Šviesų dailinininko Romo Treinio palikimas: istorinis romanas

Rūta Oginskaitė 2018 06 03 menufaktura.lt
Romo Treinio vienintelis romanas
Romo Treinio vienintelis romanas

aA

„Tu nesijaudink, bus taip, kaip turi būti. Svarbiausia neišduoti savęs“, - skaitau Romo Treinio romano „Dziedas“ 332 puslapyje, ir man patinka, kad radau būtent tokią citatą šito rašinio pradžiai. Iki to puslapio dar neprisikasiau, esu pirmojo šimto pabaigoje, skaitau lėtai ir negaliu girdėti, kaip kitas giriasi/giria autorių, sakydamas, kad perskaitė per vakarą ar savaitgalį. Autorius dirbo mažų mažiausia du metus, o čia - švyst ir perskaityta. Autorius šiuo atveju - ne koks patyręs rašytojas, o teatro pamišėlis, nes kaip kitaip gali vadinti žmogų, kuris kadaise dėl teatro, tiksliau, dėl Eimunto Nekrošiaus jaunystės spektaklių metė studijas, įsidarbino Jaunimo teatre, dirbo asistentu, šviesų dailininku, ir būtent tame darbe pasiekė tokių aukštumų, kad iki dabar legendos sklinda. „Turėjo dovanėlę“, kaip sako scenografas Jonas Arčikauskas. Romo Treinio rašymą apibūdinčiau panašiai.

Skubu pranešti apie „Dziedą“, nes galiu nardyti po jį ilgai, po jo dabartinį dzūkiškąjį sluoksnį, po jame atkurtą 19 amžių, net po 17-ąjį, su kiekvienu skyriumi sužinodama vis daugiau Lietuvos istorijos ir nuklajodama paskui romano herojus į Napoleono nelaimingą žygį per Rusiją, į škotų bendruomenės gyvenimą Kėdainiuose ir įsiterpdama kaimo vyrų ūturiavimą Dzūkijoje, Mardasavo kaime, kuriame apsigyvenęs Romas Treinys rašė romaną.

Taip atsitiko, kad teatro žmonės, su kuriais yra dirbęs autorius, ir dailininkai, jo kaimynai Dzūkijos kaime, į knygos pristatymą Meno forte gegužę rinkosi kaip į pagrabą. Rudenį Romas Treinys įteikė leidyklai „Tyto alba“ rankraštį, atsakė į tradicinius, literatūros debiutantams užduodamus klausimus (kas jūs, kokie jūsų ryšiai su literatūra ir t.t.), spalį sulaukė 60-mečio, o vasario pradžioje jį rado troboje nebegyvą. Todėl per knygos pristatymą šviečia ekrane Romkio veidas, o po ta nuotrauka sėdi aktoriai ir pasakoja prisiminimus.

Jie visi iš to laiko, kai Jaunimo teatre spektaklio kūrimas buvo visų bendras reikalas (kaip „Lokio“ kūrimas šį sezoną Lietuvos nacionaliniame teatre). Nebuvo nei svarbesnių, nei antraeilių dalyvių, jie nesidalijo į kūrėjus ir technikus, visi buvo kūrėjai ir dabar su ilgesiu būtent tą bendrumą prisimena. Ir stebisi, kad nieko nežinojo apie rašomą romaną, ir nesistebi - juk kūrybingas žmogus, visi tą jautė. Sako, netgi priežodis toks buvęs, kai repeticija užstrigdavo: „Jeigu ką - Romkis išgelbės“. Romkis sušvies!

O baigto romano kelionė iki viešumos užtruko, ir tą istoriją verta papasakoti. Kam žmogus, parašęs pirmą romaną, duos paskaityti? Draugams. Vienam, kitam, ir iš teatro, ir iš literatūros pažįstamų. Skaitė jie tą šūsnį, tuos daugiau nei tris šimtus rankraščio puslapių? Sunku pasakyti. Romas Treinys savo atsakymuose „Tyto albai“ priminė, kad net ir jiems yra siuntęs ir nesulaukęs dėmesio. Romano pabaigoje pažymėtos jo rašymo datos: 2009-2010 metai, Mardasavas. Vadinasi, mažiausiai septyneri rankraščio stumdymo metai. Ir atradimo džiaugsmas, pagaliau perskaičius - o parekomendavo leidyklai dailininkas Algis Griškevičius, buvęs autoriaus bendradarbis Jaunimo teatre. Reikėjo atsitiktinumo: Griškevičius atidarė parodą Merkinėje, Treinys ten užėjo pasimatyti ir prasitarė apie knygą. „Tyto alba“ yra išleidusi Griškevičiaus darbų albumą, todėl jiems, kaip pažįstamiems dailininkas nepamiršo  paskambinti ir dabar šposauja: jeigu neįeisiu į dailės istoriją, tai pateksiu bent į literatūros istoriją - kaip sąvadautojas. Jeigu bent metais anksčiau ta paroda Merkinėje... Betgi yra, kaip turi būti, Romki, svarbiausia neišduoti savęs.

