Kaip subręsti džiaugsmui

Aušra Kaminskaitė 2024 01 09 LRT.lt, 2023-12-23
Akimirka iš spektaklio „Gyvenimas dar prieš akis“, režisierius Kirilas Glušajevas (Klaipėdos jaunimo teatras, 2023). Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Gyvenimas dar prieš akis“, režisierius Kirilas Glušajevas (Klaipėdos jaunimo teatras, 2023). Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

aA

Apskritai lietuviškas teatras yra pakankamai depresyvus. Šiandien galima atsakingai teigti, kad šalies scenoje dominuoja kančios ir liūdesio analizė. Taip pat - blogio ištakų paieškos, paprastai pasibaigiančios išvadomis, kad vargiai ką galime pakeisti, tad verčiau susitaikykime ir pažinkime realybę. Lankantis teatre dažnai, ilgainiui tampa nelengva pakelti cunamius negatyvios informacijos. Tad svarbu įvertinti kiekvieną pozityvesnį ir viltį žadantį kūrinį.

Būtent tokio buvo galima tikėtis einant žiūrėti Klaipėdos jaunimo teatre Kirilo Glušajevo pastatytą spektaklį „Gyvenimas dar prieš akis“. Ir jis tikrai pasiūlė didelę pozityvumo dozę. Tik jos poveikis buvo netikėtas - specifiškas pozityvumas pakenkė spektaklio kokybei.

Anot aprašymo, „Gyvenimas dar prieš akis“ komanda atliko tyrimą - su keturiasdešimčia žmonių kalbėjosi apie asmeninius brandos etapus ir reikšmingus gyvenimo įvykius. Iš šių pasakojimų spektaklio autoriai sukūrė ne tiek dramaturgiją, kiek personažus keturioms aktorėms ir vienam aktoriui. Rugilės Latvėnaitės veikėja - infantili moteris, kuri bręsti romantiniams santykiams pradėjo tik sulaukusi 32-ejų. Evelinos Šimelionės vaidinama mama - nuo vaikų priežiūros ir kitų darbų pavargusi moteris, kuri džiaugiasi, kad po pusmečio pagaliau išvyks prie jūros. Astos Zacharovaitės vaidmuo - besąlygiškos meilės ištroškusi asmenybė, kurią traukia iš naujo sutikto buvusio vaikino atsakomybės stygius, tačiau atstumia tai, kad jis turi vaiką. Ievos Pakštytės veikėją vaikystėje psichologiškai prievartavo savęs nerealizavę tėvai, o suaugusi ji pati terorizuoja artimuosius. O štai Donatas Stakėnas vaidina eilinį jauną vyrą, kuris tiesiog niurzga dėl suaugusiems priklausančių atsakomybių.

Pradžioje kūrėjai pasisveikina ir paflirtuoja su publika taip, kaip būdinga improvizacijų teatrui „Kitas kampas“. Tuomet su švelnia ironija deklaruoja virsmą personažais ir pristato kiekvieną jų. Tolesnė spektaklio struktūra silpna: kiekvienas personažas turi po kelis ilgus monologus, po vieną muzikinį pasirodymą ir kartais trumpam įsiterpia į kolegų istorijas. Pasakojimai suskaidyti ne pagal temas, ženklus ar režisūrinės logikos reikalavimus, bet pagal priežasties ir pasekmės principą. T. y. pirmoje spektaklio dalyje aktoriai eksponuoja ir pagrindžia personažų psichologiją, o antroje papasakoja apie tam tikrą brandos etapą žymintį įvykį.

Ir nors spektaklyje aišku, kaip jungiasi kiekvienos istorijos atskiros dalys, labai sunku atrasti, kas jungia visas istorijas. Dramaturgija lieka pabira, nes kūrėjai, regis, neatrado „Gyvenimas dar prieš akis“ temų ašies. Pažvelgus į personažus giliau, matyti, kad juos sieja nuovargis ir savitas santykis su atsakomybėmis. Tačiau patys aktoriai spektaklyje primygtinai teigia, kad viską jungia ketvirtoji dešimtis. Jie nuolat kartoja frazę „kai tau virš trisdešimt“, po kurios pasako dalykus, būdingus bet kokio amžiaus žmonėms. Regis, būtent šios frazės griebtasi siekiant pateisinti spektaklio aktualumą ir sukurti jam dramaturginę logiką.

