Uždaras vakarėlis

Skaitomiausi
Aušra Kaminskaitė 2023 03 22 LRT.lt, 2023-03-18
Scena iš spektaklio „Raganosiai“, aktoriai - Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Raganosiai“, aktoriai - Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Prieš keletą metų netikėtai patekau ten, kur man nepriklausė - į Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) komandai skirtą tarpinę Łukaszo Twarkowskio „Respublikos“ peržiūrą. Jai pasibaigus ir režisieriui paprašius bendruomenės komentarų, leidau sau pareikšti, kad jaučiausi, lyg stebėčiau smagų vakarėlį, kuriame aš, nesidalinusi su aktoriais stovyklos ir reivo patirtimis, neturiu ką veikti.

Po kelių mėnesių „Respublikos“ premjera parodyta Kino klasteryje. Problemos nebebuvo: nors aktoriai tęsė savo šventę, žiūrovams paraleliai pasiūlyta daugybė užimtumo priemonių: jie galėjo stebėti aktorius, subtiliai prisijungti prie veiksmo, savarankiškai tyrinėti erdvę ar tiesiog sėdėti bare ar rūkomajame. Twarkowskis išsprendė „uždaro vakarėlio“ problemą, sukurdamas aplinkybes žiūrovui pačiam atrasti pramogas.

Šią situaciją prisiminiau žiūrėdama naujausią LNDT premjerą - Antano Obcarsko „Raganosius“. Ir ne tik dėl uždaro vakarėlio pojūčio; net vizualiai bei atmosferiškai spektaklis priminė kompaktišką „Respublikos“ versiją. Pavyzdžiui, Naujosios salės scena išskirstyta į keletą erdvių: pradžioje žiūrovams atvertas tik scenos centras, kuriame tarsi kavinėje sustatyti staliukai bei kėdės, o šonuose ant pakylų įrengtas erdves dengia ekranai. Juose rodoma ir tiesiogiai transliuojama iš anksto įrašyta filmuota medžiaga. Intrigą turėtų kurti tai, kad žiūrovai negali tiksliai žinoti, kas vyksta esamuoju metu, o kas užfiksuota ir sumontuota anksčiau. Tik „Respublikoje“ žiūrovui per pasirinkimų aibę atskleista neįmanomybė patirti viską, o „Raganosiuose“ pasirinkimo nėra - tai, ką rodyti stebintiems, nusprendžia režisierius.

Obcarsko kūrybą šiandien vadinčiau įspūdžio ir įvaizdžio teatru. Kaip ir kituose jo spektakliuose, „Raganosiuose“ matome gigantiškai atrodančią scenografiją (Lauryna Liepaitė), pabrėžtinai stilingus kostiumus (Juozas Valenta), populiarių žanrų, tačiau išskirtinį skonį sufleruojančią muziką (Agnė Matulevičiūtė), kiek manieringą vaidybą. Pastarosios nereikėtų suprasti kaip „seno rusiško teatro“ atgyvenos - veikiau turiu omenyje tam tikrą pretenzingumą ir saikingą maivymąsi. Tai - dar vienas Obcarsko teatro bruožas: scenoje kuriamas unikalus pasaulis, kurio veikėjai - kažkuo geresni už eilinius žmones, truputį buržua ar bent jau save išskirtinai protingais laikantys individai. Trumpai tariant, žmonės, aplink save kuriantys ypatingųjų aurą.

„Raganosiuose“ tokia visuomenė ne tik parodoma, bet ir pajuokiama. Prancūziškai rašiusio rumunų kilmės absurdisto Eugene'o Ionesco pjesėje pasakojama apie miestą, kuriame žmonės pamažu pradeda virsti raganosiais. Tai - bet kurios plataus masto problemos alegorija. Pirmąsias pasekmes pamato keletas žmonių ir papasakoja kitiems. Dalis jais netiki ir kaltina melu bei sąmokslais. Ilgainiui atvejų daugėja, tačiau vis dar atsiranda neigiančių situaciją ar bandančių apsimesti, jog viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Reiškiniui nevaldomai plintant ir paliečiant net tuos, kurie niekada neatrodė galintys būti paveikti, pradedama susitaikyti: dalis priima realybę, o kiti iš paskutiniųjų save tikina, kad gyventi pagal naująją tvarką netgi geriau.

Minėta „ypatingųjų aura“ puikiai tinka iš principo demonstratyviems pjesės personažams, kuriems būdinga pompastiškai kalbėti apie elementarius, netgi buitinius dalykus. Tačiau vien auros nepakanka beveik keturių valandų spektaklio intrigai palaikyti. Vienas žaviausių ir vartotojus masinančių absurdo bruožų yra skirtingų polių emocijos: personažai suerzina, bet drauge kelia nevalingą atpalaiduojantį juoką. Sukurti tokį poveikį scenoje nepaprastai sunku - turbūt todėl absurdo, o ypač - komiškesnio absurdo pjesių Lietuvos teatre statoma taip mažai.

Obcarsko „Raganosiai“ iš principo nėra absurdo žanro spektaklis. Tačiau absurdo estetika išryškėja improvizacinėse scenose, kurių spektaklyje kiek per daug. Turiu omenyje ne bet kokiam teatrui būdingas improvizacijas pagal pjesę, o būtent Keitho Johnstono apibrėžtą ir plėtotą teatro sportą, kurio tradicijos Lietuvoje siekia kultinės laidos „Pagauk kampą“ laikus. Ne atsitiktinai „Raganosiuose“ dalyvauja viena laidos žvaigždžių Rimantė Valiukaitė, taip pat - profesionalaus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ nariai Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas.

