Jaunos rusiškosios dramaturgijos ypatumai

Laura Sintija Černiauskaitė 2005 12 01

aA

Jaunosios dramaturgijos festivalyje Maskvoje, sąlygiškai vadinamame „Liubimovka“, teko dalyvauti du kartus. Pirmasis buvo egzaltuotas, antrasis – išblaivinantis.

Liubimovka vyksta vasarą, kai Maskva leipsta nuo karščio, ir vienintelė atgaiva – nusileisti į vėsius požeminio metro labirintus, bet mane, merginą iš provincijos,  ten ištinka šokas nuo nežmoniškais tempais judančių žmonių srauto, kokį gyvendama Vilniuje galiu susapnuoti tik košmare.

Tie žmonės žino kryptį, tiksliai laikosi savo judėjimo trajektorijos, nesižvalgo į šalis, o kai kurie, somnambuliškai judėdami painiais koridoriais, dar skaito knygas. Toje minioje prarandi identitetą, priblėsta akies rainelėje įrašytas tavo asmens unikalusis kodas, pasimiršta tautybė ir lytis, vaikystėje persirgti vėjaraupiai ir kitos biografinės smulkmenos netenka reikšmės. Esi per prievartą paverčiamas tos srūvančios magmos ląstele, pavergtas svetimo ritmo, susigūžęs iš baimės ir kažkokio nekontroliuojamo nuolankumo.

Didybės jausmas, kurį sukelia rusų tautos masės, požeminiai skliautai, kultūrinis palikimas ir sunkiai nusakomas ekscentriškumas, neapleido manęs viso pirmojo festivalio metu. Šiuo požiūriu abu apsilankymai Maskvoje buvo skirtingi. Pirmasis – egzaltuotas, antrasis – išblaivinantis.

Nustebino minėto festivalio organizatoriaus, vedėjo, dramaturgo ir režisieriaus  Michailo Ugarovo nusiskundimas, neva Rusijoje trūksta kokybiškos šiuolaikinės dramaturgijos. Na na, patyliukais mintijau, šią frazę jau kažkur girdėjau. Kažkur Lietuvoje. Milijoninės šalies dramaturgo lūpose panašūs skundai skamba kaip koketavimas. Deja, teko įsitikinti, kad jie ne iš piršto laužti.

Mano pirmasis Liubimovkos festivalis, į kurį vežiau pjesę „Liučė čiuožia“ 2003-ųjų vasarą, vyko pamaskvėje, milžiniškame sovietinės architektūros pensionate „Kliaz‘ma“,  kuriame, kaip šmaikštavo patys rusai, šiais laikais ilsėtis išeitų brangiau nei Turkijoje. Čia visi buvome apgyvendinti, srėbėme barščius, o desertui – saldžią avižinę košę, čia vyko labai nevienodo lygio MCHAT‘o studentų improvizuoti pjesių pristatymai. Geriausios šiuolaikinės pjesės iš visos Rusijos, trys pjesės iš Gruzijos, viena estiška, viena belgiška, viena  lietuviška, viena Vokietijon emigravusio ruso.

Šit festivalio tėvas Ugarovas atstumia į erdvų poilsio kambarį (čia laukdavo improvizuota scena ir kėdės publikai) vežimėlį su savo kelių mėnesių vaikučiu, ir nesiliaudamas jo sūpuoti, stoja prieš kokių penkiasdešimties žmonių publiką pristatyti šiandien skaitomos pjesės. Per dieną pristatomi vidutiniškai du-keturi darbai, po kiekvieno vyksta diskusijos, kokios savo atvirumu ir aštrumu Lietuvoje išsirutulioti tiesiog negali. Dažnai užtrunkama iki vidurnakčio. Nuostabiausia, kad du rėkte viens ant kito rėkę teatro kritikai ar dramaturgai po visko draugiškai pusryčiauja prie vieno stalo, paduoda viens kitam duoną ar salotas ir vienas nuo kito prisidega cigaretes. Aistros paliekamos darbo vietoje.  Panašioje dvasioje ir prabėgo pirmasis festivalis.

Po antrojo, vykusio jau pačioje Maskvoje, man ėmė aiškėti, ką turėjo galvoje Michailas Ugarovas, apgailestaudamas dėl pastatomos šiuolaikinės rusų dramos deficito.

