Šilčiausios spektaklio „Fossilia“ akimirkos – tai trumpi tėvų pokalbiai su vaikais, tačiau tai – tik pavieniai blyksniai, o vaikų pastangos užmegzti ryšį su tėvais neįtikina.
Spektaklis neatkuria praeities, jis parodo šiuolaikinio žmogaus nuostabą ir negalėjimą suvokti siaubingų savo artimųjų ir lietuvių tautos patirčių, taip pat baimę, kad jis pats nebūtų to ištvėręs.
Naudojantis spektaklio „Fossilia“ metafora – atsiminimuose užfiksuotas gyvenimas užlieja dabarties žmones kaip banga, už kurios tęsinį atsakingi jie patys.