Improvizacijos, kurių technika remiasi į patikrintas taisykles, o turinys - į momentines užuominas, yra absurdiškos iš prigimties. Jei jas laikysime „Raganosių“ žanriniu pagrindu, galėsime papriekaištauti aktoriams, kurie improvizuodami daugybę kartų balansuoja ant tuštumos ribos, o kartais ją peržengia ir nukeliauja per toli. Taip nutiko Kęstučiui Cicėnui, kuris antroje spektaklio dalyje beprotiškai ilgai mėgavosi savimi, juokaudamas nuo „Raganosių“ nutolusiomis temomis. Kita vertus, taip jis palaikė „uždaro vakarėlio“ žanrą, kuriame pirmiausia turi būti linksma aktoriams.

Atrodo, kad „Raganosiuose“ stinga žanro pagrindo ir jų kaita veikiau pasitelkiama dinamikai kurti. Spektaklis prasideda komiškai, vėliau reguliariai improvizuojama, kažkuriuo metu įsiterpia mistinės scenos, keliskart spektaklis išvirsta į situacijų komediją (labai populiarią interpretuojant absurdo pjeses). Pirmos dalies antroje pusėje akivaizdžiai cituojamas serialas „Ofisas“, kurio cringe'as puikiai tinka įkūnyti Ionesco rašymo stilių. Antroje dalyje, kuri Ionesco pjesėje vis dar vyksta pagal absurdo principus, Obcarsko spektaklio aktoriai priartėja prie psichologiškai pagrįstų personažų. Išskyrus, žinoma, minėtas perteklines improvizacijas, kėlusias klausimą, kam reikalingas dramaturgas Valentinas Klimašauskas, jei režisierius leidžia aktoriams šnekėti absoliučiai bet ką.

Atskiru žanru laikyčiau režisieriaus sprendimą į aktorių sudėtį įtraukti nuomonės formuotoją Naglį Bierancą. Lietuvos scenoje veikti vaidybos išsilavinimo neturintiems žmonėms nėra jokia naujiena - tuo ne kartą naudojosi Oskaras Koršunovas, šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius, pats Obcarskas neprofesionalus įtraukė ir į ankstesnį savo spektaklį „Boksas“. Vis dėlto, kalbant apie istoriškai sėkmingus atvejus, kitų sričių specialistai paprastai kviesti siekiant konkrečių meninių tikslų, tad jų išskirtinumas spektakliuose netgi sąmoningai pabrėžtas. O štai „Raganosiuose“ Bieranco personažų prigimtis nėra išskirtinė, tokius vaidmenis galėjo atlikti bet kuris aktorius. Ir čia turime problemą, nes greta puikių vaidybos profesionalų (be jau minėtų aktorių spektaklyje veikia Toma Vaškevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas ir Aistė Zabotkaitė), teatrinės patirties stingantis nuomonės formuotojas atrodo tarsi nuo komandos pasaulio atitrūkęs ir silpnai savo vaidmenis atliekantis aktorius. Jis bėgant laikui scenoje apsipras ir į jį žiūrėti bus lengviau.

Neatsitiktinai iki šiol nekalbėjau apie spektaklio turinį - „Raganosiuose“ jis nepasirodė svarbus. Kone be saiko personažų pokalbiuose beriamos temos liko teksto lygmeny. Rasizmas, feminizmas, sąmokslo teorijos, pandemija, bet kurios krypties radikalai, kritinio mąstymo stoka - apie viską spektaklyje užsimenama neprimetant savo pozicijos ir taip pristatant pasaulio kompleksiškumą.

Tik nepasiūloma pagrindo, ant kurio žiūrovai galėtų statyti savo pasaulio sampratą. Nuosekliau „Raganosiuose“ plėtojama nebent alkoholizmo problema, kuri yra daugybės Lietuvoje tarpstančių traumų prielaida. Nedzinsko vaidinamo priklausomybę nuo alkoholio turinčio Beranžė situacija apskritai įdomi: jį galima suvokti ir kaip blaiviausiai kataklizmų metu mąstantį žmogų, ir kaip vienintelį, nesugebantį priimti progreso. Tačiau tai nėra svarbu, nes paskutinis spektaklio akcentas dedamas ne ant visuomenės kaitos, o ant individo neapykantos sau.

Tad svarstant apie „Raganosius“ neatrodo svarbu gilintis į turinį, mat įspūdis publikai čia kuriamas kone išimtinai vizualiomis priemonėmis. Kūrėjai atsižvelgė į žmonijos polinkį mieliau priimti besikeičiančius vaizdus nei per ilgai užsibūti vienoje temoje. Vis dėlto bent viena prasme kūrėjams būtų naudinga „užsisėdėti“ - įsiklausyti į scenoje gimusį kūrinį ir atrasti bei išryškinti jo esmę. Tai - nepaprastai sunku, todėl ir paradoksalu, kad jauni, vadinasi, nedaug įgūdžių valdyti laiką, erdvę ir scenas turintys Lietuvos režisieriai taip mėgsta kurti labai ilgus spektaklius.

Kita vertus - o kodėl neužtrukti, jei aktoriams akivaizdžiai smagu? Džiaugsmas spektaklyje yra geras ženklas - Lietuvos teatro kūrėjai nusipelnė dirbti taip, kaip jiems atrodo geriausia, kalbėti apie patiems aktualų pasaulį ir nepykti ant savęs dėl to, kad kurdami jaučia ne kančią, o malonumą. Tik tame dalyvaujančiam žiūrovui norėtųsi viltis, kad ilgainiui viešų uždarų vakarėlių organizatoriai išsiplės iki didžiojo dėmesio rato ir priims svečius dalyvauti lygiavertiškai.

LRT.lt

Recenzijos