Nubuskite. Spektaklis „Miegantys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Skaitomiausi
Ingrida Ragelskienė 2021 11 28 7md.lt, 2021-11-19
Vytautas Anužis, Aistė Zabotkaitė ir Rytis Saladžius spektaklyje „Miegantys“, rež. Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Vytautas Anužis, Aistė Zabotkaitė ir Rytis Saladžius spektaklyje „Miegantys“, rež. Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

2021-ieji mūsų Viešpaties metai, lapkričio 7-oji, 16 val., Naujoji Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) salė. Per keletą apsilankymų spėjau priprasti prie keistai pasišiaušusio, į visas pasaulio šalis vilnijančio rusvo fojė kilimo. Mano pėdos prisideda prie jo pašiaušimo - kas kartą unikalaus, priklausančio nuo tą vakarą teatre susirinksiančių žiūrovų. Keletą kartų bandžiau „selfintis“ gražiomis linijomis lūžtančių medinių sienų fone - nelabai pavyko... Užtat dievinu naujuosius LNDT moterų tualetus - dėl jaukios šviesos ir išmanių vandens, muilo, oro dozatorių. Puikus naujasis senasis teatras, kuris po dalinės rekonstrukcijos prisijaukino žiūrovus kosminiu greičiu - žinoma, visų pirma dėl sėkmingų premjerų. Naujojoje salėje radau puikią vietą sėdėti - vadinamąją ložę: kelias kėdes, suprojektuotas lygiagrečiai žiūrovų salės viduriui. Scenoje vykstančio veiksmo matomumas ten gana ribotas, bet jį kompensuoja dideli tarpai tarp atskirų kėdžių ir visiška laisvė ganyti akis ne tik po sceną, bet ir po žiūrovų salę. Neslėpsiu, kaip ir kiekvienas iš mūsų, per karantiną išsiugdžiau porą naujų įpročių, tarp jų minėtini: pasibjaurėjimas ilgu per arti esančio kito žmogaus buvimu šalia, nuolatinė iliuzija, kad trūksta oro ir su kauke tuoj uždusiu bei patologiškas noras stebėti žmones, vengiant bet kokio fizinio kontakto su jais.

Taigi įsitaisau minėtomis aplinkybėmis idealioje „ložėje“ ir pradedu žiūrėti premjerinį LNDT spektaklį „Miegantys“. Ir šiaip žiūriu, ir taip, daug ką prisimenu iš vasaros pabaigoje Kino klasteryje vykusios uždaros „Miegančių“ peržiūros, déjà vu jausmas stiprėja, todėl vis daugiau laiko turiu publikai apžiūrinėti - mano tvirtu įsitikinimu, kiekvienas tą vakarą sėdintis salėje yra neatsiejama, integrali „Miegančių“ veiksmo dalis. Ir ne tik dėl išskirtinio žiūrovų reakcijų vangumo... Dėl ypač efektingo spektaklio apšvietimo (šviesų dailininkas Vilius Vilutis) pilnutėlė salė išskirtinai melsvomis medicininėmis kaukėmis veidus prisidengusių žiūrovų retkarčiais nuo intensyvių šviesos blyksnių virsdavo savotiškais žmonėmis ekraniukais, rezonuojančiais su intensyvia šviesokaita. Juokingai graudu buvo stebėti tarp šių galvų-ekranų boluojantį žiūrovės ir aktorės A. baltą veidą. Turėdama savo teisę nebūti su kauke, ji žiūrėjo spektaklį „nuogu“, net savotiškai nepadoriu veidu, išduodančiu jos emocijas, slaptas reakcijas ir vertinimus. Nuostabus aplinkinių supratingumas arba taktiškas abejingumas tos išsišokėlės atžvilgiu padėjo išskirtinei žiūrovei likti nenubaustai net perspėjimu ar paraleliniuose teatruose vykstančiu virtualiu pasmerkimu, sugėdinimu, galinčiu transformuotis į solidžią piniginę baudą.

