Puoselėti magnolijas

Aistė Šivytė 2022 02 03 7md.lt, 2022-01-28
Scena iš spektaklio „Sieros magnolijos“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Sieros magnolijos“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Šiais laikais labiau negu bet kada anksčiau justi, kad progresas tapo viena iš pagrindinių visuomenės vertybių. Esame vertinami ir nejučia vertiname kitus pagal darbingumo lygį, pasiekimus, užimamas pozicijas, o jei atrodo, kad nesugebame padaryti tiek, kiek padaro kiti, jaučiamės „neišsipildę“, netgi nenormalūs. Tokioje aplinkoje senas, lėtas, nerangus kūnas pasidaro nereikalingas, o nebegalintis savimi pasirūpinti žmogus tampa dar ir našta: atsiduria globos namuose arba užgula artimųjų pečius. Atrodo, galėtume pasidžiaugti, kad neturime tradicijos vežti senolių rogutėmis į mišką ar paleisti ant plausto į atvirus vandenis, nors, kita vertus, dažniausiai nelaikome svarbiu ir garbingu darbu globoti juos patys. Šiame „darbingame“ pasaulyje išlieka moralinė problema - ar nesame per daug pasidavę inercijai atsitolinti nuo problemų keliančio žmogaus ir manyti, kad rūpinimasis juo, nepadedantis tobulinti savo gyvenimo aprašymo, yra bevertis?

Sausio 13-15 d. galerijoje „Gallery 1986“ įvyko Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Sieros magnolijos“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) pagal estų dramaturgo Martino Alguso pjesę premjera. Spektaklis prasideda nuo pažinties su patrauklia, sėkmės lydima Martos (Jolanta Dapkūnaitė) ir Ralfo (Dainius Gavenonis) pora. Į sceną jie įsiveržia nešini buteliu viskio, nes švenčia nenumaldomai artėjančią Martos pergalę siekiant instituto direktoriaus posto. Nors savo riaumojimu bei juoku abu atrodo šiek tiek groteskiškai, į juos smagu žiūrėti, juoktis iš sąmojingo, ugningo bendravimo. Nuo pat pirmos spektaklio akimirkos jie kuria neabejotinai stiprios, veiklios superporos įvaizdį - dviejų gražių žmonių, gyvenančių, kaip sufleruoja šviesiu marmuru blizganti rombo formos scenos aikštelė (scenografė Ona Juciūtė), rafinuotuose ir tvarkinguose namuose. Tad nenuostabu, kad žinia apie paliegusį ir globos reikalingą Martos tėvą kerta kaip žiauri likimo bausmė. Žmogus, Martos vaikystę pavertęs pragaru ir dingęs iš jos gyvenimo, palikdamas tik baisius prisiminimus, tebėra gyvas ir vėl kėsinasi į jos pagaliau tobulą gyvenimą.

Švedkauskaitė puikiai sugeba įtraukti žiūrovą į šią painią situaciją: nuo lengvo poros atsainumo ir netikėjimo (lydimo menkos Martos abejonės, kurią dar galima palaikyti tiesiog nemalonių prisiminimų šešėliu), jog kam nors pavyks jiems užkrauti senolio globą, iki gyvo košmaro, netikėtai į sceną skrendančių akmenų, persekiojimo ir grasinimų. Jų fone griūva Martos pastangos tapti instituto direktore, o galiausiai ir santykiai su Ralfu: gavęs per galvą beisbolo lazda ir paragavęs sukrečiančio įvykio adrenalino, jis pasiduoda absurdiškam ir kartu gąsdinančiam bei nebeatpažįstamu jį paverčiančiam išgyvenimo instinktui: prisiskaitęs, kad pagal įstatymus gindamasis gali nudėti žmogų, įsigyja ginklą ir ima tikinti, jog viską sutvarkys. Kone nepastebimai ir žaibiškai Marta lieka viena - košmaras ėmė ir išsipildė: sceną užlieja sieros geltonis, o ant vienos iš marmurinių atbrailų išryškėja sėdinčio tėvo (Ramutis Rimeikis) nugara.

Rimeikio kuriamas tėvas įsimena kaip stiprus ir paveikus personažas, nors per spektaklį ištaria vos kelis žodžius. Fiziniai aktoriaus duomenys - stambus sudėjimas, grubus, titaniškas veidas - kuria žiauraus tėvo, tikro monstro (kaip jį mato Marta), paveikslą. Veikėjo nė kiek nenuginkluoja tai, kad jis vos paeina, o pasodintas visai susmunka kėdėje, - erdvę vis tiek veria jo žvilgsnis. Scenoje, užlietoje pykinančio geltonio, Martos akistata su juo virsta intensyviu išgyvenimu, kryčiu į dugną. Moters elgesys desperatiškas ir šokiruojantis: įpykusi ji bando iš besimuistančio tėvo paimti DNR testą, muša jį, o pagauta nevilties ima rėkti.

Po ilgos, „akis atvėrusios“ kelionės Martos namuose vėl apsilankius Ralfui padėtis jau pasikeitusi. Marta atradusi tėvo slaugos prasmę - dėl jos pastangų jo būklė gerėja. Slauga moteriai tampa susitaikymu su savo praeitimi, galimybe atleisti, nors skriaudėjas to ir neprašo. O anksčiau taip smagiai kartu su ja šėldavęs Ralfas dabar atrodo lėkštas ir nesubrendęs, nepaisant savo kelionių, visai nepasikeitęs - vis dar trokštantis nuolat siekti „naujo level'io“, negalintis patikėti, kad Marta neįžvelgia praradimo savo oficialų kostiumėlį išmainiusi į naminius slaugės drabužius, kad ji iš tiesų nesiruošia leisti jam atsikratyti tėvo.

„Sieros magnolijas“ nulupę iki pliko karkaso, išvystume paprastą, net krikščioniškai moralizuojantį pasakojimą su Marta, kaip nauja šventąja, priešakyje: jai tekusi likimo pamoka (galiausiai pasibaigianti savotišku pokštu) atskleidžia tikrąsias vertybes. Narpliojant tokią temą be galo lengva nuklysti šunkeliais - pailiustruoti, pamoralizuoti, pagraudenti. Tad labiausiai nustebino, kaip įtraukiančiai ir paveikiai Švedkauskaitė atskleidžia temą, kurios ėmusis taip lengva paslysti, ir kaip pakutendama humoru neleidžia žiūrovui atsitverti ciniškumo siena ir nustoti girdėti. Tai neabejotinai gerai „sukaltas“, tvarkingas spektaklis - nuo puikiai savo vaidmenis kuriančių aktorių iki veiksmo, kuriame nėra nė akimirkos tuščio, ištęsto laiko, kad imtum galvoti apie pasaulį už salės durų.

7md.lt

Recenzijos