Leisti mėlynai būti tik mėlyna

Dovilė Zavedskaitė 2022 02 05 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Mėlyna Mėlyna“, choreografija – Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius, Ieva Lapelytė („Low Air“, 2022). Tito Falkausko nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Mėlyna Mėlyna“, choreografija – Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius, Ieva Lapelytė („Low Air“, 2022). Tito Falkausko nuotrauka

aA

Stebint šiuolaikinio cirko pasirodymus, paprastai įsijungia žaidybiškas, atviras mąstymas, imlumas alogikai ir netikėtumui, lankstus žvilgsnis. Dingsta ir lūkesčiai - nes ten nežinai, ko tikėtis. Stebint naują „Low Air“ ir Ievos Lapelytės, Dainos Dievos, Simono Nekrošiaus darbą „Mėlyna Mėlyna“, irgi įsijungė tas pats - tarytum šiuolaikinio cirko - jausmas, ir šis panašumas yra šio spektaklio stiprioji pusė. Čia dera šiuolaikinis šokis, objektų teatras (ant vielučių pamautų stalo teniso kamuoliukų gyvenimas), flirtas su žiūrovais ir atvira garso kūrimo laboratorija, o po raiškos įvairove slepiasi šiandieniniame nerimo triukšme seniai begirdėta žinutė: pasaulis paprastas kaip dukart du.

Scenoje - trys šokėjai, dvi mėlynos širmos ir kamuolėlių choreografija. Kūrėjai tarsi eksperimentuoja, ką su objektais, įgūdžiais ir šalia esančiais žmonėmis galima nuveikti čia ir dabar. Atsisakydami reikšmių pertekliaus, jie paprasčiausiai judina kamuolėlius, su jais vaikšto, vaikšto su kitais žmonėmis, šoka, sinchronizuojasi, per šokį eina į santykį su kito kamuolėliu, tyrinėja erdvę ir tarytum taip nieko ir neatranda. Tik žaidžia, nes čia esmė yra pats žaidimo laukas, o ne rezultato laukimas. Į sceną atsivedę keletą žiūrovų, jie irgi leidžia jiems tiesiog žaisti: ne kažkaip atrodyti, ne kažką kurti, o tiesiog įvaldyti kamuolėlių judėjimo logiką, improvizuoti atsižvelgiant į šokėjų judesius. Minčių kyla dvejopų: viena vertus, informaciniame ir meniniame laikmečio balagane saikas ir sceninis kuklumas tampa atgaiva. Kita vertus, stebėti šį žaidybišką lauką yra liūdniau nei turbūt jame būti - lygiai kaip stebėti žaidimą yra nuobodžiau nei jį žaisti.

Kartais nutinka, kad spektaklio anonsai savo įžvalgomis viršija spektaklį arba su juo prasilenkia. Hibridinio šokio spektaklio dramaturgės Kristinos Steiblytės ruoštame aprašyme daug kalbama apie mėlynos spalvos istoriją ir reikšmę, pandeminę atskirtį, ilgesį, dvejų metų atstumą, pasaulio už ekrano jausmą. Tačiau žvelgiant į sceną plika akimi, iš tiesų šios temos lieka kažkur anapus. Viskas čia - daug paprasčiau, žaismingiau ir universaliau. Net nesinori mėginti mėlynų širmų sieti su mėlynu „Windows“ langu ir sudėti veiksmo į gyvenimo prie ekrano analogijas. Tai spektaklį ne išplečia, o kaip tik apriboja. Į mėlyną širmą čia norisi žvelgti ne kaip į „melsvo ilgesio šydą“, o kaip į mėlyną širmą. Kurią fantastiškai apšviečia iš apačios plūstanti sodri Povilo Laurinaičio šviesa. Kurios fone paprasčiausiai ryškėja žmogaus odos gyvybė, akių spalva, plaukų forma ir, žinoma, kamuoliuko baltumas.