Ateitis jau čia - dunksėjo širdis, paklusniai atliepianti muzikiniam garso takeliui. Išnaudodamas maksimalias Naujosios salės technines galimybes, kompozitorius Gintaras Sodeika nepailstančią ritmo gamybos mašiną, rodėsi, paslėpė vos ne po kiekvieno žiūrovo sėdima vieta ar net po scenos grindimis. Nepaliaujamą gyvasties ritmingumą, kaitą, agresyvų gyvybingumą „Miegančiuose“ kuriančios muzikos nepavyksta išvengti, ji persmelkta prigimtinio žmogaus noro skelbti apie savo egzistavimą garsu ir garsiai. Po ilgų metų priverstinio stiprių dirgiklių vengimo postkarantininiai spektakliai atrodo perdėtai agresyviai nusitaikę į pojūčius. Maksimali šviesos, garso, vizualumo ataka žiūrovus verčia kapituliuoti jau po gero pusvalandžio - atsiranda monotonija ir reakcijų vangumas. Bet ar tai kam nors rūpi? Juk po ranka visada gelbstintis išmanusis mobilusis įrenginys.

„Miegančių“ seserys pagaliau išsibudina, klampus dialogas šiaip ne taip apsivalo nuo begalinių paaiškinimų, kas čia ir kodėl vyksta, ir net scenoje pradeda kažkas vykti. Ir ką aš matau - pirmoje eilėje sėdintis jaunuolis, iš viršugalvio sprendžiant, tipiškas nykaus biuro nykaus planktono organizmas, per daug nesislėpdamas išsitraukia telefoną ir pradeda filmuoti vieną iš pirmųjų virtuoziškai atliekamų fizinės meilės tarp merginų scenų. Mintyse nusikeikiu: „Ak tu, pornohub'o vartotojau“, bet paskui prisimenu, kad, pasak šio visiškai legalaus ir labai populiaraus virtualios pornografijos tinklalapio stropiai fiksuojamos statistikos, lietuviai yra išskirtinai lojalūs Lesbian porno vartotojai. Šiuo atžvilgiu visiškai lygiuojamės į Šiaurės Amerikos vartotojų įpročius. Kai tuo metu kaimyninės šalys... Vat už ką mus taip baudžia likimas - gyventi apsuptiems visiškų Hentai porno (Rusija, Baltarusija), Anal porno (Latvija) ir Milf porno (na žinoma, lenkai) gerbėjų? Beje, MILF akronimas, gerbiami polonofilai, šifruojamas kaip „motina, kurią norėtum išdulkinti“. Todėl jau visai pakančiai stebėjau per „Miegančius“ įsidrąsinusių kelių minėtų tinklalapių vartotojų bandymus savo asmeninei kolekcijai užfiksuoti labai tiksliai tautinės auditorijos lūkesčius atliepiančią medžiagą.

Manyčiau, analogiški statistiniai duomenys ir atsako į narsiai priešpremjerinėse diskusijose spektaklio kūrėjų keltą klausimą - kodėl „Miegantys“ kategoriškai negali būti pastatyti Rusijos teatro scenose? Ogi todėl, kad labai aiškiai neatitinka šios šalies masinio vartotojo lūkesčių. Nes tiesa kaimynams slypi kažkur tarp hentai ir demokratijos neįmanomybės. Ir jokiu būdu nereikėtų priežasčių ieškoti nekokybiškoje dramaturginėje medžiagoje, juk Maskvos pusfabrikačiais nepašersi. Gal toje šalyje ir tokios nuoširdžios, karštai idėjai atsidavusios, dėl vaidmens viskam pasiryžusios aktorių komandos nesurinksi?

