Eimuntas Nekrošius jau seniai neieško „naujų formų“ ar „naujo turinio“. Būdamas didis menininkas, jis įspėja, kad mes nesugebame įvertinti nesibaigiančių karų.
Nepriklausomos Lietuvos teatro priklausomybė nuo nežmoniškų narkotikų - karo, bado, maro ir perversijų - įteisinta ir toleruojama. Žiūrovai kviečiami tik verkti ir kankintis.
Įkūnyti daugiabalsius Aleksijevič pasakojimus ėmėsi ir Eimuntas Nekrošius, sugrįžęs į savo jaunystės laikų teatrą, kuriame dirbo tada, kai vyko rašytojos apsakymuose minimi karai ir katastrofos.