Daug istorijų apie Romą Treinį išgirdau tą vakarą - ir nuo scenos, ir vėliau, prie viskio, nes romane veikia Lietuvos škotai, tokį istorinį romaną reikia užgerti viskiu. Vienas Romo Treinio nuotykių - iš pirmųjų Nekrošiaus „Hamleto“ gastrolių Romoje, vadinasi, prieš du dešimtmečius. Nutarė nedidelė spektaklio kompanija pasižiūrėti į Trevi fontaną (ir nesistebėkite romane atradę Trevi fontano paminėjimą -neįtikėtinomis aplinkybėmis, šiurpaus vaizdingumo epizode iš Napoleono laikų). Tąkart lietuvių teatro kompanijai rūpėjo ne tik pažiūrėti į Trevi, bet vienam smarkiam aktoriui būtinai reikėjo ir užsilipti. Užlipo ir įkrito į vandenį, o tai rimtas tvarkos pažeidimas. Prisistatė karabinieriai, sodina šlapią aktorių į savo mašiną ir išveš. Romkis negalėjo su tuo sutikti - ne, jis nekovojo su karabinieriais, jis įsibrovė į tą pačią mašiną ir pasidalijo su aktoriumi bausme: sėdėjo su juo daboklėje iki ryto, nes „aš negaliu jo vieno paleisti“.

Romane „Dziedas“ - tas pats bendravimu gyvas, garbę jautriai suvokiantis ir ją apginti nedelsiantis žmogus, kuris keliauja per amžius. Iki dabar. Todėl pabaigai pasirenku citatą, kuri iš knygos finalo pateko ir į jos ketvirtąjį - informatyvųjį - viršelį: „Pasirodo, kad būdamas gyvas ir užimdamas kuklią, kaip atrodė, vietą kaimo gyvenime, mirdamas Dziedas išplėšė ir nusinešė su savimi ištisą epochą. Ir dauguma tą pajuto“.

Siūlome paskaityti romano skyrių „Plunksnelė“ - apie pagrindinio herojaus Dziedo jaunystės nuotykius.

***

Plunksnelė

Kartą netikėtai, greičiausiai todėl, kad Dziedo naujalietuviai buvo atvežę naują partiją „Guinness“, o mes vakare gonkeliuose jo patvarkėm nemažai, jis papasakojo man savo vestuvių istoriją...

Pradėjo jis iš toli, kartu kiek atskleisdamas ir savo, tuo metu man dar visai nežinomos, šeimos istoriją.

Jo tėvas, caro armijos karininkas, atsikėlė į kaimą kartu su šeima dar nepasibaigus Didžiajam karui. Kiek supratau, vos prasidėjus bolševikų perversmui, jis dar spėjo parduoti namus Petrapilyje ir, padedamas savo giminaičio, čionykščio mokytojo, nusipirkęs valaką žemės ir pusvalakį miško, įsikūrė kaime, tiksliau, ten, kur anksčiau buvo kaimas. Mat, anot Dziedo, iš visų sodybų sveika teliko Bilinskų klėtis. Kaimas sudegė iki pamatų. Paskutinį frontą kaimiečiai pralaukė miškuose, Ožnugary (ta vieta ir dabar taip vadinasi) išsikastose žeminėse.

Tėvas ir mokytojas, išrūpinę ką tik susikūrusiame valsčiuje valdiško miško, sušaukė kaimo tarybą ir ji nusprendė statytis. Moterys ir vaikai laikinai įsikūrė klėtyje, o vyrai, išsikasę žemėje suslėptus įrankius, ėmė statyti pirmąjį namą. Taip ir ėjosi: pastato, įsikuria, gyvena visi, tada kitas, kitas, kitas - taip visą kaimą ir atstatė. Gal todėl, nepaisant vėlesnių pakeitimų, mūsų kaimo namai kaip broliai.