Istorijų jungties stygių iš dalies pateisina tai, kad Glušajevas telkiasi „Kito kampo“ principus (pavyzdžiui, aktoriai kuria šaržuotus personažus, giria vieni kitų aktorinius gebėjimus, Stakėnas kopijuoja Glušajevo manieras ir pan.). O improvizacijų teatre ryšiai tarp istorijų reikalingi vien tam, kad naujame pasakojime atpažinę ankstesnius įvykius žiūrovai pasijustų saugiõs ir išskirtinės bendruomenės nariais (panašiai kaip stand-up komedijoje).

Visgi „Gyvenimas dar prieš akis“ labiau primena bandymą pakartoti sėkmingiausio Glušajevo spektaklio „Nuostabūs dalykai“ modelį. Abiejuose spektakliuose personažai iššūkių kontekste prisimena asmeniškai vertingus kasdienius dalykus. Taip pat abiejų kūrinių aktoriai vaidina ir personažus, ir save, turi iš anksto paruoštą tekstą, nuolat bendrauja su publika ir vis papildo spektaklį tuo, ką gauna kurdami santykį su sėdinčiais parteryje.

Tik, priešingai nei ankstesniame Glušajevo režisuotame spektaklyje, „Gyvenimas dar prieš akis“ stinga atpažįstamiausių emocijų. Čia daug perdėto džiaugsmo ir juodos depresijos, o viską, kas yra tarp jų, penki skirtingi aktoriai atlieka beveik identiškomis išraiškos priemonėmis.

Galbūt toks buvo vienas spektaklio tikslų - parodyti, kad kokie skirtingi bebūtume, paprastai išgyvename panašius dalykus. Ir kad bręsti skauda visiems. Tačiau tam, kad tokia idėja būtų paveiki, reikėtų ir matyti skirtingus žmones, o ne vienodai laimingus trisdešimtmečius.

Apskritai matyti laimingus žmones Lietuvos teatre yra labai vertinga. Bėda, kad „Gyvenimas dar prieš akis“ aktoriai pozityvumą pasirinko ne tik kaip atmosferą, bet ir kaip išraiškos formą, t. y. spektaklis susideda iš „pozityvių žmogeliukų“ pasakojimų. Tam tikrą laiką tai padeda aktoriams siekti tikslo: jie dalijasi milžiniška energija (kuri netrūkinėja, priešingai nei struktūra) ir dėl jos kurį laiką, net ir negaudami sodresnio turinio, žiūrovai gali jaustis pakylėti.

Vis dėlto, greitai pradeda aiškėti, kad demonstruodami pozityvumą aktoriai maskuoja turinio, struktūros ir vaidybos spragas. Galiausiai ne trisdešim̃tmetis, ne svarbios temos ir ne specifinė bendruomenė tampa „Gyvenimas dar prieš akis“ jungiamąja grandimi. Spektaklį sukuria amžinas prašymas publikai būti geros nuotaikos ir nuolatinės pastangos parodyti, kokia ji svarbi. Šis kraštutinumas yra prasmingesnis nei tas, kuriame ant publikos visiškai nusispjaunama. Tačiau prizų dalybos, kalbinimai, sąmoningai juokinančios veidų išraiškos bei nuolat skambantys kreipiniai „brangieji“ ir „mielieji“ suplokština tai, kas vyksta scenoje. O šiame KJT spektaklyje ima atrodyti, kad suplokštėja net ir pats teatras.

Ir visgi reikia pripažinti, kad „Gyvenimas dar prieš akis“ išleidžia geros nuotaikos publiką. Pati pasibaigus spektakliui patyriau gražų vieno vakaro bendruomenės fenomeną, kuris man tapo geriausia to vakaro istorija. Spektaklio metu vyksta konkursas, kurio laimėtoja(s) gauna prizą. Rūbinėje prasilenkdama su laimėjusia mergina paklausiau, ką ji gavo. Išgirdusi sumurmėjau „galėjau ir aš dalyvauti...“ ir nuėjau toliau. Po poros minučių mergina priėjo, pasakė pati prizo turinio nevartojanti, atidavė jį man ir pasveikino su artėjančiomis šventėmis. Šioje situacijoje, prie kurios, žinoma, atvedė spektaklis, supratau kur kas daugiau nei jo metu: kad žmonės visgi stengiasi aplink save kurti gražų bei bendruomenišką pasaulį, ir kad kai kažko nori, labai svarbu aiškiai tai išreikšti.

LRT.lt

Recenzijos