Kaip susiūti plyšusią širdį?

Skaitomiausi
Aušra Kaminskaitė 2023 02 21 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Storas sąsiuvinis“, režisierius Jokūbas Brazys (Klaipėdos dramos teatras, 2023). Domo Rimeikos nuotrauka
Scena iš spektaklio „Storas sąsiuvinis“, režisierius Jokūbas Brazys (Klaipėdos dramos teatras, 2023). Domo Rimeikos nuotrauka

aA

„Jeigu kažkas žmoguje plyšta, tai suplyš ir kitame, o suplyšti yra būtina, širdis yra raumuo, kuris tik suplyšęs gali augti.“ Tai - Jokūbo Brazio žodžiai, kuriais Klaipėdos dramos teatras pranešime spaudai pristatė naujausią jo premjerą „Storas sąsiuvinis“. Jie taiklūs - spektaklis tapo nuolatiniu žiūrovo širdies ir proto plėšymu, tarsi matuojant, kiek smurto ar jo įvaizdžių gebame toleruoti.

Tokį išbandymą diktuoja ir spektaklio medžiaga - Agotos Kristof romanas tuo pačiu pavadinimu. Vengrų kilmės rašytoja ankstyvoje vaikystėje patyrė Antrąjį pasaulinį karą, o jai sulaukus pilnametystės šalyje prasidėjo sukilimas. Po jo ji su sutuoktiniu pasitraukė į Šveicariją, o praėjus dar trisdešimtmečiui - išleido pirmąją (autobiografiškiausią) žymiosios trilogijos apie dvynių Klauso ir Luko patirtis karo ir vengrų sukilimo metu dalį. Istorija prasideda mamai palikus dvynukus fiziniame ir dvasiniame purve plūduriuojančiai močiutei, nes karo metu negalėjo jų išmaitinti Didžiajame Mieste. Taip iš mylinčios ir globojančios aplinkos aštuonerių metų vaikai atsiduria žiauriausių realijų kupiname suaugusiųjų pasaulyje: jie verčiami tuoj pat imtis darbų, už tai gauna minimalias pragyvenimo sąlygas ir išmoksta, kad džiunglėse išlieka tik stipriausi. Savo patirtis ir grūdinimosi pratybas (mokymąsi priprasti prie fizinio ir dvasinio skausmo) vaikai aprašo storame sąsiuvinyje.

Kristof romane skaitome apie karo sužalotų žmonių visuomenę, kuri veikia primityviai, instinktyviai tenkindama pirminius poreikius. Konstatuojantis faktus ir emocijų nediktuojantis rašymo stilius leidžia skaitytojui pačiam rinktis, kiek siaubo pamatyti istorijoje. Tokia interpretacijoms atvira medžiaga, kaip susitikime po premjeros pastebėjo Brazys, puikiai tinka teatrui.

Arba siaubo filmui, apie kurį pirmiausia pagalvojau pakilus uždangai. Sauliaus Ambrozaičio ir Džiugo Grinio vaidinamų dvynių povyza neleidžia pamiršti dvynukių iš Stanleyʼio Kubricko „Švytėjimo“. O Mariaus Nekrošiaus scenografija pilna nusikaltimams palankių detalių: pilkoje, niūrioje erdvėje regime kone lubas siekiančius laiptus (nuo kurių galima nuridenti žmogų), o po jais įrengtas senovinis liftas, palankus užsidaryti ir skriausti silpnesnį. Liftas naudojamas išskirtinai kūrybiškai. Tai - ir klausykla, ir blankstančių prisiminimų erdvė, ir fokusininko dėžė, kurioje persmeigiamas žmogus. Magijos, teatro, cirko intarpų spektaklyje esti nemažai; matyt, juos padiktavo knygoje aprašyti berniukų pasirodymai bistro užeigose, kur uždarbiaudami jie išmoko suaugusiųjų atsipalaidavimo būdų.

Tokie epizodai terpiasi į ne mažiau metaforiškas, tačiau psichologizuotas scenas. Skirtumai, be abejo, ryškiausi vaidyboje. Kuo toliau, tuo dažniau aktoriai pasileidžia į ilgus, kančios sklidinus monologus, kurie generuoja mažiau turinio nei užima laiko, tad paskutines scenų minutes žiūrovams tenka tiesiog mandagiai išlaukti. Magijos, teatro, cirko pasirodymų scenose aktoriai peršoka į sąlygiškesnę vaidybą, dažnai lydimą groteskiškų atspalvių. Nors žiaurumo jose nesumažėja (kartais net priešingai), čia galima šiek tiek atsipalaiduoti, nes esame kviečiami juoktis.

Kaitaliojantis psichologizavimui ir demonstratyvumui, prieš žiūrovų akis sukuriamas pasaulis, kuriame išlikti įmanoma tik pačiam tapus žiauriam. Spektaklyje nėra geriau prisitaikiusių personažų nei Lukas ir Klausas, kurie, nors elgdamiesi žiauriai, išlieka istorijos protagonistais. Galbūt todėl, kad apie didelę dalį jų padarytų skriaudų papasakojama tekstu, o kitų personažų žiaurumas scenoje dažniau išreiškiamas veiksmais.

Kita vertus, Lukas ir Klausas nuo kitų personažų skiriasi meilės patirtimi. Daugumą „Storo sąsiuvinio“ veikėjų sužalojo ne karas, bet šeimos ir aplinka, kurioje augo: jie iš principo nemoka  mylėti ir nežino, kaip paprašyti tokios meilės, kokios iš tiesų nori. O dvyniai užaugo mylimi ir saugomi mamos, tačiau atsidūrę Mažajame Mieste (pas Alinos Mikitavičiūtės vaidinamą Močiutę), kur meilė, pagarba ir atjauta laikyti patyčių vertomis silpnybėmis, jie prisitaiko: ištrina prisiminimus apie šilumą, kad nebejaustų skausmo ją praradę.

