Daug triukšmo dėl meilės

Viktorija Sinicyna 2022 06 02 7md.lt, 2022-05-20
Scena iš spektaklio „Kaip jums patinka“, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2022). Mikos Savičiūtės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kaip jums patinka“, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2022). Mikos Savičiūtės nuotrauka

aA

Williamas Shakespeare'as vėl sugrįžo į teatrą. Šįkart iš jo pjesių kolekcijos pasirinkta komedija „Kaip jums patinka“, tik režisierės Uršulės Bartoševičiūtės interpretacija atgijo ne įprastoje scenoje, bet Vilniaus mažojo teatro rūsio patalpose. O ir pati drama į teatro požemį nužengė kitaip, nei įprasta pagal klasikinės dramaturgijos interpretaciją. Ji tapo veikiau teatriniu pasirodymu, fragmentuotai pasisakančiu apie įvairių meilės formų (ko)egzistavimą. Kaip kad pabaigoje rodomas vaizdo įrašas - už tai, jog santuokų rūmuose be apribojimų būtų galima susisaistyti visiems.

Režisierė pjesę adaptavo atsižvelgdama į kūrybinį patogumą: iš daugiau nei dvidešimties veikėjų liko šeši, o Bartoševičiūtės koncepcijai tinkami scenoje nesančių veikėjų žodžiai atsidūrė pagrindinių lūpose. Tokia adaptacija sveikintina - taip nepataikaujama tekstui, šis tampa režisūriniu įrankiu. Vis dėlto sutraukius pjesės siūlelius teatrinės medžiagos tankis nepagausėja. Pagalbos ranką tiesia patraukli scenografija ir erdvė (Ieva Rojūtė), nes spektaklį išskleisti galėjęs scenoje veikiančių aktorių tarpusavio kuriamas santykis čia, atleiskite, skurdokas.

Pats „Kaip jums patinka“ tekstas stebina sąmoju ir tuo, kas tą sąmojį perteikia. Didžioji dalis kalbos vingrybių pasireiškia per juokdarį - tai istoriškai palankus veikėjas, dažnai užsiimantis niekieno rimtai nepriimama visa ko refleksija. Tačiau stebina tai, kad didžiąją sąmojo dalį skleidžia būtent moterys - Rozalinda ir Selija. Spektaklyje Mildos Noreikaitės įkūnijama Rozalinda ir Indrės Patkauskaitės Selija nesugroja išmone pasikausčiusių moterų dueto. Įėjusios į sceną pirmąsias savo gudrumo gaidas jos parodo su buteliu šampano rankoje - atseit atsipalaidavusios, dėl to aštrialiežuvės. Susidarė įspūdis, kad vaidybinis ego užaštrintas tiek, kad išeina labiau išsidirbinėjimas nei lengvumo ir sąmojingo kandumo perteikimas. Antra vertus, Rozalindai sekasi kiek geriau be scenos partnerės. Kaip tik ji, persirengusi Ganimedu, kartu su Karolio Kasperavičiaus Orlandu perteikia jautriausią tašką spektaklyje. Tai du kartus pasikartojanti scena, kurioje meilė kvestionuojama ir lyties požiūriu, ir kaip galios įrankis su seksualiniu pažeminimu.

Įdomu stebėti juokdario personažą. Agnė Šataitė kuria ne grynai vyrišką juokdario ar moters, persirengusios vyru, vaidmenį, bet veikiau nedvinarį asmenį: visas dėmesys sutelktas į personažą, o ne į charakterį, atsiskleidžiantį per vieną ar kitą lytį. Žmogus, atmetus socialinių stereotipų rėmus, - jokiam šeimininkui nepriklausantis juokdarys.

Arvydo Dapšio naujasis hercogas Frederikas ir Edmundo Mikulskio senasis Hercogas teatrališkumu pagyvina reikalus. Gaivaus oro scena - stebuklingas miškas, kompaktiškai įkurtas įeinamosios spintos tipo patalpėlėje, ir jame apsigyvenęs ištremtas senasis Hercogas. Viso spektaklio metu buvo matyti tik užvertos durys, apdengtos bambuko žaliuzėmis. Staiga erdvė atsiveria, o viduje - daug žalumos ir ištremtas didikas. Jo balsą lydi stiprus aidas, šešėliu krintantis per visą mišką, nors iš tiesų tik per nediduką rūsį.

„Kaip jums patinka“ ir pateikiamas taip, kaip tik jums norisi. Norite meilės - jos bus įvairiausių formų, net erotikos ir pavydo scenų. Norite rimtesnių temų - imkite truputį ir to, tik ne per daug. Gal jums artimiau stilistinė apkrova ir svarstymai, kas iš viso yra teatras, - šito duodama su kaupu. Visko daug, bet kartu kaip ir nieko. Vietoj nuoseklios ar bent jau apčiuopiamesnės retokai gvildenamų temų plėtotės išeina kažkas panašiau į „taip, mes kalbame apie meilę plačiąja prasme, apie jos formų pažinimą, bet visa tai apmėtome viskuo, kas papuola po ranka, nes kodėl gi ne, nes viskas gali būti pakišta po stilistikos ir žanro sąvoka“. Nes juk viskas - vienas ištisas informacijos įvairiausiomis formomis srautas.

Stilizuoti istoriniai kostiumai greta sportinių batelių - išties žavu, greitojo maisto kioskelis vietoj hercogo dvaro irgi priartina prie šių dienų. Bet nei šiokie, nei tokie vaizdo įrašų intarpai, į regos periferiją retai patenkantys ekranai, nuo meilės apsvaigusio poeto klejonės ir kambarėlis kaip viena didelė realybės šou kamera perša mintį, kad visa tai šiuolaikiškumas dėl... šiuolaikiškumo.

Skvarbiausios užuominos į kažką daugiau nei šiaip pasirodymą ristele paleistos antroje spektaklio dalyje. Net jei nesinori sutelkti žiūrovo dėmesio į svarbesnius aspektus, tiesiog leidžiama graibstyti nuotrupas, pridengti viską laviravimu tarp to ir ano - irgi kažkaip keista.

Gal viską būtų galima grįsti tuo, kad šis N16 ženklu aprašyme pažymėtas spektaklis, duodantis vizualų pažadą parodyti, kad teatre būna visko, labiau tinkamas jaunai paauglių publikai. Šmaikštumas, kad ir vietomis lėkštas, vis tiek kam nors gali išspausti šypsnį. Nors ką jau čia - ir pats gali pajusti paauglišką palengvėjimą, kai apkarsti spėjusi santykių aiškinimosi scena tiesiogine žodžio prasme uždaroma.

7md.lt

Recenzijos