Baro istorijos paperka nuoširdumu

Virginija Januševičienė 2006 06 29 Bernardinai.lt

aA

Tilės Vakarės pjesės „Naktis Rojuje" pastatymas teatro „Menas" kavinėje. Režisierius - Albinas Keleris
Kas yra svarbiausias personažas spektaklyje Tilės Vakarės „Naktis rojuje" - Muzikantas, Muzika ar Publika? Viskas čia taip gudriai supinta, sudėliota iš mažų štrichų, užuominų, garsų ir reikšmingų nutylėjimų.

Jei neturėtum spektaklio programėlės, jei nežinotum režisieriaus Albino Kelerio ir pačios pjesės autorės Tilės Vakarės idėjos — perkelti spektaklį į netradicinę erdvę, tai netikėtai įsibrovęs į Panevėžio „Meno" teatro kavinę, pamanytum, kad patekai tiesiog į barą, kuriame skamba nuostabi muzika ir savo santykius labai garsiai aiškinasi čia susirinkę žmonės.

Paskui geriau įsiklausytum ir jų istorijos tave įsuktų, suintriguotų, priverstų tyliai aikčioti, o gal ir garsiai riktelti: „gana". Nes pasirodytų pernelyg skaudžios, o gal tiesiog tik pernelyg pažįstamos ir todėl taip dilginančios sielą.

O tarp tų graudžių, liūdnų, šiurkščių istorijų ir žodžių, kuriais jos pasakojamos, skverbtųsi dieviška muzika, kurią gitara skambintų Muzikantas, panevėžiečiams gerai pažįstamas kompozitorius ir atlikėjas Raimondas Januševičius.

„Paradise" bare, kuriame rutuliojasi pjesės veiksmas, yra ir kitas Muzikantas, personažas, paliekantis savo mylimąją, nes bijo meilės, bijo būti įskaudintas, išduotas, todėl skaudina kitus (kitas).

„Meno" kavinėje, kurioje vyksta spektaklio veiksmas, yra ir trečias Muzikantas. Tiksliau jis - Barmenas, galintis įpilti kalvadoso pjesės personažams, ir gal net Publikai, kuri šiame spektaklyje išties gali jaustis iš didžiosios raidės, nes sėdi prie stalelių, nes gali rūkyti, nes gali išgerti kalvadoso.

Kalvadosas, beje, irgi neatsitiktinis šioje pjesėje -- jis aliuzija į Ericho Marijos Remarko romanus, į jo moteris, ypač „Triumfo arkos" Žoaną, mėgstančias išlenkti po taurelę kalvadoso, kai gyvenimas užknisa.

„Ir aš visą laiką galvojau, kad gražiausia, protingiausia, kūrybingiausia būsiu po metų, kelerių. Ir visa, kas tikrai svarbu, kas tikrai reikšminga, laukia kažkada ateityje. Bet toji ateitis neatėjo nė per nago juodymą. Vieną dieną pamačiau, kad jos apskritai nebėra. O gražiausia, protingiausia ir kūrybingiausia, pasirodo, jau buvau. Tik nesugebėjau nei tuo dorai pasinaudoti, nei kam nors įrodyti...Žmonės visada per vėlai išmoksta skonėtis gyvenimu, per vėlai suvokia, galėję nuveikti kur kas daugiau, kur kas daugiau", - jaunai studentei pasakoja pagyvenusi moteris.

Kas ji yra iš tiesų sunkiai suvokiama ir pašnekovams, ir jai pačiai. Vardas Klaudija gali būti toks pat išgalvotas, kaip ir jos susikurta gyvenimo istorija: profesorė, universiteto dėstytoja, mylima žmona ir gerbiama motina. Tačiau pasak Detektyvo, ji – buvusi prostitutė ir nepagydoma narkomanė, savo „preke" nuodijanti silpnavalius.

Klaudijos bent lytis nuspėjama, o štai vienas įdomiausių spektaklio personažų „Ono" ir tuo negali pasigirti. Prieš kelerius metus jį ar ją po avarijos į ligoninę atvežė be jokių lyties požymių. Tiesa, žmogaus požymiai neišnyko. Net po kurį laiką trukusios komos atrodo, kad Ono mąstymas kur kas gilesnis ir bent jau potencialesnis nei šios ligoninės gydytojos, kuri atrodo esanti tikra pabaisa, tik ne trigalvė, bet begalvė ar bent jau pusgalvė.