Iš maskviečių pirmais metais solidžiausiai pasirodė jau nebe pirmos jaunystės, bet jaunajai dramai atstovaujantis dramaturgų  Aleksejaus Zenzinovo ir Vladimiro Zabalujevo duetas su pjese „Vokiškoji Rusija“. Antrais metais ryškiausi kūriniai buvo atsivežtiniai, o gal jiems sąmoningai buvo skiriama daugiau dėmesio. Išsiskyrė kontraversiškai vertinamas dramaturgas iš Jekaterinburgo Nikolajus Koliada su savo mokiniais. Viena festivalio diena buvo skirta tik jų pjesėms, ir čia išvydome tikrą šou. Ypatingo temperamento ir iškalbingumo Koliada, užsivožęs karoliukais siuvinėtą tiubeteiką, pristatinėjo savo mokinių darbus kaip gruzinas turguje, nevengdamas vizualių pokštų, balionėlių ir blizgučių. Nors publika skeptiškai raukėsi, bet dauguma kantriai išsėdėjo visų šešeto pjesių skaitymuose, kuriuos patys jekaterinburgiečiai ir režisavo. Deja, pjesės skambėjo kaip šešios tos pačios temos variacijos: skurdas, socialinis nepasitenkinimas, šeimos santykiai, alkoholizmas, narkomanija. Veiksmas  paprastai rutuliojasi nušiurusioje daugiabučio virtuvėje ar panašiame bute. Personažai degraduojantys, plaukiantys prieš srovę, jie vis tiek palūžta, ir visiems viskas baigiasi blogai. 

Beje, skaitant šių metų konkursinius Lietuvos moksleivių darbus (poeziją bei prozą), galima pastebėti, kad iš jų dingsta skurdo ir socialinio nepasitenkinimo motyvai, pasaulėjauta skaidrėja, jaunimas neverkšlena ir nori gyventi. Nemažas procentas jaunųjų kūrėjų apgyvendina savo personažus „dideliame baltame name prie ežero“, ir tai tarytum savaime suprantama. O rusų vizijose „balti namai“ nešmėkščioja net kaip tolimos burės. Sklando nevilties ir gniuždančios „bytavuchos“ tvaikas. Sužiba tik tie, kurie įstengia į iki skausmo nuzulintą ruso virtuvę pažvelgti netikėtu, dar neišmėgintu rakursu. Kaip tai daro broliai Presniakovai (jų pjesę ,,Vaidinant auką“ ką tik pastatė Oskaras Koršunovas), beje, išugdyti to paties Koliados. Arba – prieš penketą metų žybtelėjęs ir net iki Londono teatrų nuskriejęs Vasilijus Sigarevas su savo „Plastilinu“. Jis papirko naiviu, realistiškai poetišku tekstu, kuris vadinamosios „černuchos“ gausybėje pasirodė kaip naujas, net egzotiškas reiškinys. Presniakovų „arkliukas“ –  absoliučiai unikalus, nenuplagijuojamas absurdas. Teko girdėti nevykusių jų epigonų darbų.

Kita ryški šiuolaikinės dramaturgijos mokykla su lyderiu Vadimu Levanovu atvyksta į festivalius iš Toljačio miesto, nuo Volgos. Jo gabiausi mokiniai - Jurijus Klavdijevas ir, vėlgi – broliai, šįkart Durnenkovai. Čia situacija įvairesnė, ir, sakyčiau, talentingesnė.  Skaitant Toljačio mokyklos pjeses dažnai apima „seno gero rusų filmo“  katarsis. Klavdijevo kūriniuose pasikartoja karo stovis – karo kaip dvasinės būsenos, kaip mėginimo išgyventi čia ir dabar. Savita, lengvai markesiška teksto poetika, virstanti siurrealistinių vaizdų metaforomis. Nors sunkiai pastatomas, Klavdijevas laikomas vienu įdomesnių šiuolaikinių dramaturgų.

Broliai Viačeslavas ir Michailas Durnenkovai – rašantys tai duetu, tai solo, yra mylimi ir lepinami kritikų bei publikos visų pirma kaip žavingos, sangviniškos asmenybės, po to – kaip profesionalių, rusiško humoro prisodrintų tekstų autoriai. Jie turi talentą perpjauti skaudulį su gerai subalansuoto humoro skalpeliu, ir taip, kad ašaros publikai rieda ne tik iš juoko. Kartu tai subtiliai pagavūs, koncentruotai šnekantys autoriai. Atskirai po vieną, jie, suprantama, skirtingi – vyresnysis, Viačeslavas, labiau tradicinės raiškos. Michailo naujausiose pjesėse atsiranda absurdo elementų.

Apskritai festivaliuose maloniai nustebino dėmesys tekstui, jo kokybei, ne vien tik pjesės funkcionalumui. Grįžus namo smilkiniuose ima spragsėti,– tai malonus signalas, kad kažkur sąmonės prieangiuose tvenkiasi naujas kūrinys.

Komentarai