Brilijant aktors

Aistė Šivytė 2021 05 30 7md.lt, 2021-05-21
Scena iš spektaklio „Brilijant advenčers“, režisierius Gediminas Rimeika („Meno ir mokslo laboratorija“, 2021). Dainiaus Putino nuotrauka
Scena iš spektaklio „Brilijant advenčers“, režisierius Gediminas Rimeika („Meno ir mokslo laboratorija“, 2021). Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Žmonijos mintis jau seniai audrina kelionės laiku. Šia tema sukurta galybė fantastinių filmų, ir retai besutiksi žmogų, kuris nesusižavėtų išvydęs šimtmečio senumo dokumentinius kadrus ar retkarčiais nepasvajotų apie ateitį. Žmogus jau seniai išsilaipino Mėnulyje ir galbūt netrukus įkels koją į 2260-uosius metus ar kyštelės nosį į akmens amžių? O galbūt jau galėtų tai padaryti, bet reikiamas genijus gyvena ten, kur visuomenės akis nenori žvelgti?

Gegužės 7, 9 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko Meno ir mokslo laboratorijos spektaklio „Brilijant advenčers“ (rež. Gediminas Rimeika) premjera. Pasitinka minimalistinė scena: jos viduryje - didelė, iš dryžuotų vamzdžių suręsta konstrukcija (scenografas Vladas Suncovas), veikianti kaip pagrindinio veikėjo Luko (Aistė Zabotkaitė) namai. Priešais konstrukciją kairėje - stalas, ant jo stovi juostinis magnetofonas, semimodulinis sintezatorius ir panašūs analoginiai instrumentai, kuriais Lukas 2 (kompozitorė Agnė Matulevičiūtė) įgarsina ir kuria spektaklio aplinką.

Veiksmo pradžioje matome Luką ir jo draugą Gregą (Matas Dirginčius). Abu jie, o kartu ir vėliau pasirodantis Luko brolis Robas (Šarūnas Zenkevičius) atrodo ir elgiasi kaip etaloniniai „marozai“. Pirmąsias kelias minutes jautiesi tarsi karštinės sapne - iš dosniai rusiškais keiksmažodžiais, įvairiomis svetimybėmis ir chuliganiška tartimi „padailintos“ kalbos visų pirma nugirsti, kad Gregui kelią į namus pastojo arklys. Palengva aplinkybės aiškėja: Lukas neseniai apsigyveno socialiniame bute, kurį sugebėjo gauti dėl mikčiojimo. Nors butas dėl kaimynystės yra prastas ir, anot Robo, „dylerio“ tipo (visi langai išeina į sieną arba krūmus), Lukas vertina savo namus ir asmeninę erdvę, galimybę telktis į niekam nežinomą darbą. Priešingai negu kiti, vaikinas nesvajoja apie „naują pradžią“, tačiau tokio buto, kaimynystės ir brolio svajų daug užsidirbti mišinys į jų kompaniją ir į virš Luko esantį butą atveda Beną (Laurynas Jurgelis) - turtingą, charizmatišką vyrą, ieškantį narkotikų platintojų ir pirkėjų. Būtent Benas netrunka atrasti, kokiu darbu užsiima Lukas: jis slepia laiko mašiną. Suvokęs, kokią galią šis išradimas galėtų suteikti jos turėtojui, Benas primygtinai siūlo Lukui didžiulį atlygį, tačiau vaikinas, kaip atsakingas, nors ir niekam nežinomas mokslininkas, nieku gyvu nesiruošia savo kūrinio perleisti į nepatikimas rankas. Net jei ir gauti pinigai suteiktų Grego ir Robo taip trokštamą „naują gyvenimą“.

Stebint spektaklį neapleido keistas derealizacijos jausmas: siužetas vystosi, mezgasi konfliktai, tačiau visa, kas vyksta scenoje stovinčios konstrukcijos viduje, rodos, joje ir pasilieka, žiūrovo nepasiekia. Visą laiką už konstrukcijos ribų sėdi ar vaikštinėja tik pačiam Lukui ir jo tėvui (Algirdas Dainavičius), dažniausiai esančiam nelabai sąmoningos būklės, matomas Lukas 2. Jis lyg ir sufleruoja, kad vaikinui jau teko keliauti laiku ir save sutikti. Galbūt ši istorija vyksta nebe pirmą kartą - pirmasis baigėsi nesėkmingai.

Vis dėlto net ir sužinojus, kokia katastrofa baigiasi Beno noras turėti laiko mašiną, įdomiausi lieka aktoriai ir jų nepriekaištingai atliekami vaidmenys. Zabotkaitė sukūrė įdomų, daugiasluoksnį Luko portretą, organišką jaunuolio vaidmenį: puikiai laviravo tarp prisitaikymo prie visos kompanijos „maroziškos“ kalbos, elgesio manieros ir kartu neprarasdavo asmeninio Luko jautrumo, „jaunėlio brolio“ bejėgiškumo prieš kitus veikėjus. Patraukiantis buvo ir Jurgelio Benas - stojiškas, savimi pasitikintis, aukų ieškantis manipuliuotojas, po trupančiu akmeniniu fasadu slepiantis nepamatuojamą godumą.

Nors kompozitorius dažnai lieka už dėmesio ribų, čia Matulevičiūtės kuriami garsai, erdvės, nematomos scenografijos detalės ir, rodos, iki kaulų prasismelkianti atmosfera buvo įdomesnė ir labiau prikaustanti negu tarp veikėjų besirutuliojanti istorija.

Alistairo McDowallo „Brilliant Adventures“ - pjesė, kelianti aktualius klausimus šiame nesibaigiančio žmonijos noro tobulėti amžiuje. Spektakliui „Brilijant advenčers“ šių klausimų iškelti ir apmąstymų paskatinti nepavyko. Gan įdomus „o jeigu genijus slepiasi tarp visuomenės atstumtųjų?“ diskursas čia nesuskambėjo, greičiausiai pasimetė tarp neaiškiai perteiktų siužeto akimirkų. Vietoj nuostabių nuotykių spektaklyje labiau žibėjo nuostabūs aktoriai ir nuostabi muzika.

7md.lt

Recenzijos