Kuisiai ir du milijonai metų lietaus

Dovilė Zavedskaitė 2024 02 02 menufaktura.lt
Scena iš monospektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“, vaidina Gytis Ivanauskas; režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš monospektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“, vaidina Gytis Ivanauskas; režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Po Antano Obcarsko spektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko diskusija. Istorikas Aurimas Švedas prabilo apie kalnų laiką, miškų laiką, jūros laiką. Ir žmogaus negebėjimą su tuo jų laiku sukurti santykį - nes žmogus yra per mažas, per trumpas. Todėl toks suprantamas pasirodė spektaklio kūrėjų[1] sprendimas neapčiuopiamo masto gamtinius fenomenus matuoti asmeniškais žmogiško dydžio masteliais - mažais išnykimais, kuriuos patiriame per savo gyvenimo laiką. Tik ar pajutę, kaip mūsų pasaulį keičia, sakykim, mamos išnykimas, geriau suvoksime, ką reiškia planetai kokios nors gyvūnų rūšies netektis? Ko gero, klausimas irgi asmeniškas, ir galbūt bent šiek tiek priklauso nuo to, kiek ir ko esame praradę, ir kiek giliai tą praradimą išgyvenę.

Amerikiečių dramaturgė Miranda Rose Hall „Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“ skaičiuoja masinius žmonijos išnykimus - švelniai, lyg lipdytų sniego senį, primindama, kad gyvename šeštojo išnykimo eroje, t. y. masiškai nykstame čia ir dabar. Linkiu jums malonios mirties - gaiviai užbaigia dramaturgė. Nors pjesė diskusijos dalyvių buvo apibūdinta kaip siaubingai nepatogi teatrui, man rodos, ši nuomonė susiformavo tik todėl, kad tokių tekstų scenoje mums labai trūksta: tai tekstai, kurie patys atlieka ir scenografijos, ir šviesų, ir režisūros, ir vaizdo projekcijų, ir choreografijos darbą. Todėl jiems įgyvendinti teatre užtenka aktoriaus, kuris gebėtų tokius savo forma agresyvius ir scenai pavojingus tekstus pristatyti publikai minkštai, žmogiškai, visu kūnu ir siela, o ne pjesę atkartojančia gigantiškumo, katastrofiškumo, milijonų metų maniera.

Kai scenoje pamačiau aktorių Gytį Ivanauską visai vieną, net suskaudo, - kad šitiek laiko jo tokio vieno ir tokio paprasto dramos scenoje nemačiau. Tai, kad „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ pagal nurodymus[2] turi būti atlikta beveik nuogai, suvartojant kuo mažiau elektros energijos ir resursų, prievartos būdu ne tik supaprastino spektaklio formą (ji niekuo neprimena Antano Obcarsko režisūrinio pasaulio), bet ir suteikė progą Gyčiui pasisavinti erdvę, apgyvendinti ją visą savimi. Šio spektaklio Gytis savo vidine motyvacija ir išoriškai kuklia raiška man priminė ankstyvųjų jo vaidmenų teatre - Kurto, Meilužio, Gabrieliaus Skalio, Raskolnikovo ir Berniuko[3] - laikus, kai aktorius dar buvo ilgais plaukais, t. y. kai dar nebuvo mirusi jo mama. „Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“ atrodo, lyg į sceną būtų grįžęs tas pats maskuotis dar nemokantis žmogus, kuriam į rankas štai pateko visas Žemės rutulys su visais ledynais, dinozaurais ir nykstančia gyvybe. Panašią likau vienas pasaulyje su kalnais jauseną anuomet keldavo ir mano išvardyti Gyčio kurti vaidmenys: ant jo siaurų ir smulkių pečių masyviai guldavo „Portijos Koglen“ upės, „Švyturio“ tuštumos, Raskolnikovo nusikaltimai ir bausmės. Jis visada nešdavo per daug. Bet visada panešdavo - toks talpus jo psichoemocinis kūnas.

Panešė ir šįkart. Ir, kad ir kaip argumentuotai režisierius apibūdino pusę scenos užimančią karinę palapinę iš Ukrainos, kad ir kaip konceptualiai atrodė elektrą generuojančius dviračius minantys asistentai, iš tiesų Gyčiui nereikėjo nieko. Scenos tuštuma, kurioje viskas prasidėjo, buvo kur kas talpesnė, atviresnė ir žiūrovo suvokimui, ir aktoriui. Kuo daugiau erdvės užėmė išmanūs spektaklio elementai, tuo didesnis kilo ilgesys tam vizualiam niekiui, kuriame taip gerai matėsi esminė nykstanti būtybė.