Maja - pagrindinė „Miegančių“ herojė, didvyriškai besikapanojanti tarp žodžių, dirbtinių monologų ir dialogų, žavingai išsiraivanti iš medinių aplinkybių, iš dulkių sluoksniais nugulančio buitiškumo pramaišiui su futuristiniu plastiku. Nuostabiosios Aistės Zabotkaitės Maja klimpsta ir skęsta šioje negyvoje „Miegančių“ materijoje lyg toje mistinėje spektaklio upėje, tebūnie net Dunojumi pavadintoje. Gana greitai stebėti iš visų pastangų savo personažo išnaros ribinį entuziazmą, tikėjimą „insaido“ visagalybe ir pasaulį keičiančia žmogmylyste kurstančią žmogystą tampa nepakeliama našta - visų pirma žiūrovui. Mes juk negalime nusiųsti spektaklio dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus „perestrelkei“ su „Poetikos“ autoriumi: „Na, seneliūzai Aristoteli, kokio ten šūdo primalei su žiūrovų nenoru tapatintis su paprastais kaip dvi kapeikos ir iš laimės į nelaimę svaidomais herojais? Tai ką dabar daryt? Nes ir ta laimė kažkokia nesveika pasidarė, ir paprastumas su isterijos gaidele labai vargina. O čia dar Ezopo kalba lietuviškam mene, o ypač teatre, labai aktuali pasidarė. Gal imt ir suverst į heroję visą katilą savybių - gražuolė, naivi, savo muzikinėje srityje pirmūnė, pisli, labai draugiška, atvira pasauliui ir artimiesiems, na, bet kartais buka, empatiška, lanksti - visom prasmėm, mylinti ir t. t. O tada jau kaip siužeto dievai nulems...“

Dramaturgas „Miegančiuose“ leidžia sau užsižaisti: veiksmas apsiriboja minimumu, humoras primena estradinį, ateities pranašystės turi savotišką „geltonų“, pigių romanų poskonį, noras pašmaikštauti arba suskelti patoso kupiną monologą dar labiau sujaukia anemišką veiksmo ritmą. Vadinamojoje pirmoje lietuviškoje distopijoje stokojama elementaraus aktualumo, nesubanalintos, jau seniai antraštėmis nenulemtos ateities ir visiškai nėra to, kas gyva, žmogiška, nukreipta į teatro salėje sėdintį žmogų. Bet ar reikėtų ieškoti šių dalykų atėjus į eilinę režisieriaus Oskaro Koršunovo premjerą? Abejočiau.

Galiausiai viską šiuolaikiniame teatre ištempia ambicingas dailininkas - tereikia dar pirminės vizualizacijos stadijoje įsivaizduoti tokį teisingą, didybės ir rimties persmelktą mauzoliejų arba mažų mažiausiai kino paviljoną kur nors Varšuvos kino studijoje... Tada įkvėpti pilnus plaučius oro ir drąsiai suprojektuoti antrą aukštą - iš karto atsiranda erdvinis kvėpavimas, futuristinės apimtys, užuomina į ateities tūrius, proporcijas. Būtinai vitrininiai langai ir kas nors masyvaus centre - ateities gulto vizija ir kailio faktūros, taip pasąmoningai atliepiančios teatro fojė kilimams. Iš to gauruoto, goslaus, net šiurpstančio iš įsivaizduojamų emocinių išlydžių kailinio šedevro turi kyšoti vertikalė - grėsminga užuomina į ekologinę katastrofą. Scenografas - Gintaras Makarevičius. Kai dekoro esmę sudaro truputis seno, truputis naujo ir šiek tiek skolinto, spalvotą lateksą mėgstantis kostiumų dailininkas Dainius Bendikas gauna progą scenoje sužydėti visomis lietuviško rūtų darželio spalvomis. Nesvarbu, kad „Miegančiuose“ žodis „Maskva“ paminimas gal net dažniau nei „Delfi“ antraštėse. Rusiško kostiumo atgarsį čia trumpai sukelia tik vienintelio „Miegančiuose“ jauno vyro personažo defilė - aktorius išties išeksponuoja savo veikėją per trumpą grubaus kariškai klajokliško kostiumo prezentaciją.

Užtat samovarui neleidžiama atvėsti. Statiškoje, dažnai net fizine ketvirta siena nuo salės atribotoje erdvėje vyksta nuosekli arbatos ragavimo ceremonija: kol kažkas scenoje į save pila ir išpila drungną skystimą, dailininkai kuria idealų akvariumą, paruoštą stebėti visiškoje teatrinėje vienatvėje įkalintam žiūrovui. Vienas, savyje, nejaukioje akistatoje su uždaru sceniniu mikropasauliu - tokį išgyvenimą galima išsinešti po spektaklio „Miegantys“.

7md.lt

Recenzijos