Slepiantis už pagarbos menui

Aušra Kaminskaitė 2022 05 16 menufaktura.lt
Scena iš šokio spektaklio „Esybė“, choreografas Ryu Suzuki (šokio teatras „Aura“, 2022). Nuotrauka iš teatro archyvo
Scena iš šokio spektaklio „Esybė“, choreografas Ryu Suzuki (šokio teatras „Aura“, 2022). Nuotrauka iš teatro archyvo

aA

Šį Lietuvos teatro sezoną pastebėjau nuostabią tendenciją - spektakliai retai bepavėluoja daugiau nei penkias minutes. Prieš keletą metų būdavau tikra, kad atėjusi į teatrą tuo laiku, kai spektaklis turi prasidėti, iki tikrosios pradžios spėsiu atlikti visus būtinus ritualus. Pasikeitę teatrų įpročiai paskatino keisti savuosius.

Todėl negalėjau suprasti, kas gegužės 10 dieną įvyko „Menų spaustuvėje“, kur Kauno šokio teatre „Aura“ japonų choreografo Ryu Suzuki statytas spektaklis „Esybė“ vėlavo prasidėti... pusvalandį. Vos žengus į salę pasigirdo garsi japonų animacinių filmų įžangą primenanti muzika, o pažvelgę į sceną pamatėme per atstumą sustatytas ir ryškiai apšviestas maždaug 30 cm aukščio pusiau žmogiškas, pusiau gyvuliškas būtybes primenančias lėles. Atsisėdus vietose teko tai stebėti ilgiau, nei leidžia bet koks teatro vėlavimo etiketas. Kartu atėjusi draugė pajuokavo, kad galbūt lėlės ir muzika yra veiksmo dalis. Muzikai tęsiantis scenoje plačiais judesiais pasirodė atlikėjai ir trumpam patikėjau, kad ji teisi - kūrėjai davė laiko žiūrovams pabūti popkultūros ir juodosios magijos jungtyje. Juolab, praėjus lygiai pusvalandžiui, kai šokėjai išlindo iš užkulisių, įvyko tobulas spektaklio finalas - vienas ant kito jie sugulė į krūvą scenos priekyje, už savęs palikę taip pat į kalną sumestas lėles. Tačiau Lietuvoje įprasta, kad tobuli finalai įvyksta spektaklio viduryje, o ne pabaigoje.

„Esybė“ - kokybiškai atliktas, nepretenzingas šiuolaikinio šokio spektaklis. Šokėjams pradėjus judėti tarp sustatytų lėlių, greitai suprantame, kad jos yra atlikėjų avatarai. Solo numerius ir duetus atliekančiųjų lėlės lieka stovėti scenoje, vėliau menininkai šoka laikydami avatarus rankose, vadinasi, fiziškai prie jų prisirišę. Tokia išraiška leidžia pamatyti išorinių jėgų valdomus kūnus, kurie fiziškai bando išsilaisvinti toli siekdami galūnėmis, greitai judėdami, sinchroniškai trepsėdami, aktyviai sukdamiesi... Tačiau yra priversti likti toje formoje, kurioje juos patalpino iš šalies primesti reikalavimai.

Tai nuostabiai atliepia „Auros“ situaciją. Pastaruosius kelis metus teko matyti didesnę šokio teatro premjerų dalį ir nustebti, kokios jos panašios tarpusavyje. Nesvarbu, kas statytų spektaklį - „Auros“ įkūrėja ir vadovė Birutė Letukaitė ar bet kuri(s) užsienio choreografas(-ė), visuose kūriniuose šokėjų judėjimas beveik nesiskiria (daug plačių judesių, klasikinio šokio detalės, groteskiškos vaidybos intarpai), temos abstrakčios ir pseudogilios (nenoriu menkinti kūrėjų mąstymo, tiesiog sunku patikėti, kad toli temoje įžvelgiantys kūrėjai iš áukšto lygio šokėjų neištraukia to, ko jie nebūtų rodę anksčiau), kostiumai originalūs ir skoningi, muzika ritminga ir saikingai dramatiška (dažnai integruojamos tylios scenos, kuriose girdime šokėjų kvėpavimą), šviesos iliustratyvios ir neerzinančios. Šį sakinį su nedideliais papildymais galime naudoti beveik visų pastarųjų „Auros“ spektaklių recenzijose. Jį papildytume perskaitę spektaklių aprašymus ir pasvarstę, kaip tas pats stilius atliepia choreografų apibūdintas skirtingas temas.