Kūrinio galia, mano supratimu, gimsta ten, kur į vieną lauką sugula didžiausi ir mažiausi pasaulio reiškiniai - auksinės rupūžės apokalipsė ir Plungė, mažas rudas pelėausis ir ledynmetis, cigarečių loterija ir du milijonai metų lietaus, kuisiai (uodai, mašalai) ir traumos, įsirašančios į mūsų kūnų atomus. Būtent miniatiūrinės kuisių injekcijos - vietos, kuriose gali emociškai patirti labai savą Gyčio ar Antano požiūrį į būtį / mirusią mamą / karą / klimato kaitą - sudaro sąlygas žiūrovui ištverti sunkiasvorį teksto masyvą. Ir nors spektaklyje, ko gero, ne aš viena labiausiai laukiau visų tų kuisių, vis dėlto išėjus į miestą viduje sukilo daug daugiau, nei kuisiai galėtų sukelti. Pavargęs, koncepcijų pertekliuje išmaudytas protas aptilo, tačiau nubudo viso to pertekliaus savaip paveiktas kūnas, ląstelių atmintis: stebėjau kažkokį naują pasaulį, kitokį miestą, tyrinėjau fasadus ir plyteles, kuriomis kažkodėl išklotas šitas Žemės paviršiaus fragmentas.

Kaskart, kai po meno kūrinio pajuntu šitą viskas kažkaip kitaip jausmą, suprantu, kad susitikau su kūriniu giliai. Spektaklis „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ sujudino manyje tūnantį žmogų. Ne tą, kuris turi aiškią minčių trajektoriją, charakterį, patirtis ir gali būti apibrėžtas vardu ir pavarde, bet tą esmę, stebėtoją, sąmonę, kuri nesitapatina su socialiniu pavidalu ir lakoniškai gali būti išreikšta pjesės žodžiais kažkas manyje linkteli.

„Labai labai sunku nustatyti, kada, kada konkrečiai rūšys išnyksta, nes nėra taip, kad jos palieka raštelį ant virtuvės stalo: „Labas, aš išnykstu“, - rašo Miranda Rose Hall. Kažkur skaičiau, kad gyvūnų, augalų, apskritai gamtos pasaulyje nėra tokio koncepto kaip reikšmingumas. Šiokiu tokiu reikšmingumu, it socialinio gyvenimo užkratu, pasižymi tik naminiai augintiniai. Na ir, žinoma, reikšmės kolekcionieriai, reikšmingumo tyrinėtojai ir kaupėjai - mes, žmonės. Spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ turbūt būtent reikšmės savo mirčiai suteikimo skirtis sukrečia labiausiai: kol žmogus mąsto apie savo ar savo artimųjų išnykimą, kol nerimauja, rūpinasi, bruzda, eina kas dieną iš proto, laukinė gamta tiesiog traukiasi - tyliai, klusniai, nusilenkdama klimato kaitai. Mažyčiai rudi šikšnosparniai miršta mostelėję sparnais, o nuostabiai Gyčio išjaustą Nubuskit! Nubuskit! Nubuskit! Nubuskit! gali sugalvoti tik žmogus, mėgindamas įsivaizduoti visus tuos negyvus šikšnosparnius baltomis nosytėmis ir visus tuos dar likusius gyvus. Juk jiems turbūt labai gaila? Labai sunku? Ei, ar dar yra kam taip sunku kaip mums, žmonėms? Spektaklis priverčia susimąstyti, kodėl pasibaigęs žmogaus gyvenimas yra daug daug daug nepakeliamesnis, nei pelėausio? Kuisio?

Atrodo, kad drauge su scenografu Vitaliu Čepkausku kurtam spektakliui beveik pavyko išsisukti nuo didaktinio, žmogaus rūšį gėdijančio tono. O kad pavyko, turbūt labiausiai kaltas pasirinktas kelias - kalbėti nuo savęs. Nežinau, kiek laiko galiõs ir kokią dalį žiūrovų įtikins daug klausimų sukėlusi spektaklio pradžia, kurioje manipuliuojama režisieriaus istorija - pranešama, kad kaip tik šiandien mirė jo mama, dėl to reikalai pakrypo nenumatyta linkme; bet jau vien tai, kad spektaklyje drįstama eksponuoti asmeninių išnykimų nuotrupas, veikia gydančiai.

Režisierius Antanas Obcarskas, pristatydamas spektaklį „Facebookʼe“, rašė: „Gytis Ivanauskas moka labai gražiai liūdėti scenoje“. Tikrai moka. Dar moka ant pirštų skaičiuoti mirusias mamas - savo mamą, jos mamą ir kokias dvidešimt aštuonias tų mamų mamas; moka kalbėtis su nematomais berniukais; moka rodyti gražias išnykusių gyvūnų ir augalų rūšių nuotraukas ir taip švelniai vardyti jų pavadinimus, lyg prieš gimtadienį garsiai skaičiuotų būsimus šventės svečius. Dar moka linkėti malonios mirties ir tokiame sudėtingame kontekste sukurti kažką stebėtinai paprasto, žmogiškai mažo, tylaus ir truputį liūdno. Jausmas toks, koks būna, kai per laidotuves kas nors - ir būtinai taip, kad niekas nepamatytų - tau perduoda sviestinės tešlos sausainuką: rodos, kad viskas čia - truputį, gal net netyčia, iš meilės.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 


[1] Pjesėje palikta erdvės įrašyti savo mažųjų pasakojimų versijas - pritaikyti tekstą prie asmeninių ir geografinių kontekstų.

[2] Spektaklis yra projekto „Tvarus teatras?“ dalis.

[3] Čia minimi vaidmenys Oskaro Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas“ ir Gintaro Varno spektakliuose „Tolima šalis“, „Portija Koglen“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Švyturys“.

Recenzijos