Dramaturgei Godai Simonaitytei šis ruduo ypatingas: kūrėja debiutuoja kaip teatro režisierė, ji „Meno ir mokslo laboratorijoje“ (Vilniaus miesto teatre MMLAB) pristato spektaklį paaugliams „Gyvuliai“. Pjesės autorė pabrėžia: nors kuriant pirmiausia galvota apie mokinius, platus spektaklio temų spektras paliečia kiekvieną. Juk taip ir neišaugome mokyklos, juk tebeieškome atsakomybės ribų…
Artėjanti „Gyvulių” premjera pristatoma kaip spektaklis vyresniųjų klasių moksleiviams. Kodėl savo kūryba renkiesi kreiptis į paauglius?
Pjesė paaugliams gimė Kauno kamerinio teatro dirbtuvėse, kurių tikslas buvo kurti dramaturgiją šiai amžiaus grupei. Kurį laiką kritikavau save dirbtuvėse, svarsčiau, ką galima paaugliams pasakoti, o ko – ne. Jei rašysiu apie smurtą, ar neatrodys, kad mokau smurtauti, keiktis… O paskui paklausiau savęs, ką aš, kaip paauglė, būčiau norėjusi pamatyti scenoje – ką norėčiau, kad man papasakotų. Prisiminiau, kad paauglystėje buvo situacijų, kurių nesupratau ir niekas negalėjo paaiškinti, kaip jose elgtis. Ypač, jei tos situacijos yra susijusios su suaugusiais žmonėmis, kurie turi statusą mokykloje.
Paauglių bendravimas gali būti ir žiaurus, ir simpatiškas: jie patys apibrėžia bendravimo taisykles. Bet tada, kai tokiame rate atsiranda subrendęs žmogus, paauglio patirtis pasirodo esanti per menka suprasti tam, kas vyksta, ko ir kokiomis priemonėmis siekiama. Galiausiai, kaip iš tokių situacijų išlįsti.
Kaip manai, kokiomis temomis svarbu kalbėtis su nūdienos jaunuoliais? Ar tos temos kinta bėgant laikui?
Manau, kad mes niekada neišaugame mokyklos. To laiko patirtys įsirėžia ilgam: ypač, jei jos neturi galutinio sprendimo arba jei su tuo sprendimu neįmanoma sutikti. Todėl mus persekioja mintys apie tai, ką galėjome padaryti kitaip, ko galėjome nesakyti ar pasakyti, kaip reikėjo nesielgti… Tai iliustruoja ne konkretų mokyklos atvejį, bet pačias situacijas, kuriose jautei neteisybę – jos persekios tave ilgai ir nesvarbu, suaugęs tu ar paauglys. Todėl manau, kad ši pjesė nėra skirta tik paaugliams – šios temos galioja visiems.
Keletą kartų paminėjai mokyklą, kurioje ir vyksta dalis pjesės veiksmo. Kokią mokyklą kuri spektaklyje? Kuo ši erdvė palanki ir tinkama „Gyvulių“ istorijai plėtoti?
Pjesėje, kaip ir spektaklyje, dominuoja dvi erdvės. Pirmoji yra mokykla, kuri paremta taisyklėmis, griežtu atskyrimu to, kas gerai ir kas blogai. Čia yra mokytojų, kurių reikia klausyti kai vedlių; veikia reglamentuota etika, kaip sprendžiamos problemos. Kita spektaklio erdvė – gatvė, kurioje taisyklių nėra, ten galima elgtis taip, kaip supranti ar jauti. Ten galima gerti alkoholį, galima muštis – daryti bet ką, nes tai užkampis, niekam nebadantis akių.
Pristatant spektaklį sakoma, kad čia moksleiviai atskleidžiami kaip instinktyvūs gyvūnai. Kas juos daro animalistinius?
Paauglystėje žmogus bręsta tiek lytiškai, tiek emociškai. Tai stiprūs pokyčiai, todėl normalu, kad kartais paauglių elgesys atrodo grubus, instinktyvus, gyvuliškas – juk jis paremtas emocijomis, hormonais ir kibirkščiavimu, o ne patirtimi ir analize. Bet to trūksta ir kai kuriems suaugusiems: dalis subrendusių žmonių atrodo lyg užstrigę kažkuriame vystymosi laikotarpyje. Alegorija į gyvulius turi ir kitą atspalvį: tai – folklorinė dalis. Kalboje turime daug palyginimų su gyvuliais, juos dažnai girdime vaikystėje ar paauglystėje, pavyzdžiui, „nesielk kiauliškai“, „užsispyrus kaip ožka“, „kvailas asilas“, „gudri gyvatė“, „nešliaužk kaip sraigė“… Panašiai skamba ir patarlės: „tyli kiaulė gilią šaknį knisa“, „kas gimęs šliaužioti žeme, dangum neskraidžios“, „devynis kartus pavadintas kiaule, dešimtą pradedi kriuksėt“…
Be paminėtų statuso, ribų ieškojimo bei brendimo temų, spektaklyje svarbus ir tautinio, kultūrinio identiteto motyvas. Kokius klausimus žiūrovams nori kelti savo darbu?
Spektaklyje kalbame apie grynaveisliškumą ir rūšiavimą. Kaip ir kodėl atsiranda toks rasistinis skirstymas? Kodėl tas, kuris neatitinka sistemos standartų, yra likviduojamas? Kodėl kitoniškumas traktuojamas neigiamai? Labai svarbi ir neutralumo tema. Šiais laikais, kai vyksta ukrainiečių, armėnų ir kitų tautų genocidas, negalime būti neutralūs, nes tylėdami toleruojame tai, kas vyksta aplink mus. Išdidinta tolerancija viskam tampa toksiška. O čia jau prieiname ir prie atsakomybės temos: jos prisiimti niekas nenori, atsakomybę lengviau permesti kitiems.
„Gyvuliai“ – tai Tavo režisūrinis debiutas. Kokiomis mintimis pasitinki šią premjerą? Kuo šis kūrybinis etapas skiriasi nuo pirmojo, kai dar tik rašei pjesę?
Jaučiuosi tikra. Kuo toliau, tuo labiau noriu, kad šis spektaklis užgimtų. Ypač, kai gyvenime plėtojamos panašios temos, labai norisi apie jas kalbėti ir scenoje. Na, o dramaturgo ir režisieriaus pareigos skirtingos. Pirmiausia, dramaturgas dirba vienas. Nors režisieriaus veikla taip pat vieniša, jis yra viešoje vienatvėje, nes režisierius priima visus sprendimus. Režisūroje yra labai daug psichologijos, numatoma į priekį, komunikuojama ir, sakyčiau, itin mažai kūrybos. Labai džiaugiuosi tiek visais aktoriais, tiek kūrybine komanda: Austėja, Dainiumi… Niekada jais neabejojau. Ir kaip džiugu, kad šis spektaklis turės dvejus namus: pas tėtį – Kauno kameriniame teatre, ir pas mamą – „Meno ir mokslo laboratorijos“ (MMLAB) prieglobstyje „Menų spaustuvėje“.
G. Simonaitytės spektaklio „Gyvuliai“ premjera vyks spalio 19 ir 20 dienomis Vilniuje esančioje „Menų spaustuvėje“ bei spalio 29 d. Kauno miesto kameriniame teatre. Bilietus platina bilietai.lt. Daugiau apie spektaklį skaitykite čia.
Parengė Neda Letukytė
MMLAB informacija