Ne veltui kiekviename sakinyje vartoju žodį „meilė“ - jos trūkumas ir iškreipti įvaizdžiai, atrodo, režisieriui yra išskirtinai svarbūs. Pavyzdžiui, „Storame sąsiuvinyje“, kaip ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre neseniai jo statytame „Equus“, skleidžiasi ryškios pedofilijos ir zoofilijos detalės. „Equus“ pasakojimo ašis - vaikino meilė arkliams, o „Storame sąsiuvinyje“ režisierius inscenizavo Kristof užrašytą sceną, kurioje vos už berniukus vyresnė, Kiškio Lūpa vadinama kaimynė (Digna Kulionytė), pati pasikviečia šunį, kad jis ją patenkintų. Knygoje Kiškio Lūpos žaidimai su šunimi ir noras tenkinti vyrus, vaikinus bei berniukus aiškiai apibrėžti meilės trūkumu ir tikėjimu, kad tik taip ji gali jos gauti. Spektaklyje sustiprinta mergaitės kančia ir nusižeminimas, meilės prašymą paliekant vien teksto lygmenyje.

Bet kokia meilė tarp vyro ir moters (kaip ir vos keletas homoerotinės meilės pavyzdžių) abiejuose Brazio spektakliuose tuoj pat suniveliuojama. „Equus“ prasideda vyro reikalavimu moteriai elgtis kaip kumelei, o vėliau berniukui besisiūlanti mergina vaizduojama infantiliai, tarsi turėtų ir norėtų sekso patirties, kuriai dar nėra subrendusi. „Storame sąsiuvinyje“ vyro ir moters meilė dažniausiai pedofiliška, o ta, kuri vyksta tarp dviejų suaugusiųjų - smurtinė. Vienintelė tyros meilės tarp skirtingų lyčių kibirkštis - tai motinos meilė sūnui. Tačiau „Equus“ motina pasirodo mylinti tam, kad valdytų, o „Storame sąsiuvinyje“ kritikuojamas pasirinkimas palikti vaikus dėl to, kad šie išliktų.

Tokios temos ryškėja žiedine kompozicija pastatytame spektaklyje. „Storas sąsiuvinis“ prasideda ir baigiasi ką tik svarbų šeimos narį praradusiam Lukui sėdint dvivietėse sūpuoklėse. Brazys taikliai uždaro istorijos ratą: nors vaikai įmurkdomi į sunkiausias suaugusiųjų pasaulio patirtis ir sugeba išlikti geriau nei tai pavyktų daugumai pilnamečių, jų branda net po visų patirčių nesiekia toliau aštuonmečio vaiko. Drauge toks pasikartojimas palaiko intrigą: ar Klausas iš tiesų egzistavo, ar tebuvo Luko, griežtai atsisakiusio likti vienišu, fantazija?

Tai - tik dalis pastebėjimų bei interpretacijų, kurias siūlo „Storas sąsiuvinis“. Šiandien Brazys atrodo stipriausiai režisūros amatą išmanantis jaunosios kartos režisierius Lietuvoje. Jis pažįsta scenų kaitos taisykles, geba palaikyti vieningą spektaklio stilių, įelektrina aktorius milžiniška energija. Priešingai nei dauguma jo kolegų, jis neaukoja patikrintų dėsnių tam, kad atrastų kažką savito ir išskirtinio, bet drąsiai remiasi šalyje pažįstamu teatro stiliumi ir stiprina jį savo išmone. O Lietuvoje pažįstamas teatro stilius - tai ne vien stipri autorinė režisūra bei galingos ar silpnesnės metaforos. Tai ir artimas santykis su kančia, tikint, kad tik ji daro gyvenimą prasmingą.

Čia grįžkime prie plyšusio raumens. Suprantu, kad šią analogiją, kaip ir Brazio kuriamą teatrą, reikėtų vertinti metaforiškai. Vis dėlto palyginimai, ypač paremti mokslu, pirmiausia turėtų padėti žmonėms lengviau suprasti sudėtingesnio reiškinio tikslą, prasmę, mechanizmą. O mokslinė tiesa yra tokia, kad raumens plyšimas nėra jo augimo sąlyga. Raumuo auga patyręs lengvus pažeidimus, kuriems pagyti kūnas turi pakankamai resursų. Jei raumuo plyšta, jis pirma turi atsigauti (paprastai, padedant specialistams) ir tik tada jį galima toliau auginti. Tai yra ryškus Kristof ir Brazio „Storų sąsiuvinių“ skirtumas: rašytoja leidžia žmonėms patiems pasirinkti, kiek jie įsileis kančios į savo širdį, o Brazys sumurkdo žmones į žiaurumą, nepriklausomai nuo to, kiek jie tam pasiruošę.

Kristof knygoje smurtas yra iš dalies paaiškinamas: pasakojimo veiksmas vyksta karo metu, vadinasi, ekstremaliomis sąlygomis. Žmonės tokiu metu tampa žiauresni. Brazio spektaklyje karo nejusti. Tai baisu ir tikslu: žmonės netampa žiaurūs per vieną dieną. Visi turime savyje pabaisų, tik vieni jas slopina, o kiti, nors laiko uždarę, bet nuolat maitina. Nejauku galvoti, kas nutiktų, vieną dieną paleidus pabaisą į laisvę. Greičiausiai būtent tai, ką pamatėme Klaipėdos dramos teatro scenoje.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos