LNDT meno vadovas Oskaras Koršunovas pristato 83-ąjį sezoną

2022 09 21 menufaktura.lt
Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas, režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas, režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Daug kam atrodo, kad teatras yra iliuzijos menas. Iš tiesų visais laikais teatras siekia tikrumo ir realybės, bet ne tos buitinės, matomos akimis, o vidinės, skverbiasi į žiūrovų sąmonės gelmes, kur ir glūdi tikroji realybė. Teatras vyksta ne scenoje, o žiūrovų galvose. Siela ir yra tikrojo teatro scena. Fizinė scena - tik tramplinas į žiūrovų vaizduotę. Tokiame teatre pats žiūrovas yra lygiavertis kūrėjas su visais kuriančiais tą akimirką, kuri apima visą mūsų gyvenimą. Tai yra tikrasis teatras. Teatras, užčiuopiantis akimirką, kurioje atsiskleidžia viskas, kas jau buvo, yra ir dar bus. Tai, kas dar nesusiformulavo į žodžių junginius, kurie paverčia dabartį mirusiu kanonu.

Tikras teatras nenusakomas žodžiais. Jis yra paslaptingas, nes skverbiasi į mus, o mes ir esame pati didžiausia paslaptis sau patiems. Tikras teatras - visuomet paradoksalus ir daugiareikšmis ir dažnai tos reikšmės - prieštaringos. Kovoja viena su kita.

Toks teatras tampa tarsi mūsų pabėgusių likimų pėdsekiu ir visuomenės ateities pranašu. Tokiame teatre aktoriai atnašauja tai, ko dažnai patys negali įvardyti. Kaip aklas žynys, nematantis pasaulio, bet regintis vizijų pasaulį, kuris ir kuria vadinamąją realybę. Todėl tikras teatras visada yra modernybėje, nes visada yra esamajame laike. Metamodernizmas yra tik žodis, apibūdinantis mūsų intuicijas, kurioms mes dar nerandame žodžių, bet kurios gali būti užčiuoptos šiuolaikiniame mene ir teatre. Tokį teatrą ir sieks kurti Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) šį ir ateinančius sezonus. Tokio totalinio teatro pasiilgo ir žiūrovai, ir aktoriai. Filosofinis, režisūrinis, aktorinis, šokantis ir performinantis, vizualinis ir muzikinis, ir kartu tradicijų lobyno nepraradęs teatras. Tokie kitados buvo Miltinio, Jurašo, Vaitkaus, Nekrošiaus, Tumino spektakliai, mūsų geriausių aktorių, scenografų ir kompozitorių darbai. Tai išgarsino Lietuvos teatrą visame pasaulyje.

Laikai pasikeitė ir teatras bus ir jau yra kitoks. Bet esmė nesikeičia nuo antikinių ar Shakespeare´o laikų. Taip, laikas kelia teatrui naujų moralinių ir estetinių iššūkių, bet taip buvo visada. Tiesiog laiko tektoninės slinktys tai aprimdavo, tai suaktyvėdavo, ir teatras kaip barometras iškart tai jausdavo. Ir dabar privalo jausti. Gyvename laikais, kai technologijos keičia mūsų įpročius ir sąmonę. Ekonominės perturbacijos, ekologinė katastrofa, demografinis sprogimas, o dabar - ir baisus karas. Pasaulis kybo ant susinaikinimo ribos. Teatras tam negali būti abejingas, bet apie tai jis turi kalbėti savo kalba, skverbdamasis į priežastis, o ne į pasekmes. Tuo jis skiriasi nuo kitų medijų, socialinių tinklų, žiniasklaidos, televizijos. Ir net kino, kuris pretenduoja į mūsų vaizduotės pakaitalą. Teatras - atvirkščiai - kuria mūsų vaizduotes.

Beletristika taip pat nėra teatro kalba. Teatras neturi duoti atsakymų. Jis turi duoti emociją, kuri vėliau mūsų sąmonės šaldikliuose virsta išmintimi. Pastaraisiais metais teatras, kuris visuomet sintetino savyje žanrų įvairovę, ėmė daug eksperimentuoti, susiskaidė į atskiras dalis. Šiuolaikinis šokis, cirkas ir opera, literatūrinis ir performatyvus teatras, pojūčių, socialinis, dokumentinis, postdraminis, metamodernistinis ir taip toliau. Visa tai, žinoma, vyksta neatsitiktinai. Tai laiko tendencijos. Bet teatras, išlaikytas kaip pyragas, smarkiai pasiligojo. Naujieji trendai šaukia, kad nebereikia nei režisieriaus, nei aktoriaus, nei žiūrovų. Užtenka savitikslio proceso už tam skirtą mažą dotaciją. Taip, to irgi galbūt reikia, bet už šio „grynojo“ meno fasado slypi teatro mirtis. Teatrui reikia pilnakraujystės. Jis į save turi vėl viską susigrąžinti. Gero režisieriaus darbas niekaip nesikerta su kolektyvine kūryba. Atvirkščiai: gera režisūra - tai visuomet įkrauta kolektyvinė kūryba.

