Režisierius A. Gornatkevičius: „Svarbu suvokti, kad žmonės neegzistuoja po vieną“

2022 05 18 menufaktura.lt
Spektaklio „Aliaska“ režisierius Augustas Gornatkevičius. Arvydo Gudo nuotrauka
Spektaklio „Aliaska“ režisierius Augustas Gornatkevičius. Arvydo Gudo nuotrauka

aA

Gegužės 20 ir 21 dienomis Juozo Miltinio dramos teatre režisierius Augustas Gornatkevičius pristatys premjerą pagal Nobelio literatūros premijos laureato Haroldo Pinterio pjesę „Aliaska“. Spektaklyje analizuojama žmogaus ir laiko tema, o besiskleidžianti originali situacija kiekvieną žiūrovą kviečia atrasti savitą požiūrį. Kaip teigia režisierius: „Spektakliuose, kaip ir gyvenime, nėra vienos tiesos - jei klausiate, kuris veikėjas teigiamas, aš paklausčiau, kuris jūsų šeimos veikėjas teigiamas?“

Kaip gimė spektaklio „Aliaska“ idėja? Kuo patraukė Pinterio pjesė?

Man patinka Pinterio pjesės. „Iš pelenų į pelenus“, „Sargas“ ir kiti garsieji jo kūriniai, tačiau „Aliaskos“ nebuvau skaitęs. Su ja susipažinau pandemijos metu, ji atitiko tuometinę nuotaiką. Ne tik karantino, bet ir asmeninę. Daug laiko praleisdamas namie pradėjau galvoti apie tai, kad kūnas keičiasi, sensta, gyvenimo laikas senka ir to sustabdyti neįmanoma. Gal esi prikaustytas prie lovos, gal izoliacijoje, gal esi sau pačiam pamelavęs ir negali išeiti iš tokios būsenos. Vis tik laikas dėl to nesustoja. Visas šias mintis porą metų brandinau „Aliaskai“.

Ši premjera man siejasi su spektakliu „Kelionė į Edeną“, taip pat statytu Juozo Miltinio dramos teatre. Čia dominavo nuobodulio tema, pasireiškianti dėl nepasiryžimo veikti, baimės suklysti, fantazijos trūkumo. Tai atitinka „užstrigimą“ konkrečiame laike arba sąmonės būsenoje. Kurdamas eskizą pagal Teklės Kavtaradzės pjesę „Kadencija“ Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre, taip pat nagrinėjau laikiškumą, nors visai kitokiu rakursu. Man įdomu svarstyti, kas yra laikas, kaip su juo susitaikyti, kaip nesigailėti kažką praradus. Šie klausimai labai aiškiai atsispindi ir „Aliaskoje“.

Kaip jaučiatės Juozo Miltinio dramos teatre statydamas jau ketvirtą spektaklį?

Smagu sugrįžti, tačiau ir mane patį stebina, kad čia kuriu jau ketvirtą darbą. Tai yra daug, juk spektaklių nestatome kas kelias savaites. Ankstesnė patirtis šiame teatre suteikia privalumų: jau pažįstu trupę, techninį personalą, nebereikia tyrinėti miesto, jo publikos. Darosi lengviau siekti meninių tikslų, atsiranda laisvės.

Šįkart artėjant premjerai jaučiu keistą ramybę. Gal taip veikia laiko temos tyrinėjimas? O ir pats procesas su komanda vystosi sklandžiai. Vis dėlto manau, kad paskutinėmis dienomis nebebus taip ramu.

Koks yra pjesėje analizuojamų temų, šių dienų ir žiūrovų santykis?

Pjesė yra daugiasluoksnė, tad tiesioginių aliuzijų arba santykio dirbtinai kurti nereikia. Spektaklio metu klausant aktorių santykis kuriasi savaime, kadangi kalbame apie daugeliui pažįstamas prarasto laiko nuojautas. Juk po karantino šį praradimą visas pasaulis išgyvena kolektyviai. Spektaklis aktualus, nes siūlo žiūrovui įsivardyti savo dabartį. Norėdamas analizuoti praeitį arba planuoti ateitį visų pirma turi apsibrėžti save ir pasaulį šiandien. Tenka išsiaiškinti, kas esi čia ir dabar, kad galėtum aptarti tai, kas buvo prieš 30 metų, arba svarstyti, kas bus po 50 metų.

Kaip sekasi dirbti su „Aliaskos“ kūrybine komanda?

Pradėjome repetuoti kiek kitokia aktorių sudėtimi, tačiau aplinkybės sujaukė pradinį planą. Su žmonėmis keitėsi ir spektaklio prasmės bei išankstiniai įsivaizdavimai. Aktorių komandai nusistovėjus, prasidėjo kokybiškas kūrybinis procesas. Šiame spektaklyje kiekvienas narys turi labai skirtingas ir specifines užduotis, o scenoje veikiantys elementai - savo funkcijas. Spektaklyje per kostiumus, šviesą, muziką, vaizdo projekcijas kuriasi keli skirtingi pasauliai. Taip pat ir personažai, scenoje gyvenantys keliose plotmėse, laikuose arba realybėse.

Nors „Aliaskos“ situacija atrodo paprasta, galutinis vaizdas daugiasluoksnis, o visa kūrybinė komanda kuria polifoniją. Kiekvieno melodija yra išskirtinė, tačiau joms visoms imant derėti, spektaklis įvyksta - kūrinys suskamba. Paskutinių dienų darbas ir yra suderinti visas stygas, kad spektaklio melodija suskambėtų įvairiai ir ryškiai. Toks mūsų tikslas. Kol kas įdomiai ir drąsiai einame premjeros link.

Pinteris pjesėje pateikia labai daug nuorodų į savą laikmetį ir skirtingus literatūros kūrinius: vaikiškas pasakas, klasiką, atrandame minčių, kilusių nuo Šekspyro iki Disnėjaus. Visi šie momentai yra įvairiaspalviai ir pilni kontekstų.

Mokėtės iš socialiai aktyvios kūrėjos Yanos Ross, ką tai reiškia jūsų kūrybai?

Magistro studijas pas Yaną Ross pradėjome jau dirbdami, tačiau tuo ši patirtis ir buvo svarbi, nes suformavo saugią erdvę. Susitikę galėdavome aptarinėti darbo problemas. Bakalauro studijose darbo su etiudais praktika sukeldavo problemas, apie kurias su bendrakursiais nebuvo sunku kalbėti, o per magistro studijas analizavome darbo teatre niuansus, santykius ne tik su aktoriais, bet ir technine komanda, vadybininkais ir t. t.

Ross sukūrė saugią erdvę, kurioje visi kartu galėjome dalintis mintimis, patarti vieni kitiems. Toks metodas suformavo tolimesnį santykį su bendrakursiais: mes palaikome šiltą profesinį ryšį, galime vieni su kitais konsultuotis kūrybiniais arba techniniais klausimais. Manau, kad saugi erdvė studijų metu yra ypač reikalinga kūrėjui augti, nes realybė yra visai kitokia, tačiau gali jaustis saugesnis, jei turi užnugarį. Mes su kursiokais žinome, kad į kiekvieną galime kreiptis prašydami pagalbos arba patarimo. Ir tai nėra bejėgiškumas arba nesugebėjimas kažko atlikti.

Svarbu suvokti, o ir premjera apie tai kalba, jog žmonės neegzistuoja po vieną. Pinteris mėgsta situacijas, kai du asmenys metaforinėje tamsoje, absoliučiai nepažįstamoje situacijoje yra priversti remtis vienas į kitą. Kad ir kaip visuomenė aukština individualizmą, jis vis tiek yra paremtas gamybiniais santykiais - juk vienas žmogus negali atlikti visko nuo a iki z. Mes, kaip visuomenė, esame susiję glaudžiais ryšiais, esame reikalingi vienas kitam.

Dirbdamas kolektyviniu principu kūrėjas tik praturtėja, tačiau taip dirbti reikia išmokti ir įprasti, tai yra meno lauko iššūkis. Gali pasirodyti, kad stengiantis atsižvelgti į kiekvieno požiūrį, kūryba nukentės, tačiau galiausiai toks metodas tik sustiprina. Man atrodo, kad vis dar egzistuoja senosios mokyklos problema - didelė konkurencija ir susvetimėjimas tarp menininkų. Juk esame bendruomenė ir galime kreiptis vieni į kitus bei džiaugtis vieni kitų pergalėmis.

