Skausmas dėl neteisybės

Ieva Tumanovičiūtė 2023 12 07 7md.lt, 2023-12-01
Scena iš spektaklio „Teiresijo krūtis“, režisierė Laura Kutkaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Teiresijo krūtis“, režisierė Laura Kutkaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Režisierės Lauros Kutkaitės spektaklis „Teiresijo krūtis“ - tarsi į sceną perkelta sąmonė, kurioje susiduria skirtingų balsų ir vaizdinių nuotrupos. Tai, kas tikrovėje atrodo siurrealu, yra sąmonės realybė. Kaip ir visuomenėje, šioje individualioje ir kartu kolektyvinėje sąmonėje aidi įvairių balsų, kurie nori būti išgirsti, šauksmai - spektaklyje praktiškai ir simboliškai naudojamas garsą stiprinantis megafonas. Kokia šios sąmonės, pirmą kartą Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje parodytos lapkričio 17 d., būsena? Ji kenčianti, liūdna, pikta, kovojanti su svetimomis fantazijomis, dėl prieštaravimų patirianti nuolatinę įtampą. Tokia sąmonė girdi ne tik save, bet ir kitus, dažniausiai nuvertinančius ir kritikuojančius balsus. Šios sąmonės tema - lytis ir neteisybė. Jos spalva - tamsiai mėlyna, kaip galinę scenos sieną dengianti aksominė, rafinuotumą ir paslaptį skleidžianti uždanga, jai kontrastą kuria baltos grindys (scenografė Paulina Turauskaitė).

Spektaklyje vaizduojamoje sąmonėje vis dėlto atgimsta ne režisierės interviu įvardytų moterų siurrealisčių kūriniai, o Guillaume'o Apollinaire'o (1880-1918) siurrealistinė pjesė „Teiresijo krūtys“. Jos idėja rašytojui kilo dar 1903-iaisiais, papildyta karo patirtimis ji pastatyta 1917 metais. Pjesės pratarmėje pirmą kartą pavartotas siurrealizmo terminas. Apollinaire'as priklausė XX a. pirmos pusės Paryžiaus avangardistų ratui, kūrusiam naujas to meto meno formas. Jis buvo ne tik rašytojas, bet ir meno kritikas. Jo lietuviškai išleistoje poezijos rinktinėje „Mirabo tiltas“ (iš prancūzų kalbos vertė Linas Rybelis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020) pateikiamas manifestas „Naujoji dvasia ir poetai“ (1917), jame teigiama, kad „[N]aujumo esmė - nuostaba. Naujosios dvasios esmė - irgi nuostaba“ (p. 217). Tačiau naujumas neatsiranda iš niekur. Kaip ir į jo eilėraščius be skyrybos ženklų, svyruojančius tarp tradicijos ir naujumo, yra įaugę antikinių ir kitų didžiųjų vyrijos pasakojimų herojai ir elementai, taip ir pjesėje pasitelkiamas Teiresijo - aklo antikos pranašo, paversto moterimi, - vaizdinys. Tai ribinė figūra, balansuojanti tarp aklumo ir regėjimo, vyro ir moters, gyvųjų ir mirusiųjų, dievų ir žmonių pasaulių.

Pjesės siužetas paprastas - Tereza pavirsta vyru ir dingsta būti politiku, kareiviu, menininku ir t. t. Kaip jai sekasi šie vaidmenys, nematome, tik stebime, kaip jos vyras prigamina milžinišką skaičių (40 049) naujos kartos vaikų. Kaip manifeste teigia Apollinaire'as: „Lygiai taip pat galima išsakyti menamą tiesą, kuri stebina, nes lig šiol dar niekas nebuvo drįsęs jos pristatyti. Bet sveikas protas anaiptol neprieštarauja tiesai, kitaip ji nebūtų tiesa, netgi menama. Štai kodėl įsivaizduoju, kad, moterims nustojus gimdyti, vyrai galėtų jas pakeisti, aš taip išreiškiu literatūrinę tiesą, laikytiną išmone tik anapus literatūros, ir sukelsiu nuostabą. <...> Kol po dangų nezujo lėktuvai, Ikaro mitas buvo tik menama tiesa. Dabar tai jau ne mitas. O mūsų išradėjai pripratino mus prie didesnių stebuklų nei tas, kuris vyrams priskirtų moterų funkciją gimdyti vaikus. Net pridursiu: kadangi dauguma mitų jau ir dar kaip yra išsipildę, dabar poetas privalo sugalvoti naujų, kad išradėjai savo ruožtu galėtų juos įgyvendinti“ (p. 218).

Prieš šimtą metų ši lyčių vaidmenų kelionė atspindėjo sufražisčių, iškovojusių moterims balsavimo teisę, judėjimą. Šiandien po kelių feminizmo bangų Vakaruose ir visko, kas per tą laiką įvyko pasaulyje, nors matome, kad žmonija linkusi ir regresuoti - kai kurios žmogaus teisės (pvz., teisė į abortą) iš naujo imamos svarstyti, - požiūris į lytį bent teoriniu lygmeniu gerokai prasiplėtė. Šiandien Tereza ir jos vyras labiau primena aidus iš praeities, kurie vis dar veikia scenoje vaizduojamą sąmonę, kelia jai kančią ir neleidžia išsilaisvinti.