Įdomi, nors ne nauja Ryu Suzuki idėja: mes ne šiaip naudojame avatarus - mes už jų slepiamės, nes būdami savimi dažnai negebame pasakyti to, ką jaučiame, galvojame ir kuo tikime. Kažin ar egzistavo laikotarpis, kuriame žmonės nesislėpdavo bandydami išreikšti save ir išvengti pasekmių ar atsakomybių. Tokiu principu Lietuvoje sovietmečiu veikė teatras. Taip iš principo veikia visi scenos menai.

Anot choreografo, „Esybėje“ nagrinėjamas kūno vaidmuo pasaulyje, kuriame didelę įtaką turinčios technologijos sutelkia dėmesį į žmogaus smegenis ir emocijas, ignoruodamos fizinę išraišką. Paradoksalu, kad nors nesunkiai suvokiama, tema spektaklyje neįkūnyta taip sėkmingai, kad pirmiausia publikai inspiruotų kinestetines patirtis. Vizualiai ji aiški: gyvi žmonių kūnai yra juodi, todėl neįdomūs, ir lengvai besiplaikstantys, tarsi vaiduokliai; kur kas spalvingesnės, keistesnės ir drauge kraupesnės yra dirbtinės, negyvos juos atitinkančios figūros - į jas žiūrėti įdomiau, nors ir negalime su jomis pajusti ryšio. Spektaklyje dažnai matome nuvargusius kūnus, kuriems ilsėtis neleidžia energijos neturintys, todėl jos prarasti negalintys dirbtiniai pakaitalai. Pavyzdžiui, spektakliui artėjant prie pabaigos (peržengus nurodytos trukmės ribas), vienas žmogus sugalvoja išsilaisvinti, tačiau visi kiti supuola aplink ir avatarais fiziškai niokoja maištininko kūną. Tai trunka (per) ilgai, nors interpretacija pateisina trukmę: tam, kad užmuštum gyventi laisvai trokštantį žmogų, reikia kažko daugiau nei negyvų technologijų. Arba labai labai daug negyvų technologijų.

Kūno reikšmės tema šiuolaikiniame šokyje skamba lyg sviestuotas sviestas. Šokis, kuriame klasikiniai kanonai yra autentiškumo paieškų pagrindas, o ne spektaklio ribos, savaime aukština fizinę išraišką. Ir primena, kad daugumai mūsų sunku skaityti neverbalinę minčių ir jausmų išraišką. Teatras, net siūlantis VR ar AR patirtį, pirmiausia yra kvietimas savo kūnu įgyti naujų patirčių, kuriose dalyvauja kiti - atlikėjų ir žiūrovų - kūnai. Tad šokio spektaklis, atsispiriantis nuo kūno vaidmens sparčiai tobulėjančių technologijų pasaulyje, galima sakyti, apskritai neturi temos.

„Esybė“ vietoj žadėtų 45-ių minučių truko vieną valandą (neskaitant pusvalandžio pavėlavimo). Penkiolika papildomų minučių, per kurias negavome informacijos, kuri nebūtų pasakyta per pirmąsias 45, ar net per pirmąjį pusvalandį. „Penkiolika minučių teatro scenoje - tai juk amžinybė!“ - per gastroles Vilniuje sakė Dimitris Papaioannou, pasakodamas, kad nuo pirmosios „Transverse Orientation“ versijos spektaklis, neišimant jokių scenų, sutrumpėjo 15 minučių.

Vienok „Esybė“, kaip dauguma kitų „Auros“ darbų, yra vienas retų įrodymų, kaip vis dėlto Lietuvoje gerbiame menininkus, leisdami jiems nesiskaityti su mūsų asmeniniu laiku. Tai - ne ironija. Tai - dar viena forma slėptis, deklaruojant susidomėjimą menu ir nuoširdžiai juo nesidomint.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos