Suguldyti, ramūs, vegetuojantys

Dovilė Zavedskaitė 2022 04 25 7md.lt, 2022-04-15
Akimirka iš spektaklio „Vegetacinė būklė“, režisierius Naubertas Jasinskas. Arvydo Gudo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Vegetacinė būklė“, režisierius Naubertas Jasinskas. Arvydo Gudo nuotrauka

aA

<p>Gražu, kai meno kūrinys be tikslingos intencijos įsilieja į pasaulio geopolitinę būklę. &Scaron;iuo metu stebime Vakarų lyderių&nbsp;<em>santūrų susirūpinimą</em>&nbsp;dėl Rusijos vykdomo ukrainiečių genocido. &Scaron;iame fone režisierius Naubertas Jasinskas i&scaron;leidžia premjerą &bdquo;Vegetacinė būklė&ldquo; (pagal Manuelos Infante's pjesę), ir jos reik&scaron;mė patrigubėja - darbas atsitiktinai tampa Vakarų vegetavimo komentaru. Paklausykite: vegetacinė būklė klinikine prasme - &bdquo;lėtinė neurologinė būklė, kai nereaguojama į i&scaron;orinius dirgiklius, bet i&scaron;likusios gyvybinės funkcijos&ldquo;. Nieko neprimena?</p> <p>Kodėl einu prie &bdquo;Vegetacinės būklės&ldquo; i&scaron; tolo? Todėl, kad i&scaron; arti ji ne tokia &bdquo;skani&ldquo;. Kad ją suprastum, reikia pasistengti. Kaip stengiesi konceptualaus meno parodoje. Konceptualūs meno kūriniai yra nepatogūs, jiems neimli žmogaus psichofizika. Koncepcijoms suvokti reikalingas intelektualinis procesas: meno kūrinys prasmę i&scaron;duoda ne pats, dažniau - jo apra&scaron;ymas arba tas intelektualinis produktas, kuris gimsta kūrinį apmąstančioje sąmonėje. Būti Jasinsko &bdquo;Vegetacinėje būklėje&ldquo; - tai pavargti nuo gulėjimo ant medinės dėžės; tai ilgėtis teatro su visomis pridėtinėmis jo vertėmis - gyvais aktoriais, veiksmu, dinamika, erdve emocijoms.</p> <p>&Scaron;is spektaklis nekelia jokių emocijų, nes ne emocijoms kelti yra sukurtas. Programėlėje į spektaklį kviečiama kaip į vietą, kurioje atsisakoma žmogi&scaron;kojo ego, kur patiriama vegetacinė būsena. Žiūrovai ateina, atsigula ant karstelius primenančių tu&scaron;čiavidurių medinių dėžių (scenografė Sigita &Scaron;imkūnaitė), ant kurių ai&scaron;kiais kryžiukais pažymėta vieta galvai (lyg tai būtų galvų ir kūnų lentyna, kur daiktus reikia surikiuoti pagal prigimtį). Ir tada toks - padėtas į vietą reikiama kryptimi - guli jau iki galo. Guli dar nežinodamas, kad žvelgiant i&scaron; &scaron;alies kartu su dar vienuolika kitų tokių pat gulinčiųjų tapai dalimi konceptualaus kūrinio, kuris gimsta ne tau, o i&scaron; tavęs, čia gulinčio. Ir, beje, gulinčio gana nuobodžiai: tau tik reaguodamos į tekstą mirksi &scaron;viesos (&scaron;viesų dailininkas Dainius Urbonis), tau tik labai kvepia, kai kur suskamba truputis Gintaro Sodeikos atmosferos, tiesa, nepaliaujamai eina dramaturgijos garso takelis. Tu guli ir girdi. Viskas. Ar tai jau ir yra ego atsisakymas, vegetacinė būklė? Ne.</p> <p>Vegetacinę būklę pamatai, jei į taip suguldytus, ant pilvų susidėjusius rankas, nejudančius, tik tyliai stabiliai kvėpuojančius žiūrovus pažvelgi i&scaron; &scaron;alies. Jei juos nufotografuoji i&scaron; kampo (fotografijų galima pasižiūrėti &scaron;alimais esančioje salėje). Ar bent jei atsimerki, pakeli galvą, imi žiūrėti. Tik tada gali priartėti prie žmogaus vegetacijos, bet, tiesa, ne kaip būsenos, o kaip estetinio konstrukto. Ką &scaron;iuo atveju reik&scaron;tų kūrėjų kvietimas spektaklyje atsisakyti ego? Visi&scaron;kai neai&scaron;ku: man regis, spektaklyje žmogi&scaron;kasis ego kaip tik pasirei&scaron;kia labai stipriai, iki maksimumo ima cypti teatro vartotojų poreikiai. Ego atsisakymą įžvelgčiau tik tuo atveju, jeigu žiūrovai gulėtų sąmoningai suvokdami, kad jų kūnai ką tik virto meno kūriniu. Tiesa, ne tam, kad kažkas juo pasigrožėtų, o tik tam, kad kūrinio idėja virstų kūnu.&nbsp;</p> <p>Kodėl vadinu &scaron;į kūrinį konceptualiu? Nes i&scaron; pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia nieko nevyksta. Ir tik pažvelgęs į save i&scaron; &scaron;alies gali suvokti, kad čia tikslingai &bdquo;i&scaron;centruojama žmogaus proto padėtis, jis nebėra visa ko centras&ldquo;, čia net nesirūpinama, kad jam būtų įdomu, kaip ir gamtoje nesirūpinama, kad kam nors i&scaron; augalų kur nors būtų įdomu augti. Ne žiūrovui čia turi būti įdomu - čia jis yra įdomus. Čia jis paguldomas ir paliekamas kaip daigas po &scaron;ildomąja lempa. Tik žmogui, kitaip nei augalui, nuo dirbtinės &scaron;viesos nieko nesidaro: daugių daugiausia jis mirksi, susiraukia, užsimerkia stipriau ar silpniau. Ir būtent čia įžvelgiu didžiąją kūrėjų ironiją: jie kaitina žmonių galvas lemputėmis ir akivaizdžiai ap&scaron;viečia pagrindinį jų operavimo pasaulyje įrankį - protą, kuris nesugeba nieko daugiau, tik arba (už)kariauti, arba&nbsp;<em>santūriai rūpintis</em>&nbsp;tuo, ką užkariavo kiti. Žmogumi, medžiu, tauta, teritorija, gamtos ritmu, dangaus erdve.</p> <p>Matau prasmingą jungtį tarp ankstesnio režisieriaus darbo &bdquo;Kaip visur, kaip visi&ldquo; ir jo, sakyčiau, tęsiniu tapusios &bdquo;Vegetacinės būklės&ldquo;. Pirmajame žiūrovas buvo kviečiamas vaik&scaron;čioti po kiemą, kurį jau beveik atsiėmė žmogaus ilgesnį laiką nemačiusi gamta. Čia taip pat nebuvo užkurta teatro ma&scaron;ina - žiūrovams tebuvo duota judėti po erdvę, stebėti minimalias aktorių manipuliacijas su svetima teritorija ir jos objektais. Truputis dramaturgijos ausinėse, &scaron;iek tiek muzikos. Jokio užimtumo plano. Kulminacija - reginys nuo ve&scaron;lia augmenija apaugusio, žmogaus dar neatrasto kalno į jo slėnyje i&scaron;sidėsčiusį įspūdingą naujutėlį miesto rajoną. Tik tiek - Jasinskas siūlė tik stebėti, suvokti, kitaip tariant, patirti miestą jo nei&scaron;naudojant. Čia aplinka buvo tai, kuo reikia domėtis; ne žmogus.</p> <p>&bdquo;Vegetacinė būklė&ldquo; atrodo tarsi &bdquo;Kaip visur, kaip visi&ldquo; būtį apmąstantis darbas: Čilės dramaturgės Infante's pjesėje tai, kuo reikia domėtis, irgi yra ne žmonės, o medis, augalai, užėmę namą, ir idėjos, siūlančios keisti proto dominantę kūno dalių atžvilgiu, kviečiančios atmesti gyvūnų karalystės taisykles ir pasiskolinti &scaron;velnią augalų karalystės logiką. &bdquo;Tebūnie mano plaučiai pradeda plakti; tebūnie mano pir&scaron;tų galiukai nuo &scaron;iol kvėpuoja, o mano pilvas tepradeda mąstyti; tebūnie nuo &scaron;iol oda tampa atsakinga už mitybą, o valgymas tampa pana&scaron;esnis į prisilietimą negu rijimą.&ldquo; Paradoksalu tai, kad augalų pasaulyje vegetacija rei&scaron;kia atvirk&scaron;čią - augalo augimo, aktyvios gyvybinės veiklos rei&scaron;kimosi - režimą.&nbsp;<em>Human being</em>&nbsp;karalystėje vegetuojantis žmogus, įžeidžiant augalijos karalystę, dažnai vadinamas daržove. O spektaklis &bdquo;Vegetacinė būklė&ldquo; tarsi kviečia į žaidimą: jeigu guli su žmogaus sąmone, tavo vegetavimas - bevilti&scaron;ka būklė; jeigu sugebi atsiriboti nuo savęs ir įsijausti į augalo sąmonę, tavo vegetavimas - gražiausias gyvenimo laikas.</p> <p>Infante savo pjesėje kviečia atsitraukti nuo konvencinės antropocentrinės tikrovės ir ją kvestionuoja, &scaron;alia, kaip ir pridera, baksnodama į mus, padarytus i&scaron; mėsos ir mėsą valgančius. Spektaklio kūrėjai pjesę interpretuoja dar radikaliau: idėjoje &bdquo;leiskite man padaryti tai, ką daro gyvūnai, bet ko nedaro augalai: leiskite man mirti&ldquo; pakeičia kryptį ir mesteli kra&scaron;tutinį pasiūlymą: &bdquo;leiskite sau padaryti tai, (...) leiskite sau mirti&ldquo;, taip pavojingai nuslysdami į žmogaus kaip rū&scaron;ies neigimą.</p> <p>Neįkyrus dramaturgės pasiūlymas akimirkai žengtelėti i&scaron; antropocentrizmo koreliuoja su instaliacijos kūrėjų kvietimu atsitraukti nuo teatro konvencijų. Neslėpsiu, glumina nuojauta, kad už žiūrovą jie labiau domisi aplinka: t. y. kaip atrodys teatro paveikslas, o ne kaip jis ką paveiks. Bet tada supranti, kad kūrėjams i&scaron; tiesų rūpi kitkas - kaip toje aplinkoje jausis&nbsp;<em>visi</em>. Tie visi, tarp kurių nėra jokių skirtumų: žmonės, medienos rū&scaron;ys, &scaron;viestuvai, laidai, betonas, ekranai, pelenais apsimetantis plastikas ir kryžiukai po &scaron;iltomis mūsų galvomis.</p> <p><a href="https://www.7md.lt/teatras/2022-04-15/Suguldyti-ramus-vegetuojantys">7md.lt</a></p>
Recenzijos