Eiti į šviesą ir kviesti paskui save kitus

Aušra Kaminskaitė 2023 01 16 LRT.lt, 2023-01-14
Akimirka iš spektaklio „Pasirinkimas“, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, scenografė ir kostiumų dailininkė Julija Skuratova. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Pasirinkimas“, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, scenografė ir kostiumų dailininkė Julija Skuratova. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Perskaičiusi, kad paskutinė praėjusių metų Vilniaus teatro „Lėlė“ premjera paremta Holokaustą išgyvenusios žydų balerinos patirtimis, nustebau, kad paskutiniai du Arklių gatvėje matyti spektakliai pasakojo apie žydų tautos genocidą. Keista, kad šiandien, kai kone už sienos vyksta ukrainiečių genocidas, mes žvelgiame beveik šimtmetį atgal ir grąžiname eterį kitai žmonijos tragedijai.

Labiausiai tikėtina, kad tai - tiesiog sutapimas. Vis dėlto įdomiau manyti, kad priežasčių esama. Pavyzdžiui, kalbėti apie esamojo laiko įvykius teatre sunku ir pavojinga. Sunku, nes kamuoja baimė nežinant, kaip viskas baigsis. Pavojinga, nes, stigdami atstumo nuo scenoje pasakojamos istorijos, rizikuojame sukurti perdėm dramatišką spektaklį, kuriame, be žinios apie siaubingą žmoniją, daugiau nieko nebus. Tad reflektuodami esamojo laiko tragedijas, kurių istorijoje jau būta, turbūt natūraliai prisimename ankstesnius įvykius - jų pagrindu apmąstyti reiškinius kur kas saugiau.

Jaunimo teatre „Erinijas“ statęs Sergejus Loznica rinkosi iliustruoti karo aplinkybes. O štai „Lėlėje“ parodytame spektaklyje „Pasirinkimas“ Gintarė Radvilavičiūtė į pirmą planą iškėlė ne Holokausto baisumus, bet šviesą, kuri, jei yra pakankamai ryški, gali padėti žmonėms išlikti juodžiausios neteisybės laikais. Šiuo atžvilgiu režisierės sprendimas atitiko Edith Eger, pagal kurios knygą pastatytas spektaklis, pasirinkimą - eiti į šviesą ir kviesti paskui save kitus.

„Pasirinkimas“ - tai judesio ir lėlių spektaklis, kuriame suasmeninamas vienintelis personažas - Sigitos Mikalauskaitės vaidinama šokėja, t. y. knygos autorės alter ego. Scenoje ji - žmogus ir drauge lėlė, savo kūną papildanti ir pratęsianti, pavyzdžiui, kojos modeliu. Toks sprendimas leidžia atlikėjai vienu metu sukurti žiūrovams stebuklingo judesio ir suluošinto kūno įspūdžius.

Kitus žmones scenoje kuria lėlės, tiksliau - manekenus primenantys veidai, kūnai bei jų dalys. Kartais jais scena pripildoma taip gausiai, kad galime kone fiziškai pajusti nuolatinį buvimą tarp kitų žmonių kūnų, kurį ilgą laiką išgyvena tie, kam tenka grūstis vagonuose, koncentracijos stovyklose, lavonų krūvose.

Nuogi lėlių kūnai ir jų dalys drauge su Mikalauskaitės kurta choreografija - tai pagrindinės iliuzijos, ar net stebuklo, kūrimo technikos „Pasirinkime“. Spektaklyje, kurio dramaturgiją dėliojo Virginija Rimkaitė, skamba keletas įrašytų sakinių, primenančių, ką spektaklyje bandoma apakinti begaline vidine šviesa. Vis dėlto tekstas čia tik pasufleruoja aplinkybes ir pasiūlo nuorodas interpretacijai. Spektaklio veiksmo variklis - tai nesibaigianti iliuzija, kurianti grožį, tačiau nepaleidžianti liūdesio pagrindo.

Vieną svarbiausių vaidmenų plėtojant tokį veiksmą skirčiau Ritos Mačiliūnaitės muzikai, kuri pirmoji spektaklyje panardina į jautrią, šviesią ir šiek tiek skausmingą atmosferą ir leidžia joje plūduriuoti didžiąją kūrinio dalį. Muzika lėles užpildė gyvybe ne mažiau nei jas valdę žmonės, kurių dauguma kūrė vizualinį paveikslą vien objektais ir beveik neeksponavo savo pačių kūnų. Vienas įspūdingiausių ir turbūt reikšmingiausių „Pasirinkimo“ vaizdinių - Julijos Skuratovos sukurta kaukių siena, kurioje vienas šalia kito įspausti dešimtys veidų. Tai atminimo paminklas mirusiesiems, į kuriuos spektaklio pabaigoje žvelgia Mikalauskaitė. Joje matomiems veidams gyvybės įpučia Viliaus Vilučio šviesų dailė - paryškinant vis kitą sienos dalį skirtingais švelniais tonais, išvystame įvairius charakterius ir net gauname pagrindo įžvelgti skirtingą veikėjos santykį su kiekvienu jų.

