Sezonas Vilniaus senajame teatre: nepatogus, prancūziškas ir... kūdikiams

2024 01 29 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Kaligula“ repeticijos, režisierius Jokūbas Brazys (Vilniaus senasis teatras, 2024). Telmano Ragimovo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Kaligula“ repeticijos, režisierius Jokūbas Brazys (Vilniaus senasis teatras, 2024). Telmano Ragimovo nuotrauka

aA

Šį sezoną būtina praleisti Vilniaus senajame teatre (VST), o ne... pragare, kaip „siūlė“ prancūzų poetas, dekadentas Arthuras Rimbaud knygoje „Sezonas pragare“. Nors teatras nėra pastatas, o žmonės ir idėjos, kurios grumiasi ir generuoja gyvybę, į seniausią Vilniuje teatrą siūlome tiesiog eiti, atsiverti naujoms patirtims. Juolab, kad pats teatro pastatas yra it ištisa didelė scenografija. Šie metai VST jau 111-ieji, o sezonas - drąsus, veržlus, daugiakalbis.

Penkios premjeros

Vasarį žiūrovus kvies Kotrynos Siaurusaitytės spektaklis „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (pagal Jeaną-Lucą Lagarceʼą). Vasario pabaiga į areną paleis maišto ženklu pažymėtą ir grotesku persmelktą režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį „Kaligula“ (pagal Albertʼą Camus), o pavasaris išplukdys režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „Kankinį“ (pagal Marių von Mayenburgą). Gegužę režisierius Jonas Vaitkus imsis žydiškos tematikos - prakalbins Šolomo Zelmanavičiaus pjesę „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“. Pirmą kartą VST spektaklio sulauks ir patys mažiausieji - kūdikiai. Režisierė ir choreografė Birutė Banevičiūtė balandį Mažojoje salėje „užaugins“ interaktyvų spektaklį „Pasaulio medis“. Penkios šio sezono premjeros turėtų nenuvilti ne tik ištikimos teatro auditorijos, bet ir patraukti publiką, kuri lig šiol VST aplenkdavo. Teatras yra vyksmas, įvykis, performansas; premjeras palydės diskusijos iš ciklo „Mažoji scena“, parodos.

Kaligula, maištas, odė nerimui

Sena tiesa - Shakespeareʼo tekstus kiekviena karta turi išsiversti iš naujo, o anot jaunosios kartos režisieriaus Jokūbo Brazio, Albertʼo Camus „Kaligulą“ (premjera - vasario 28 ir 29 d., lietuvių kalba su rusiškais titrais) reikia iš naujo „perskaityti“ bent kartą per dešimtmetį. Draminiu veiksmu, herojaus ambicingu šaltakraujiškumu ši pjesė sukrečia ir šiandien, verčia apmąstyti valdžios ir individo santykį, kreipia dėmesį į šiandienos kontekstą. Pjesė išlieka aktuali, kalbanti apie žmonių išgyvenimus ir santykius su autoritetu bei moralines dilemas šiuolaikiniame pasaulyje.

J. Brazys yra išsitaręs: „Mane traukia tyrinėti egzistencinės baimės, beviltiškumo ir beprotybės grimztį. Kaligulos kuriamas pragaras yra pasipriešinimas neišvengiamybei. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp byrančio pasaulio ir bejėgio žmogaus? Analizuoju egzistencinės baimės prigimtį. Kaligula - tai odė nerimui.“

Šią pjesę Lietuvos teatruose statė visa plejada režisierių: Jonas Vaitkus, Ignas Jonynas, Agnius Jankevičius, Vidas Bareikis, Eimuntas Nekrošius... Tarp „kaligulistų“ dabar ir J. Brazys, kurio „Kaligula“ gravituoja fantasmagorijos, grotesko link.

Atsargiai - Marius von Mayenburgas, religinis ekstremizmas!

