Egzistencializmo cirkas

Skaitomiausi
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė 2023 04 20 literaturairmenas.lt, 2023-04-17
Scena iš spektaklio „Storas sąsiuvinis“, režisierius Jokūbas Brazys (Klaipėdos dramos teatras, 2023). Domo Rimeikos nuotrauka
Scena iš spektaklio „Storas sąsiuvinis“, režisierius Jokūbas Brazys (Klaipėdos dramos teatras, 2023). Domo Rimeikos nuotrauka

aA

Egzistencializmas - tai pirma artikuliuota šovusi mintis, išėjus iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Storas sąsiuvinis“ (vasario 10 d.) premjeros ir vis dar neatslūgstant įtampai ir nejaukumui, įsimetusiam kažkur po oda. Ištverti. Iškentėti. Išbūti. Būtent taip elgiasi Agotos Kristof romano „Storas sąsiuvinis“ dvyniai Lukas ir Klausas, per karą atvežti pas močiutę į kaimą, kad nemirtų badu. Vien maisto, deja, nepakanka, nes žmogus yra mąstanti būtybė, o mintis (ypač vaiko!) vienaip ar kitaip vystysis, jos neužgniauši. Tenka susikurti naujas išgyvenimo taisykles, užsigrūdinti ir tapti nepriklausomiems net nuo meilės.

Pjesės veikėjams būtent meilės labiausiai ir trūksta, nors dvyniai, ugdydami savo gydymosi nuo meilės sistemą, bando ją iš savęs išmušti, kartodami paskutinius mamos žodžius („Jūs mano vaikeliai, mano mylimiausi, niekada jūsų nepaliksiu.“) ir plakdami vienas kitą diržais. Pakaitalas (klebonijos šeimininkė - akt. Justina Vanžodytė) netenkina, todėl jie keršija. Meilės labai trūksta ir kitiems veikėjams, ypač kaimynų mergaitei, pramintai Kiškio lūpa. Aktorė Digna Kulionytė paperka vaikišku žavesiu. Ji džiaugiasi meilės, tegu nelabai tikros, trupinėliais. Iki graudulio jautrus jos ir Šuns (akt. Artūras Lepiochinas) duetas, dar skausmingesnis Kiškio lūpos ir sugyvulėjusių vyrų santykis. Kone visi vyrai spektaklyje žmogiškai gyvuliški (arba atvirkščiai). Gyvuliškumo stokoja gal tik Pardavėjas (akt. Rimantas Pelakauskas), dovanojęs dvyniams guminius batus. Bet nuo meilės grįžkime prie egzistencializmo, kuris akcentuoja individualią, apibrėžimams nepasiduodančią žmogaus būtį. A. Kristof žengia dar toliau - fenomenologijos kryptimi - nuo jutimo į absoliutų žinojimą. Jos sukurti dvyniai - tikri didvyriai! - nepalankiausiomis sąlygomis ugdo save visais įmanomais būdais: stebi ir vertina kiekvieną gyvenimo pateiktą situaciją, skaito ir nagrinėja Bibliją, mokosi ją mintinai. Galima sakyti, tęsia egzistencializmo dievų pradėtą maištą prieš absurdą. Ir džiugina, ir glumina dvynių (akt. Saulius Ambrozaitis ir Džiugas Grinys) vaidmenys - nelengva šitaip išbūti, šitaip egzistuoti scenoje kone keturias valandas. Gal jiems padeda dar nepamirštos vaikiškų žaidimų taisyklės?

Scenografas Marius Nekrošius sukūrė namą-labirintą, kuriame gali atsitikti bet kas: už namo sienos jau valstybės siena, o aukštėliau, ant palangės, kapinės, šoninis kambarys - dangus arba pragaras, na, ta vieta, į kurią visi galop iškeliauja. Secesinis langas - laikotarpio atributas ir drauge ateities vizija. O kai nuo viršutinio aukšto ima ristis obuoliai, kai atplaukia ir išplaukia gyvybės bei mirties laivas-vonia, kai prieškambario kabina, o gal liftas, atgabenantis ir išgabenantis išsiilgtuosius ir tuos, kurių labiausiai bijomasi, pateikia vis naujus išbandymus, tada ima atrodyti, kad pagrindinis veikėjas čia yra likimus keičiantis namas. Vis dėlto šio pasaulio ašis - močiutė (akt. Alina Mikitavičiūtė). Jai neprireikė specialių grūdinimosi metodikų, kokias išranda broliai Lukas ir Klausas, visas jos rūstumas - užsiugdytas luobas, o viduje ji gal net labiau pažeidžiama nei jaunystėje. Sodrus, tiesa, gal kiek tipizuotas močiutės personažas įtikina, o jos iššvokščiami žodžiai „kalės vaikai“ suskamba kaip meiliausias pagyrimas. Režisierius Jokūbas Brazys savo apmąstymus iš karto transformuoja į žaidimus arba, atvirkščiai, žaidimą išugdo iki konflikto, paskui žaismingai jį išsprendžia ir filosofiškai apibendrina (vyrų sušunėjimo scena). Kartais tiesos ieškoma drąsinantis, aktorius atkakliai stumiant į nekomforto zoną, apsinuoginant. Antra vertus, visuose teatruose tokių aktoriams sunkiai įveikiamų raudonų linijų lieka taip mažai, kad baisu: ar tik nepavirs nusirenginėjimo scenos privalomu teatro cirku, kurio šiame spektaklyje irgi netrūksta. Aktoriai, užsidėję raudonas nosis, žiūrovams mėto obuolius, žiūrovui iš balkono obuoliu pataikius į vonią scenoje, kyla ovacijos. Keista, toks cirko intarpas ne tik nesutrikdo spektak­lio, bet tarsi paruošia žiūrovą finalui, kuriame dvyniai skyla į atskiras asmenybes. Tobulas režisieriaus sprendimas. Deja, jau regėtas jo mokytojo Oskaro Koršunovo spektakliuose (pradedant „Labas Sonia Nauji metai“), todėl, džiaugdamasi sėkmingu spektakliu Klaipėdos dramos teatro scenoje, talentingam jaunam režisieriui vis dėlto linkėčiau dar daugiau laisvės ir savitumo.

-----
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė - poetė, prozininkė, vertėja, augina 2 šunis.

Iš 3766 / 6 žurnalo (2023-03-24)

Recenzijos