Jei dar šiek tiek liktume prie anonso, pamatytume, kad ir patys kūrėjai savo darbą vertina dvejopai. Iš pradžių jie teigia: „Tarsi atsakas izoliacijos ir atskirties kontekstui, šis vizualiai žaidybiškas darbas gali būti skaitomas kaip keliapakopis naujosios realybės tyrimas“, o vėliau tarsi atsiima ankstesnį teiginį: „Kita vertus, šis darbas gali būti skaitomas ir kur kas paprasčiau: kaip motorinis, spalvinis ir garsinis naratyvas, nekomplikuojant savo dienos egzistenciniais klausimais.“

Iš tiesų, man atrodo, šis spektaklis - nei keliapakopis, nei naujosios realybės tyrimas. Veikiau visų laikų realybės paveikslėlis be pakopų, todėl gaivus ir suprantamas. „Mėlyna Mėlyna“ - universalus, gyvybingas ir lengvas santykio tarp žmonių ir objektų kūrimosi piešinys mėlyname fone. Žmogui visada įdomu stebėti, kaip mezgasi ryšys, todėl galime tūkstančius kartų vis taip pat smalsiai žiūrėti į elementarią situaciją - kaip kažkas su kažkuo susitinka ir išsiskiria, kaip kartu būna ir kaip kartais tam kažkam nesibūna. Net nesvarbu, ar tai yra žmonės, ar kamuoliukai, ar baltos puskojinės - mes mokame tapatintis.

Spektaklių, kuriuose objektus ilgainiui imame personifikuoti, priskiriame jiems jausmus ir sekame jų istorijas, beveik pamiršdami žmones, yra apstu, ypač šiuolaikiniame cirke arba teatre vaikams. Galbūt todėl darbe „Mėlyna Mėlyna“ pritrūksta originalesnių įžvalgų ir įtaigesnės dramaturgijos - mažiausiai norisi, kad balti kamuolėliai taptų akių obuoliais ar ledinukais ant pagaliukų. Daug įdomiau, kai jie styro tarsi balionėliai ar kaunasi žūtbūtiniame mūšyje mėlyname lauke. Čia žavingai išryškėja, kaip mažai vis dėlto lemia patys kamuolėliai: daug svarbesnės kautynėse tampa vielutės, kurios pinasi tarpusavyje, ir žmonės, kurie neišsitenka duotoje erdvėje.

Tačiau žiūrovams jau įsitraukus į šią istoriją, staiga scenos realybė sutrikdoma. Tarsi sudvejojus veiksmo plėtojimosi galimybe, metamasi į interaktyvumą, o galiausiai sceninė tikrovė atitenka garso laboratorijai su visu joje įsipainiojusiu muzikantu. Paradoksas: nors muzikai šiame spektaklyje nuo pat pradžių tenka esminis dėmesys, ji nuolat patraukia, įsuka į save, užkrečia savo jėga ir įdomia trajektorija, - vis dėlto labiausiai ją ir norisi tiktai girdėti. O pamačius vietą, kurioje ji gimsta, galbūt dėl tos vietos chaotiškumo, teatrališkumo ir per didelės pastangos sukurti muzikanto-tarytum-pamišusio-genijaus įspūdį, garsas netenka galios. Vaizdas sunaikina jo jėgą. Galbūt toks įspūdis kyla tik dėl to, kad į šį laboratorijos mokslininko amplua įsijautęs menininkas jame pernelyg ilgai užsibūna. O gal todėl, kad jo figūra nukreipia dėmesį nuo už širmų nerimaujančių baltomis puskojinėmis apmautų pėdučių: jos, lyg ir tęsdamos kūnų-objektų santykio temą, prapuola visos nuostabios, per mažai pastebėtos, kažkur už muzikanto grėblių, ryžių, plaktukų.

Iš tiesų spektaklis „Mėlyna Mėlyna“ manyje prikėlė svarbią temą - mūsų norą, kad viskas, ką mes darome, būtų labai svarbu, labai aktualu, reikšminga. Stebint šį darbą, man kaip tik norėjosi leisti sau juo džiaugtis paprastai - be giliaminčių įžvalgų, čia ir dabar, lyg pirmą kartą matyčiau mėlyną spalvą, kamuoliuką ant vielutės, pagaulią gatvės šokio kalbą. Ir viskas - tik tiek. Arba - pagaliau atsiribojus nuo koncepcijų ir jausmo pats-sau-svarbus pertekliaus - net tiek.

Recenzijos