Agniaus Jankevičiaus statomos vokiečių dramaturgo Mariaus von Mayenburgo pjesės „Kankinys“ (premjera - balandžio 12 ir 13 d., rusų kalba su lietuviškais titrais) epicentre vienišos motinos auginamas paauglys Benjaminas, kuris Biblijoje rastas „tiesas“ paverčia aplinkinių kankinimo, manipuliavimo ir terorizavimo įrankiu. Vaikinas savo „kare“ naudoja pačias radikaliausias šventraščio ištraukas, kurias pasitelkia, idant priešintųsi suaugusiųjų pasauliui, jam neįtinkančiai visuomenei. Pjesės probleminis laukas platus ir aktualus - idėjų kova, nagrinėjamas ekstremizmo ir religijos vaidmuo visuomenėje, atskleidžiami vakarietiškos visuomenės prieštaravimai, susiskaldymas, fanatizmo grėsmė ir kaip tai koreliuoja su religija. Pjesėje atskleidžiamas totalus suaugusių žmonių, visuomenės sutrikimas susidūrus su krikščioniškuoju radikalizmu.

Tiek J. Brazys, tiek A. Jankevičius imasi nepatogių, socialiai aktyvių temų, fokusuojasi į šiandieninę visuomenę, žmogų, esantį paraštėje, užribyje. Kaligula maištauja, pasaulį trokšta pakrikštyti ugnimi ir taip jį išvalyti, bet tampa žudiku, o „Kankinyje“ mokinys Benjaminas, trokšdamas pakeisti pasaulį, „sėda“ ant religinio fanatizmo adatos... Herojai iš esmės ima suktis savo pragaro ratuose.

Ir vėl tie prancūzai

Ne kartą iš lietuvių režisierių lūpų vogčiomis, lyg priekaištas yra ištransliuota mintis, jog prancūzai pernelyg daugžodžiauja, užsižaidžia kalba, jos galimybėmis. Tam ir yra prancūzai! Kalba itin svarbi ir režisierės Kotrynos Siaurusaitytės statomoje Jeano-Luco Lagarceʼo pjesėje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (premjera - vasario 17 ir 18 d., rusų kalba su lietuviškais titrais). Itin sodrus, „sotus“ ir poetiškas pjesės tekstas yra viena pagrindinių statybinių medžiagų. Tai pjesė apie penkias moteris, kurios daug metų laukia: brolio, sūnaus, anūko, kurį po kivirčo iš namų išvarė tėvas. Moterų gyvenimai tarsi sustoję, įstrigę laike. Laukimas spektaklyje tampa tarsi atskiru personažu, tarsi beketiško Godo ar besiartinančios planetos iš Larso von Triero „Melancholijos“ šešėliu. Penki ryškūs moterų charakteriai, poetiška kalba, metaforos sukausto, prirakina. Anot režisierės, spektaklis spinduliuoja nemažą emocinį krūvį, yra atviras, arti žiūrovo ir labai trapus. Per atminties temą atskleidžiama skaudi šeimos drama - nesugebėjimas susikalbėti.

J. Brazio „Kaligula“, K. Siaurusaitytės „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“, 2023-ųjų rudenį jau įvykusi režisierės Monikos Klimaitės premjera „Dviejų Korėjų susijungimas“ pagal Joëlʼio Pommerat pjesę yra 2023-ųjų birželį VST vykusios teatro laboratorijos „Mes - Prancūzija ʼ23“ (joje buvo parodyti tik spektaklių eskizai) rezultatas.

Teatras - ir kūdikiams

Kūdikiams, mažyliams nereikia meno, teatro - juk vis tiek nieko nesupranta? Klausimas tebūna retorinis. Choreografė ir režisierė Birutė Banevičiūtė 6-18 mėnesių mažyliams pristatys spektaklį „Pasaulio medis“ (premjera - balandžio 26 ir 27 d.). Tai sensoriškai draugiškas judesio spektaklis mažyliams, suteiksiantis jiems laisvės kartu su aktoriais tyrinėti judesius, scenos objektus. Keičiantys spalvą ir formą aktorių kostiumai ir scenografijos detalės kvies kūdikius judėti ir patirti atradimo džiaugsmą. Suaugusiesiems - tai proga pamatyti savo mažylius naujoje, meninėje aplinkoje, kuri inspiruoja vaikų vaizduotę, ugdo kūrybiškumą. Dramaturgiją B. Banevičiūtė konstruoja iš aktorių ir vaikų-žiūrovų bendro veiksmo, o spektaklio idėja remiasi mitologinio pasaulio medžio vaizdiniu, kurio šaknys reprezentuoja praeitį ir požeminį pasaulį: kamienas - dabartį ir žemiškąjį pasaulį, šakos - ateitį ir dangų.

