Trūkinėjantys balsai pinasi į polilogą, galiausiai virsta vientisa akustine aplinka – į miesto erdves integruojančia, tarsi įžeminančia žydiškąjį Vilnių.
Sukurtas audiopeizažas – nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti.