Savoms taisyklėms ir asociacijoms paklūstantį sąmonės pasaulį scenoje kuria penki aktoriai, kurie akimirksniu virsta viena ar kita scenai reikalinga figūra ir pranyksta. Jų veidus, tarsi teatro praeitį menančių artistų, savotiškomis kaukėmis paverčia visiems nupiešti ploni, pakelti antakiai. Ypatingu dėmesiu aktorių kūno raiškai pasižyminti Kutkaitės kūryba „Teiresijo krūtyje“ priartėja prie šiuolaikinio šokio. Aktoriai dažnai juda sąlygiškai, mechaniškai kartoja judesius, įterpia šokio žingsnius, atlieka skulptūriškas pozas, jų santykiai išreiškiami duetiniais šokiais (choreografė Agnietė Lisičkinaitė). Judesio raiška tampa stipresnė už žodinę, sudarytą iš Apollinaire'o pjesės frazių ir spektaklio kūrėjų intarpų. Jiems būdingas žodžių žaismas nebūtinai turi prasmę, o kaip tik siekia iš jos išmušti. Tad verčiau klausti, ką byloja kūnai ir choreografija.

Terezą, virtusią Teiresiju, ir jos vyrą, tapusį moterimi, vaidina aktoriai Aistė Zabotkaitė ir Domantas Starkauskas - jų aukštos, liaunos figūros, ilgi plaukai kuria išorinį panašumą, tačiau jų raiška skirtinga. Zabotkaitės Terezos-Teiresijo kūnas byloja maištą - jos judesiai ryžtingi, platūs, aštrūs, persmelkti pasipiktinimo. Starkausko kuriamo Terezos vyro kūnas iš pradžių sustingęs, pasyvus, apatiškas, vėliau pereina prie švelnių ir aptakių judesių. Rytis Saladžius vaidina gydytoją, psichologą, pabrėžiamas jo tvirtas torsas, autoritetą ir galią liudijanti laikysena, vėliau ištirpstanti šokyje. Įdomus Zabotkaitės ir Dalios Michelevičiūtės duetas, kaip jaunesnės ir vyresnės Terezos, dukters ir motinos ar skirtingų kartų moterų šokis. Michelevičiūtės veikėjos judesiai, jų lengvumas ir elegancija, sportinių šokių žingsneliai byloja ją norint išsaugoti anksčiau tik „moteriškumui“ priskiriamą raišką.

Kutkaitės spektakliams būdingas stilistinis disonansas: subtili, poetiška ir paslaptinga jų estetika staiga pertraukiama provokatyviomis interakcijomis su publika ar šiurkštesne aktorių raiška. Ankstesnis režisierės spektaklis „Sirenų tyla“ (LNDT, 2022) turėjo kabaretinio aktorių šėlsmo ir šiurkštaus humoro elementų, o „Teiresijo krūtyje“ vaizduojama sąmonė iš pradžių pagimdo savo pačios kritikę - moterį, skubančią žiūrovams pasakyti, kad šis jaunų kūrėjų darbas yra nesąmonė, kaip ir visas feminizmas. Ji žino, kas yra gera moteris: moterų mūzų skulptūros puošia teatro fasadą ir baseiną fojė. Ko jaunos kūrėjos dar norinčios? Argi jos nepatenkintos vyrų joms sukurtais gražiais pavidalais? Aktorės Vitalijos Mockevičiūtės įkūnijamas balsas, į megafoną šaukiantis savo girdėtą ir banalų požiūrį, bei kiti jos kuriami veikėjai, atstovaujantys „tradicinėms vertybėms“, žinantys vieną teisingą moters, vyro ir šeimos modelio variantą, atstoja Apollinaire'o pjesės kolektyvinį veikėją - Zanzibaro liaudį. Šis balsas liūdina spektaklyje vaizduojamą sąmonę, negalinčią autoritariškai jo nutildyti.

Sąmonei nurimus, jos paviršiuje iškyla sulėtintai tarsi astronautai Mėnulyje vaikštančios dvi moterys, klausydamosi garsų, sklindančių iš lobio ieškojimo aparatais tapusių megafonų. Jų murmesys virsta griausmu. Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės muzika - svarbi spektaklyje kuriamos sąmonės dalis, pabrėžianti jos įtampą, pranašaujanti grėsmes, esanti aktorių judesio partnerė.