Toks teatras - inovatyvus, sąlyginai naujas; spektaklis yra bežodis, tad emocija, judesys čia tampa universalia kalba.

Kas tas Šolomas Zelmanavičius? Koks dar Ger cedekas?

Režisierius Jonas Vaitkus, pasitikdamas savo 80-metį, neria į žydiškąjį pasaulį - VST sezoną uždarys pirmą kartą Lietuvoje statoma Šolomo Zelmanavičiaus pjese „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“ (premjera - gegužės mėn.).

Š. Zelmanavičius (1898-1944) - nepelnytai užmirštas tarpukario menininkas, aktyvus Kauno žydų bendruomenės veikėjas, plačiai reiškęsis ne tik kaip teatro dailininkas, bet ir kaip dramaturgas. Dramatinė legenda „Ger cedek. Vilner graf Potocki“ („Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“) buvo išleista 1934 m. jidiš kalba. Gimęs Vilniuje, žydų šeimoje, vaikystėje daug laiko praleidęs senosiose žydų kapinėse Šnipiškėse, dirbęs privačiame žydų teatre Vilniuje, netekęs tėvų Š. Zelmanavičius visam laikui persikėlė į Kauną. Ten jis įsidarbino dekoratoriaus padėjėju Valstybės teatre ir plėtojo įvairiapusę savo veiklą: tapė dekoracijas, pats jas ir kostiumus kūrė Kauno hebrajų teatro spektakliams. Jis reiškėsi ir kaip tapytojas - rengė savo kūrybos parodas, iliustravo knygas... Nuobodi faktologija? Galbūt, bet pripažinkite - apie šį menininką daugelis girdite pirmą kartą.

O apie Vilniaus grafą Potockį „Ger cedeką“ girdėjote? Pjesei Š. Zelmanavičius pritaikė seną žydų legendą apie judaizmą priėmusį turtingą krikščionių jaunuolį. Dėl tikėjimo Vilniuje sudeginto jaunuolio legenda tapo neatskiriama ne tik Vilniaus, bet ir visos Rytų Europos žydų folkloro dalimi. Šiame spektaklyje išgirsite visas „vilnietiškąsias“ kalbas: lietuvių, jidiš, hebrajų, rusų, lenkų.

O Ger cedekas? Tai tiesiog prozelitas teisuolis - žmogus, priėmęs kitą tikėjimą.

Parodose - nuteistieji iki gyvos galvos, Š. Zelmanavičiaus tapyba, grafika

Kaip jau įprasta VST, premjeras palydės parodos ir diskusijos iš ciklo „Mažoji scena“. Tai jau tradicija. Artimiausia diskusija vyks vasario 22 d. - „Kaligula“ Lietuvos teatre ir užribio žmogus“.

Parodos, diskusijos visuomenei aktualiomis temomis išplečia spektaklį, jo probleminį lauką. „Kaligulos“, „Kankinio“ premjeras pasitiks Gedimino Sadausko fotografijų paroda „Lukiškių skr. Nr. 6“, kurioje eksponuojami nuteistųjų iki gyvos galvos ir kalėjimo kadrai, kurie prisijaukinti 2013-2019 metais. Parodos, kaip ir spektaklių „herojai“ (Kaligula, mokinys Benjaminas Ziūdelis), dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra užribyje, paraščių žmonės, autsaideriai, nepritapėliai, budeliai.

Spektaklį „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“ lydės Š. Zelmanavičiaus dailės darbų paroda. Halina Kairiūkštytė Jacynienė rašė: „Keista, iracionali ir fantastiška, realybę iškreipianti kūryba. <...> Taigi dailininko paveiksluose „teisybės ieškoti nėra reikalo. Jis kuria savo „gyventoją“ ir jam kuria atitinkamą buitį. Daug jo paveikslų nieks ir suprasti negali - be autoriaus paaiškinimo jie dažnai nustoja savo reikšmės.“

Vilniaus senojo teatro informacija

Naujienos