Pasirodo, kad svarbiausia - ne lyties paieškos. Kur kas svarbiau draugystės, artimo žmogaus paieškos, nes visi čia jaučiasi beviltiškai vieniši. Todėl bando žudytis, todėl apsimeta mirtinai sergantys, todėl patys sau rašo laiškus.

Dabar čia jau reikėtų padėti daugtaškį. Daugiau jokios fabulos, nes (neištversiu nepasakiusi) siužetas keisis. Juk nereikia pamiršti, kad baro pavadinimas „Paradise", o rojuje vienatvės nebūna. Čia net vilkas gali miegoti su avinėliu arba Detektyvas su Klaudija.

Panevėžietė rašytoja, eseistė, dramaturgė Tilė Vakarė parašė gerą pjesę. Laimė, kad atrado bendraminčių ir pastatė ją Panevėžyje. Laimė, kad iš viso pastatė, nes kartais ir talentingai parašytas kūrinys gali sudūlėti kokiame stalčiuje ar palovyje. Beje, ankstesnė Tilės Vakarės pjesė „Raudona lapė skylėtame danguje" buvo apdovanota Lietuvos radijo pirmąja premija.

Scena iš spektaklio. Tomo Stasevičiaus nuotraukos
Dar viena laimė (gal jų jau pasirodys per daug), kad režisūros ėmėsi Albinas Keleris. Pagrindinis J. Miltinio dramos teatro aktorius ir, be jokios abejonės, puikus režisierius. Meistriškai sugebantis dirbti su aktoriais. Tą jau įrodė ne viename režisuotame spektaklyje, o ypač M. Zalytės „Margaritoje", kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrusi aktorė Asta Preidytė buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi - kol kas vienintelis atvejis provincijos teatro istorijoje.

„Naktyje Rojuje" teatro „Menas", kuriame anksčiau buvo statomi beveik vien vaikiški spektakliai, aktoriai įrodė galintys vaidinti ne vien pasakų personažus. Kiškius, vilkus ar senius besmegenius metai iš metų vaidinę aktoriai dabar kuria stiprius, dramatiškus vaidmenis.

Su ypatingu temperamentu aktorius Ovidijus Kazarinas vaidina Ono. Pripažinkime, kad sukurti vaidmenį, kuris net lyties neturi, yra praradęs savo tapatybę, būtų kietas riešutėlis ir didesnę scenos patirtį turinčiam aktoriui.

Muzikantas Gvidas (įdomus aktoriaus Andriaus Povilausko vaidmuo) tarsi pasiklydo visuose pasauliuose: ir išoriniame, ir savo vidaus. Po tradicinio Detektyvo (akt. Evaldas Stokė) kauke slepiasi taurus būdas, sugebėjimas suprasti net labai žemai puolusį žmogų.

Valkatos personažą aktorius Saugirdas Stakelė kuria lengvai, saviironiškai, su tam tikra gyvenimo filosofijos doze. Savo žiauriu bukumu pritrenkia Gydytoja (Vaiva Venskevičiūtė), o Klaudija (akt. Violeta Džiugienė, Elona Karoblytė) blaškosi tarp realybės ir savo vaizduotės, nebesuprasdama, kur iš tiesų yra tikrovė.

Studentei Letai (akt. Jolanta Miciūnaitė) atrodytų dar viskas prieš akis, tačiau jos gyvenimas jau pilnas praradimų, nevilties, išdavystės. Tuo tarpu Nepažįstamoji (akt. Sandra Juzėnienė, Aliona Kuriakina) tarsi bando padėti baro lankytojams, sustatydama viską į savo vietas. Tik ne kiekvienas nori, gali, sugeba ją girdėti.

Spektaklyje „dalyvauja" ir figūros iš kartono, žiūrovus pasitinkančios nuo pat įėjimo į teatrą „Menas". Nepretenzingą scenografiją, puikiai atitinkančią spektaklio stilistiką, ir kostiumus sukūrė dailininkas ir kartu šio teatro direktorius Kęstutis Vaičiulis. Beje, jis pats yra dekoravęs ir teatro kavinę, nuo kurios sienų žvelgia Mona Liza, Don Kichotas, legendinis Panevėžio teatro režisierius Juozas Miltinis ir jo bendražygis, teatro ir kino aktorius, režisierius Vaclovas Blėdis.

Dar pora pastebėjimų:
1.po spektaklio publika išeina pakylėta – itin retas dalykas pastaruoju metu.
2. „Nakties rojuje" muzika bus įrašyta į kompaktinį diską.

Recenzijos