Nei Apollinaire'o pjesėje, nei Kutkaitės spektaklyje nepamatome, kas bus toliau, kai apsikeitę vaidmenimis, permąstę save moteris-vyras ir vyras-moteris sugrįžta vienas pas kitą. Kokia ta naujoji būtis ir visuomenė? Rašytoja Hélène Cixous dar 8-ajame dešimtmetyje siekė išsivaduoti iš patriarchalinio mąstymo binarinėmis opozicijomis (pamatinė jų - vyras / moteris, iš to kyla ir kitos: aktyvumas / pasyvumas, protas / jausmai, menas / gamta ir t. t.) ir rašymo jomis. Todėl apsikeitimas vaidmenimis toje pačioje galios sistemoje galiausiai pasiekia akligatvį. Filmas „Tár“ (rež. Todd Field, 2022) parodo, į ką tai gali išvirsti: aukštą poziciją pasiekusi ir norinti ją išlaikyti moteris dirigentė įsitraukia į nusikalstamus galios žaidimus. Vis dėlto apsikeitimas vaidmenimis gali tapti pirmu žingsniu į išsivadavimą, ir kiekvienai kartai, kiekvienam kūrėjui, matyt, reikia jį žengti iš naujo, nors tiek sykių tai jau buvo padaryta. Galima prisiminti pagrindinį Virginios Woolf romano „Orlandas: biografija“ (1928) veikėją, trisdešimt metų pragyvenusį kaip vyras, o po to virtusį moterimi; jis ne tik patiria skirtingas lytis, bet ir peršuoliuoja įvairias epochas bei kraštus.

Lietuvos scenoje lyties klausimą apmąstė režisierė Kamilė Gudmonaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“ (OKT, 2017), scenografė ir režisierė Lauryna Liepaitė spektaklyje „Su(si)tikimas“ („Low Air“, 2018) bei šiuolaikinio šokio kūrėjai. Kutkaitės spektaklyje galima įžvelgti estetinių nuorodų į 2022 m. „Sirenų“ festivalyje parodytą Phios Ménard darbą „Sausasis sezonas“ (2018), kuriame moterys perėmė vyrų gestus, o galiausiai išdraskė ir vandeniu nuplovė patriarchalinę galios sistemą simbolizavusią scenos konstrukciją. Darosi aišku, kad dalis moterų (ir vyrų, ir translyčių, ir interlyčių, ir nebinarinės tapatybės asmenų) ne tik nori lygių teisių su privilegijuotaisiais heteroseksualiais baltaodžiais vyrais toje pačioje sistemoje, bet apskritai siekia kažko kito. Kitokio bendravimo, kitokių santykių, kitų struktūrų. Patriarchatas yra blogai, tačiau kokia ateities vizija? Kaip teigia feministė rašytoja ir mokslininkė bell hooks knygoje „Viskas apie meilę. Nauji požiūriai“ (iš anglų kalbos vertė Virginija Kulvinskaitė, Kitos knygos, 2023) meilė kaip veiksmas, apimantis sau, kitam žmogui ir bendruomenei „<...> atvirai ir nuoširdžiai rodom[ą] rūpestį, prisirišimą, atsakomybę, pagarbą, įsipareigojimą ir pasitikėjimą“ (p. 39), kurios tikslas - dvasinis augimas ir kuri yra nesuderinama su jokiu psichologiniu ar fiziniu smurtu, gali būti vienas iš pasipriešinimo patriarchalinei sistemai būdų.

Vilniaus teatre „Lėlė“ 2012 m. režisieriaus Gintaro Varno pastatytose Apollinaire'o „Teiresijo krūtyse“ su įspūdingomis Julijos Skuratovos lėlėmis ir jas šokti užkrečiančia Vidmanto Bartulio muzika buvo akcentuojama paties meno, jo istorijos, menininkų (vyrų!) modernistų ir jų manifestų tema bei politinis aspektas: spektaklyje pasirodė to meto Lietuvos politikų galvos. Kutkaitės „Teiresijo krūtyje“ susitelkiama į scenoje vaizduojamai sąmonei skausmingą lyties, tiksliau, neteisybės, aspektą. Spektaklis neparodo tikrovės vizijos griuvus patriarchalinei galios sistemai, paremtai išnaudojimu, silpnesnio ir stipresnio, žemesnio ir privilegijuoto, paklūstančiojo ir valdovo hierarchija, tačiau atveria prieštaras, su kuriomis susiduria ta(s), kuri(s) nori iš to išsivaduoti. Išsilaisvinimas nėra nei lengvas, nei neskausmingas procesas. Jis kyla iš neteisybės pojūčio, iš stipraus pykčio, kuris išoriškai nėra patrauklus, bet ardanti jo jėga gali leisti sukurti ką nors geresnio.

Spektakliuose „Fedros meilė“ (OKT bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2021), „Sirenų tyla“ ir „Teiresijo krūtis“ jungdama teatro ir šiuolaikinio šokio raiškos priemones Kutkaitė nuosekliai plėtoja savo braižą ir balsą, kalbantį apie šio pasaulio neteisybes, kurias patiria moterys. Pritariant šiai kovai prieš neteisingą pasaulį, apima noras išvysti tikrovės, kurios siekiama, viziją ir iš spektaklio pajusti, kas įkvepia režisierę. Kad ir žiūrovai, užuot dar kartą prisiminę Apollinaire'ą, susipažintų, tarkim, su moterimis menininkėmis siurrealistėmis, kurios ir vėl liko paraštėse.

7md.lt

Recenzijos