Meno lauko atstovus šiandien labai veikia dabarties kontekstai, pandemija, karas... Kaip kriziniais laikotarpiais keičiasi kūryba?

Per pandemiją vyko daug diskusijų, kad menas nebebus toks, koks buvo, kad jis turi radikaliai keistis, atrasti naujas formas. Kiekviena krizė inicijuoja tokius svarstymus. Tik šiuo atveju esu pesimistas: praėjo keli metai, o viskas taip pat. Todėl į tokius pareiškimus žiūriu labai atsargiai, tačiau juose matau ir labai daug tiesos: menas tikrai turi būti lankstesnis ir greičiau keistis.

Krizės kūrėjus paveikia taip pat, kaip ir bet kurį kitą žmogų. Natūralu, kad jos atsispindi ir kūryboje. Net ir dabar, jeigu nėra apie ką kalbėti, žmonės geba iš naujo diskutuoti apie karantiną. Štai „Aliaskos“ scenovaizdis primena apie pandemiją, nors spektaklis kalba ne apie tai. Lygiai taip pat karo tema - visuomenėje atsirado labai daug įdomių performansų, skleidžiančių aiškią žinutę. Kūrėjai dažniau analizuoja ribines asmens patirtis, o tai, ką tu patiri pats, leidžia geriau suvokti žmogų, meną ir kaip apie juos kalbėti.

Kaip manote, ar kūryboje verta kalbėti apie labai karštas temas, besivystančias dabartyje? O gal reikalinga atsitraukti?

Atsitraukimas, kaip požiūris, yra ir gali pagrįstai egzistuoti, tačiau labai svarbu suvokti savo asmeninius motyvus ir intencijas. Girdžiu sakant: jei situacija yra per karšta, reikia laiko arba atstumo norint ją analizuoti. Bet visų pirma reikia savęs paklausti, kodėl taip teigiu? Pirmosiomis karo dienoms dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse, mokymuose užsienyje, skirtingose šalyse ir susidūriau su nenoru kalbėti apie karą dėl nepagrįstų priežasčių. Jei šis nenoras kyla iš tingėjimo pasidomėti arba baimės, tokią pozicija laikau bailia ir nepilietiška.

Pinteris visą savo gyvenimą buvo nusiteikęs prieš karą, pjesėje ši tema jaučiasi ir atsispindi, o dabar įgyja ir konkretų kontekstą, kurio mes neslepiame. Vis dėlto „Aliaska“ tiesiogiai karo neatspindi, nors analizuoja tiesos ir melo temas.

„Aliaska“ - jau septintasis darbas teatro scenai. Ar galite apibrėžti savo kūrybos stilių?

Dar norisi eksperimentuoti ir ieškoti savo kalbos, išbandyti skirtingus žanrus, nors tam tikrus estetinius pajutimus ir filosofiją jau galima atpažinti.

Mane dominančios temos kūrybos stilių apibrėžia savaime. Domiuosi sociopsichologinėmis, žmogaus ir visuomenės, žmogaus ir laiko, šeimos santykių, dažnai atspindinčių visuomenės modelį, temomis. Jos artimesnės psichologiniam teatrui. Tačiau aktyviai analizuoju ir politines aktualijas, jų padiktuota kūryba yra aštresnė, išsivysto socialinė satyra, politinio kabareto žanras.

Kai kuriu politinius performansus, spektaklius jie yra aktualūs čia ir dabar, nepretenduoja į ilgą gyvenimą. Normalu, kad tokio žanro kūriniai greičiau praranda aktualumą, juk aplinkybės keičiasi greitai. Ir gerai. Vienaip ar kitaip, scenos meno pasirodymai nėra amžini ir kartais gali „numirti“ vos po metų.

Nei spektaklis, nei performansas netelpa į vieną sakinį. Tuo labiau politinis teatras, kuris turi ir meninę vertę, ir savo filosofiją, netampa vieno sakinio feljetonu vien dėl to, jog kalba politinėmis temomis. Kūryba turi analizuoti kompleksiškus klausimus, kurie nesutelpa į Facebook´o post´ą.

Kalbino Dovilė Jadzevičiūtė

Juozo Miltinio dramos teatro informacija

Naujienos