„Pasirinkime“ lengva pajusti, kaip puikiai kiekviena(s) spektaklio kūrėja(s) papildo bendrą paveikslą. Lėlių teatro mylėtojų tai veikiausiai nestebina. O štai aktyvesniam dramos teatro žiūrovui, pratusiam prie aktorinės raiškos dominavimo, Radvilavičiūtės spektaklis gali priminti, ką iš tiesų turime omenyje, kai sakome, jog teatras yra tarpdisciplininis menas. Šiame spektaklyje gerbiamos visos sceną turtinančios sritys, jungiamos tam, kad rampos šviesoje ryškėtų ne vienas žmogus, bet idėja.

Manau, kad būtent gebėjimas sujungti profesionalų darbą į visumą, drauge palaikant kiekvieno menininko kūrybos individualumą, padėjo Radvilavičiūtei vieno asmens istoriją paversti abstrakčiu gėrio pliūpsniu. Žmones paprastai traukia ir stipriausiai veikia istorijos, tad toks žingsnis rizikingas. Vis dėlto pati režisierė teigė, kad ją kurti „Pasirinkimą“ įkvėpė įspūdis, patirtas skaitant Eger knygą. Ne istorija, kuri, matyt, pernelyg nesiskyrė nuo kitų pasakojimų apie Holokaustą, bet tai, kaip ją aprašiusi moteris susitvarkė su patirtimis, kurios daugelį pražudė.

Čia trumpai atkreipkime dėmesį į tai, kad pati Eger po karo tapo psichoterapeute ir specializavosi, žinoma, potrauminio streso sindromo srityje. Nustojus persekioti žydus, ją kankino „išgyvenusiojo kaltė“, ji lankė psichoterapiją, susipažino su knygos „Žmogus ieško prasmės“ autoriumi Viktoru Frankliu. Vadinasi, 2017-aisiais išleista knyga „Choice - Embrace the Possible“ (liet. Pasirinkimas - priimti galimybę) parašyta milžinišką darbą su savo emocijomis ir psichika nudirbusios moters, neįkainojamą patirtį turinčios specialistės ir kitų žmonių istorijų klausytojos.

Tai reiškia, kad teatro „Lėlė“ premjera atitinka pastarojo meto madą gilintis į žmogaus išgyvenimus psichoterapijos priemonėmis. Tai nepaprastai svarbu ir naudinga auginant sveikesnę visuomenę. Paradoksalu, bet drauge taip susiaurinama spektaklio tematika. Psichoterapeutų parašytos knygos, paremtos jų pačių ar jų klientų patirtimis, skaitytojams dažnai tampa kokio nors vieno aspekto atradimu - tarsi „eureka!“, kai manai ką nors supratusi pirma ir nori papasakoti visiems kitiems, tikėdama, kad tai padės ir jiems. Čia kyla problema, nes dalis žmonių gali neturėti pakankamai įrankių, kad pasiektų tavo atrastą tiesą, o kita dalis gali būti seniai ją atradusi, tad nieko įdomaus tavo atradime nepamatys.

Galbūt todėl spektaklio kulminacija, kurioje Mikalauskaitė ilgą laiką sukasi įsitvėrusi nuogo kūno pavidalo lėlę ir galiausiai ją paleidžia, pasirodė kiek tuščia. Keista tai sakyti, turint omenyje, kad spektaklis siūlo daugybę scenos interpretacijų: moteris pasirenka paleisti smurtines patirtis, niekuomet neįvykdytus paauglystės planus, mirusius artimuosius, kaltės jausmą. Tai reikšminga. Tačiau paleidimo idėja pernelyg daug aptarinėjama, kad vis dar keltų intrigą, ir pernelyg sunkiai įvykdoma, kad vieno spektaklio pakaktų išmokyti žiūrovus paleisti.

Tiesa, nesu tikra, ar nekapstau giliau, nei reikėtų. Po spektaklio darkart perskaičiusi jo aprašymą supratau, kad beveik viską, ko siekė režisierė, čia pamatome: pavyzdžiui, gyvenimo ir šviesos pasirinkimą ar scenoje (iš tiesų - žmogaus sąmonėje) sklandančias praeities atplaišas. Tik niekaip nepavadinčiau „Pasirinkimo“ transformuojančiu. Jis beldžiasi į žiūrovus siūlydamas grožį ir ramybę, tačiau neskatina jokių pokyčių. Nes pokyčius paprastai įkvepia kur kas sunkesnė ir nemalonesnė forma nei ta, kuria kalbama šiame spektaklyje.

Aušros Kaminskaitės apžvalgą galite išgirsti LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“

LRT.lt

Recenzijos