Aleksandras Špilevojus: „Neišmoktos pamokos“ grįžta namo

2022 08 11 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio-koncerto „Neišmoktos pamokos“, pjesės autorius ir režisierius Aleksandras Špilevojus. Arvydo Gudo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio-koncerto „Neišmoktos pamokos“, pjesės autorius ir režisierius Aleksandras Špilevojus. Arvydo Gudo nuotrauka

aA

Teatralai - lyg amžini mokiniai, kartu su jaunimu rudens pradžią žymi ir savo darbų pradžia. Juozo Miltinio dramos teatras naująjį sezoną pažymės ypač simboliškai, rugsėjo 1-ąją pristatydamas spektaklį „Neišmoktos pamokos“. Teatro meno vadovo, režisieriaus Aleksandro Špilevojaus kūrinys jau kurį laiką domina ne tik skirtingų miestų, bet ir amžiaus bei patirties publiką, kaip jis pats sako: „Man svarbu sudominti ne tik teatro fanus“.

Kaip ir kada gimė spektaklio „Neišmoktos pamokos“ idėja?

Idėja gimė atsitiktinai 2015 metais. Tuo metu vedžiau užsiėmimus paaugliams teatro studijoje. Nusprendžiau jiems parašyti pusės puslapio tekstą, kurį naudotume scenos kalbos pratimams. Tačiau rašydamas „užsikrėčiau“ šiuo tekstu ir neplanuotai sukūriau du skyrius iš dar tik būsimos pjesės „Neišmoktos pamokos“. Kai studijos nariai perskaitė, pradėjo klausinėti, kas yra teksto autorius, koks pavadinimas, dalinosi gražiais atsiliepimais. Autoriaus neatskleidžiau, o ir pavadinimo tuo metu dar nežinojau, tačiau supratau - šie tekstai intriguoja ne tik mane.

Patyliukais pradėjau svarstyti, o jei tokių pamokų atsirastų daugiau? Parašiau dar vieną ir dar vieną. Po to gavau kvietimą į lituanistų renginį, kuriame taip pat skaičiau „Neišmoktas pamokas“. Tiesa, ir vėl pasakiau, kad tai - nežinomo autoriaus ištrauka. Tuo metu labai nepasitikėjau savimi, nors renginyje tekstas taip pat susilaukė daug teigiamo dėmesio. Tik po trečio įvertinimo nusprendžiau prisipažinti.

BBC Lietuvoje filmavo L. Tolstojaus „Karą ir taiką“, kur buvau pakviestas vaidinti ir apgyvendintas viename vagonėlyje su Pauliumi Markevičiumi. Prieš filmavimus redagavau naktį rašinėtą ištrauką iš „Neišmoktų pamokų“ ir daviau peržiūrėti Pauliui. Norėjau vėl save pasitikrinti. Paskaitęs jis paklausė: „Čia ne Vyrypajevas?“. Tada pirmą kartą prisipažinau, kad tekstą parašiau aš. Pagaliau įgijau drąsos paruošti visą kūrinį, o jau užbaigtą parodžiau ir pačiam I. Vyrypajevui. Jam pasakius „Pirmyn į premjerą“, ten ir nuskubėjau. Jeigu istoriją pateikus trumpiau - aplinkinių žmonių tikėjimas manimi virto tekstu ir, galiausiai, spektakliu.

Kaip susikirto jūsų keliai su grupe „Colours of Bubbles“?

„Neišmoktos pamokos“ buvo pirmas mūsų darbas kartu. Tačiau iki šios patirties bendravome nemažai metų: nuolat važinėjau į jų koncertus, su vienu iš narių studijų metais kartu gyvenome. Tik man niekaip nepavykdavo jų prikalbinti ateiti į spektaklius, kuriuose vaidindavau. Nesupratau, kodėl įdomūs, kūrybingi vaikinai nesilanko teatre. Ilgai netruko paaiškėti - jie turėjo prastų teatrinių patirčių.

Tada susimąsčiau: turbūt ne tik „Colours of Bubbles“ mano, kad teatras skirtas tik seniems žmonėms ar keistiems inteligentams. Yra didelė dalis žmonių, kurie galėtų eiti į teatrą, tačiau renkasi kitas pramogas. Supratau, kad turiu sukurti tokį spektaklį, į kurį galėtų ateiti visi. Taip ir gimė idėja teatro patirtį sujungti su roko muzika. Juk „Colours of Bubbles“ tikrai ateis į spektaklį, jeigu jame gros. Taip „Neišmoktose pamokose“ pradėjo lankytis žmonės ir iš muzikos lauko, o po spektaklių gaudavau atsiliepimų apie linksmą ir įdomią patirtį teatre. Pats augau ne teatrinėje aplinkoje, daug laiko leidau gatvėje ar tarp muzikantų, turiu nemažai draugų, nesusijusių su scenos menų lauku, todėl man svarbu sudominti ne tik teatro fanus.

Kokiai publikai labiausiai rekomenduotumėte pamatyti šį spektaklį?

Laikas ir patirtis rodant „Neišmoktas pamokas“ rodo, kad vyresnių klasių moksleiviams spektaklis skaniai susivalgo, juk jie patys vis dar yra situacijoje, apie kurią pasakojama. Vieną kartą gavau šūsnį visos klasės rašinėlių apie spektaklį. Jų patirtyse radau daug netikėtų minčių, svarstymų ir įdomių mąstymo kampų. Nepaisant to, kad jiems spektaklis tinka ir patinka, rašydamas pjesę orientavausi į savo amžiaus ir vyresnius žmones.

„Neišmoktos pamokos“ svarsto apie gyvenimo etapą po mokyklos, universiteto baigimo, pirmųjų darbų. Tuo metu žmogus sau uždavinėja klausimus, ar pasirinko teisingą kelią, ar jis laimingas? Tačiau mąstome ne tik apie profesinius pasirinkimus, kvestionuojame moralines, etines, filosofines, politines paradigmas. Kurdamas rėmiausi mintimi, kad į besiformuojantį asmenį yra dedama labai daug vilčių, o tėvai, mokyklos, universitetai, darbo įstaigos, autoritetai įteigia, jų manymu, tinkamas vertybes. Manau, svarbu suabejoti pažiūromis, kurios buvo talpinamos tiek į galvą, tiek į širdį. Nekalbu apie kategorišką įdiegtų vertybių atsisakymą, bet apie savarankišką jų reflektavimą.

Nuo naujo sezono pradžios „Neišmoktos pamokos“ tampa Juozo Miltinio dramos teatro spektakliu, kodėl?

Spektaklis ilga laiką buvo rodomas Vilniuje, „Menų spaustuvėje“, tačiau dėl techninių, buitinių ir idėjinių priežasčių persikelia į Juozo Miltinio dramos teatrą. Dar per pirmąsias gastroles aplankėme Panevėžį, čia „Neišmoktos pamokos“ susilaukė daug teigiamo dėmesio, gavome nemažai kvietimų grįžti, todėl manome, kad spektaklis puikiai tiks šiam miestui. Tiesa, yra dar keli reikšmingi faktoriai. Panevėžyje baigiau mokyklą ir, nors „Neišmoktos pamokos“ nėra dokumentinis darbas, jį įkvėpė tuometinis mano gyvenimas ir patirtys. Galima sakyti, kad spektaklis grįžta į savo tikruosius namus: Vadimas, buvęs mano klasės draugas, ir kiti personažai grįžta į Panevėžį. Taip pat grupė „Colours of Bubbles“ po „Šv. Speigo“ šiame mieste tapo labai mylimi ir kaip spektaklio dalyviai, ir kaip nepriklausomi muzikantai. Džiaugiuosi dar ir dėlto, kad Juozo Miltinio dramos teatro repertuarą papildys darbas jaunimui.

Kokia Juozo Miltinio dramos teatro artėjančio sezono vizija?

Šio sezono išskirtinumas - premjeros tik pagal šiuolaikinę dramaturgiją. Vis dėlto klasikinio teatro mylėtojams išsigąsti nevertėtų, spektakliai bus tinkami skirtingų teatro formų mėgėjams. Kai pasaulis išgyvena tragiškus įvykius - pandemiją, karą - yra tinkamiausias metas kalbėti apie šiandieną. Tačiau šiuolaikine dramaturgija paremti spektakliai nereiškia, kad scenoje bus kalbama apie Ukrainą ar covidą, kaip tik nebus. Bent tiesiogiai - ne, tačiau spektaklių dramaturgai bus žmonės, gyvenantys šiandien. Dabartiniame kontekste pernelyg susitelkti į klasiką - tai tarsi nematyti to, kas vyksta aplinkui. Su nekantrumu laukiame naujo sezono pradžios ir gražių šiuolaikinių kūrėjų darbų mūsų teatro scenoje.

Kalbino Dovilė Jadzevičiūtė

Juozo Miltinio dramos teatro informacija

Naujienos