Mimezės menas - ne apgaulė, o tiesos apraiška. Teatre turi tilpti viskas - šokis, cirkas, performatyvumas, pojūčiai, muzika, naujausios technologijos ir mokslo atradimai. Mes, kitaip nei daugelis šalių, kurios kitados garsėjo savo teatru, dar nepraradome jo ir nepraradome žiūrovo. Vis dar turime repertuarinį teatrą ir tai yra didelė vertybė. Turime jį išsaugoti, puoselėdami režisūrinį ir aktorinį meną, neprarasti tikros, unikalios teatro kalbos. Dar turime žiūrovą, nebijantį „sunkaus“ teatro. Vis dar yra vilties turėti kritiką, kuri šiame procese atliks be galo svarbų vaidmenį. Tam reikia dirbti ir dirbti kitaip nei pastaruoju metu buvo dirbama. Repetuoti nuolat ir ne tik naujus spektaklius. Tik tada teatro trupė kūrybiškai bręs. Turim liautis skubėję, rasti laiko profesijos tobulinimui, rengti kūrybines dirbtuves ir seminarus, naujos dramaturgijos skaitymus, dalyvauti festivaliuose ir patys juos organizuoti. Kviesti jaunus režisierius ir aktorius, bet ir neatimti galimybės iš veteranų, kad vyktų kartų sinergija. Kviesti geriausius režisierius iš Lietuvos ir užsienio. Būtina statyti klasiką. Moderniai. Nes būtent moderniai pastatyta klasika mūsų šiandieną pastato ant amžinybės koturnų. Statyti šiuolaikiškiausią dramaturgiją greta klasikos. Kaip jau ne kartą esu sakęs, klasiką statyti šiuolaikiškai, o šiuolaikinę dramaturgiją - klasiškai, t. y. siekti teatre universalumo.

Kaip ir Shakespeare´o laikais, nūnai senosios tradicijos susiduria su naująja modernybe. Vieni nori grįžti į XIX amžių, kiti aprengti XXI a. Tradicinės vertybės - nacionalinė valstybė, religinis fundamentalizmas, tradicinė šeima, lokali ekonomika ir kultūra - susiduria su globaliu pasauliu, kuris veikia visai kitais dėsniais, pagrindais ir vertybėmis. Ši kultūrinė ir socialinė sandūra neišvengiamai tampa esmine teatro tema ir teatras turi tai vėlgi atskleisti. Ne paviršutiniškai, ne horizontalioje plokštumoje, o vertikaliuose zonduose. Nepamiršdamas tradicinio pasaulio, teatras negali apeiti naujų temų - besikuriančios naujos etikos ir moralinių imperatyvų, naujojo bendruomeniškumo, feminizmo, visuomenės mažumų, LGBT+ ir daugelio daugelio kitų naujuose laikuose gimstančių dalykų.

Negali būti nepastebėtas šiais laikais tiek blogio atnešantis populizmas, radikalizmas, šovinizmas, noras visuomenę grąžinti į jau nebeveikiančias konvencijas siekiant merkantilinių tikslų. Teatras turi būti aktualus, bet ir sugebėti išlikti objektyviu arbitru. Nepamokslauti ir nepataikauti madai ir politikai. Teatras pats turi kurti madą ir politiką. Aš tikiu teatru ir meno galia. Teatras neturi keisti pasaulio. Jis, anot garsios Shakespeare´o frazės, turi pasaulį atspindėti, ne jo veidą, bet jo vidų. Ir tada pasaulis keisis pats.

LNDT meno vadovas Oskaras Koršunovas

----- 

83-ąjį sezoną numatytos premjeros

2022 metais:

Rugsėjo 9 d. - Peterio Shafferio „Equus“, rež. Jokūbas Brazys;

Spalio 18 d. - Pagal Ukrainos moterų pasakojimus „Liudijimai“, rež. Oskaras Koršunovas;

Lapkričio 25 d. - Rimanto Kmitos, pagal George´o Orwello romaną „Gyvulių ūkis. XXI amžius“, Paulius Tamolė.

2023 metais:

Sausio 12 d. - Henriko Ibseno „Laukinė antis“, rež. Oskaras Koršunovas;

Vasario 2 d. - Ivano Vyrypajevo „Girti“, rež. Ivanas Vyrypajevas;

Kovo 8 d. - Eugène´o Ionesco „Raganosiai“, rež. Antanas Obcarskas;

Balandžio 21 d. - Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, rež. Eglė Švedkauskaitė;

Gegužės 31 d. - spektaklis pagal Franzą Kafką, rež. Oliveris Frljićius.

LNDT informacija 

Naujienos