją turėjo ir Eimuntas Nekrošius, su aktoriais-bendraminčiais dirba Kamilė Gudmonaitė, Gildas Aleksa, Adomas Juška bei kiti. Savo aktorius turi vos antrą ar trečią kartą Lietuvoje spektaklius statantys Krystianas Lupa, Łukaszas Twarkowskis, Árpádas Schillingas. Taigi trupės egzistuoja ir režisūriniame lygmenyje, kuris priklauso nuo teatro, pasiduodančio samdomų arba nuolatinių trupės aktorių persvarai. Tad galbūt sprendimas jau išbandytas? Galbūt būtent šio mikrolygmens trupės ir turėtų egzistuoti? Viena vertus, režisierių kviečiami aktoriai migruotų per įvairių miestų teatrus ir sumažintų mažesnių miestų teatrų atskirtį nuo esančių sostinėje. Kita vertus, trupės plečiasi, į jas kartas nuo karto patys režisieriai pakviečia naują žmogų, norėdami išjudinti „nusėdusį“, nuolatine trupe tapusių, aktorių kraują.
Kad ir kokią idėją svarstytume – visuomet bus ją palaikančių ir pasisakančių prieš. Tad veikiausiai patį klausimą reikėtų formuluoti ne už ar prieš?, o ar apskritai ši idėja vis dar gyva. Ieškant sprendimo, vertėtų klausti, kokie būdai galėtų sušiuolaikinti valstybinio teatro struktūrinį modelį, tačiau ne per daug jam vadovauti (pavyzdžiui, atestacijomis)? Kokie trupės modernizavimo procesai galėtų įvykti, kad į ją nuolat įsilietų nauji žmonės, taip pat nepaliktų jau esamų trupės aktorių be socialinių garantijų? Galbūt vertėtų ieškoti kompromisinio sprendimo? Tokio, kuomet būtų išgirstos abi pusės.
—–
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Aktoriai pasipriešino Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymo pataisoms, todėl 2015-2016 performuluotos naujos įstatymo pataisos: terminuotų sutarčių siūlymą pakeitė aktorių atestacijos.
[2] Peter Hall interviewed by Patrick Miles. Chekhov, Shakespeare, the Ensemble and the Company. New Theatre Quarterly / Volume 11 / Issue 43 / August 1995, p. 203-210.
[3] Ten pat.
