„Odisėjos“ pasišaudymai

Aistė Šivytė 2022 05 23 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Odisėja“, režisierius Žilvinas Beniušis. D. Tykumos nuotrauka
Scena iš spektaklio „Odisėja“, režisierius Žilvinas Beniušis. D. Tykumos nuotrauka

aA

Epinė poema, vesternas ir klounada yra žanrai, kuriuos visus kartu vargu ar tikėtumėmės išvysti viename spektaklyje. Tačiau jei kurį vakarą atsidurtumėte Žilvino Beniušio režisuotoje „Odisėjoje“ nutiktų būtent tai. Neįprastas mišinys gali vilioti vien savo disonansu, kelti smalsumą - ką bendro „Odisėja“ turi su klounada, o tuo labiau su vesternu? Kuo siejasi Odisėjo klajonės, žmonių juokinimas ir geras kaubojiškas pasišaudymas?

Susirinkusiems žiūrovams aktoriai atsakymo iš karto nepateikia, nepuolama susirinkusiųjų traukti tiesiai į spektaklio kosmosą ir teatrines iliuzijas. Tiesą sakant, kaip tik bandoma jas paneigti: scenoje pasitinkanti scenografija iš dėžių kviečia naudotis vaizduote, o prieš žiūrovus pasirodę, sveikinimų koncerto vedėjus  primenantys aktoriai skausmingai (bet intencionaliai!) strigdami visų pirma pristato save, savo trupę bei spektaklį. Tada į sceną žengia ir prisistato likusi dalis trupės. Aktorių prisistatymai nestokoja saviironijos, kartu matome užuominas, kokie bus veikėjai, kokius charakterius jie prisiims: kai kas apsiriboja savo ir veikėjų vardais, kai kas prideda kažką salsvai lyriško, kažkuris pradeda monologą apie savo absurdiškų aktorinių darbų įvairovę, ar laukia ovacijų vien tik už tai, kad yra scenoje.

Ir tik sužinojus visų aktorių vardus, o be to - ir kokioje gausybėje miesto mugių galima dirbti gyvąja skulptūra, prasideda Odisėjo (Aurelijus Pocius) kelionė į Itakę, namo, pas savo žmoną Penelopę (Julija Korpačiova). Jam talkina kaubojiškai apsitaisę Eirilochas (Domantas Starkauskas), Pimpaalas (Karolis Norvilas) ir Sizifas (Saulius Ambrozaitis). Tačiau, žinoma, didvyrio kelias namo nėra lengvas, kelią jam pastoja deivė Kalipso (Sofija Gedgaudaitė) bei Kiklopas (Džiugas Gvozdinskas) už laso paskui save besitampantis Sireną (Digna Kulionytė).

Kaip „Odisėjoje“ siužetą nuskandina eilės rafinuoto daktilinio hegzametro, o vesterne - nesibaigiantis dykumų, įtampos ir įtarių žvilgsnių montažas, taip ir čia daugybę spektaklio laiko užima ilgos komedijos scenos: Kiklopas Odisėjo kompanijai kankinamai ilgai pasakoja tik dėl į juos atsukto revolverio vamzdžio juokingus anekdotus, Pimpaalas ir Sizifas eidami sargybą pasineria į nesibaigiančius ginčus. Nė vienas Odisėjo kompanijos bandymas kažkur eiti, kažką daryti ir šį tą pasiekti neapsieina be ilgų juokinimo scenų. Vis tik neapleido jausmas, kad iš pradžių santūri publika turėjo nusileisti iki spektaklio humoro lygio, kad galėtų mėgautis kvailais apsižodžiavimais ir situacijomis, kai anekdoto kartojimas tampa esminiu komedijos elementu, labiau prašančiu juoko nei jį nuoširdžiai keliančiu. Tam tikra prasme Kiklopo revolveris buvo atsuktas ir į žiūrovą. Kiek geriau čia sekėsi reikštis fizinei komedijai - Busterio Keatono ir Charlie'io Chaplino laikus menantiems nebylaus humoro elementams, pavyzdžiui, išėjimas į sceną ne laiku ar komiškas aukšto ir žemo aktoriaus sugretinimas.

Įdomiausia šiame epiniame vesterne stebėti Gvozdinską Kiklopo vaidmenyje. Nutolęs tiek nuo jam būdingo fiziškumo, tiek ir nuo ankstesnių vaidmenų, tiesiog nutrynęs savo įprastą raiškos specifiką, aktorius sukuria nuostabiai nejaukų veikėją - išstypusį ir nerangų žmogystą, kurio šypsena priverčia nejučia susiraukti. Stebint Kiklopą, vaikštinėjantį po sceną ar pasakojantį nejuokingus anekdotus, tiesiog gali jausti, kad jo rankos paspaudimas būtų giminingas pakrantėje merdėjančiai žuviai - šaltai, drėgnai ir suglebusiai. Tuo tarpu kitiems aktoriams, kurių daugumą jau yra tekę matyti atliekant įsimintinus vaidmenis, koją pakišo režisūra, kuri, ypač kuriant komediją, reikalauja ypatingo jautrumo laikui suvaldyti. Šiuo aspektu atrodė, lyg ilgos komedinės scenos būtų paliktos pačių aktorių nuojautoms, remiamasi tuo, kad žiūrovams prajuokinti pakaks vaidinančiųjų charizmos. Dėl to nukentėjo ne tik vaidmenys, bet ir kai kurios scenos - kad ir „užvedančios“ muštynės, kurios ėmė blėsti, vos tik stebinčiajam atsigavus po efektingo starto.

Beniušio „Odisėja“ galėtų būti neblogas pasirinkimas tiems, kurie nori televizinės pramogos gyvoje scenoje - čia galima atsipūsti, užsimiršti nuo kasdienybės ir pakvatoti iš paprastų, giliai „nekapstančių“ juokingų situacijų, anekdotų ir sąmojingų veikėjų apsižodžiavimų. Netipinė žanrų maišalynė čia tinka, o iš „Odisėjos“ pasiskolintas siužetas tampa pagrindu laisvam, neįpareigojančiam charizmatiškų aktorių šėlsmui, vesterniški atributai - vizualiniu prieskoniu.

Recenzijos