Atsigavo kaimas, atsigavo žmonės. Po pirmos sunkios žiemos, jau atsidalinę, bet dar su talkomis apsisodino, nusiėmė pirmą derlių, sušoko pirmas vestuves ir... viskas. Atėjo lenkas. Jau truputį padusęs atropojo, jėgų užteko prišliaužti iki Merkio, bet perplaukti - jau nebe. Taip ir liko čia, įrėmęs kaktą Merkin, kone dvidešimčiai metų. Upės viduriu einanti riba padalijo vieną kaimą į dvi valstybes.

Dziedo tėvas, asmeniškai pažinojęs Lietuvos prezidentą, dr. J. Basanavičių, J. Biržišką ir veik visą kariuomenės štabą, tapo okupuotų Pietų Lietuvos žemių žvalgybos rezidentu, o Dziedas, tuomet dar jauniklis, bet jau vyras - kurjeriu, pristatančiu žvalgybos duomenis Alytun. Kartu, Dziedo žodžiais, ir labai geru kontrabandininku, gabenančiu prekes tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Lietuvos pasieniečiai į Dziedo šposinimus žiūrėjo pro pirštus, o neretai ir padėdavo jam - o lenkai apsiputoję lakstė po kaimus, žadėdami krūvas zlotų, kad tik pagautų legendinį kontrabandininką, knygnešį ir ramybės drumstėją - Plunksnelę.

- Plunksnelė - tai nuo šito? - paklausiau aš, rodydamas į žiląją Dziedo sruogą.

- Ir nuo šito, bet labiau tai nuo gaidzio plunksnų, - nusijuokė senolis ir papasakojo apie 1924 metų vasario 16-ąją.

Lenkai tą dieną, žinoma, laukė išpuolių, bet kad šitaip - tai jau ne. Nemalonumai prasidėjo nuo pat ryto. Seniausioje miestelio pušyje, kuri augo trijų kelių sankirtoje, kažkas iškabino trispalvę. O pušies kamieną apliejo vandeniu, kuris kaipmat pavirto ledu. Tad nukabinti vėliavą lenkams nemažai kainavo. Kol ją nukrapštė, visų aplinkinių kaimų gyventojai, nuo pat ankstaus ryto suvažiavę į turgų, jau spėjo atiduoti vėliavai
pagarbą.

Vos pabaigė su pušim ir atėjo žinia, kad aukštųjų šventoriaus kryžių viršūnės taip pat papuoštos trispalvėm. Jokiom kopėčiom iki viršūnių nepalipsi - kryžiai gal kokių dešimties metrų aukščio, negana to, kažkas dar gerokai įtrynė juos taukais. Kol sugalvojo, kad reikia atsivežti bitininką drevininką, kol susiruošė, kol nuvažiavo į kaimą, kol surado, o suradus paaiškėjo, kad kažkas šiaip negeriantį žmogų nugirdė ir jis ne tik į kryžių, bet ir į nuosavą lovą nebeįlipa, atėjo ir vakaras.

O tuo metu miestelyje dėjosi dar nemalonesni dalykai. Ant komendantūros kabančiam lenkų herbo ereliui kažkas užvilko sijoną iš gaidžio plunksnų ir, pasigavę rujojančią kalę, visą sieną po herbu ištrynė su jos pasturgaliu. Tad visi miestelio šunys, dideli ir vos nuo žemės pakilę, urgzdami ir kandžiodamiesi, inkšdami ir seilėdamiesi trynėsi į tą sieną. Kareiviai bandė juos išvaikyti, spardė, daužė buožėmis, bet tie ašarodami apsukdavo ratą - ir vėl prie sienos. Kai neapsikentę lenkai paleido kelis šūvius į orą, iš žioplių minios pasigirdo plojimai, esą lenkai saliutuoja Lietuvos nepriklausomybės garbei. Teko visą komendantūros sieną plauti žibalu, o trispalves lenkų kariai tik kitą dieną kabliais nudraskė.

Tada ir pasklido gandas, kad tai kontrabandininko ir jo sėbrų darbas, ir kitaip nei Plunksnele jo jau niekas ir nebevadino. Lenkai rengė reidus, pasalas, bet nieko nepešė. Įtarti jauną ūkininko sūnų, naiviai žiūrintį tiesiai vachmistrui į akis, buvo per drąsu. O ir ką tas paprastas kaimo bernas galėjo suorganizuot? Čia jautėsi brandi pogrindžio ranka.

Tačiau tėvas nusprendė, kad likimo už ūsų ilgai tampyti nepavyks, ir atėjus vasarai suruošė sūnų kelionėn.

Kiekvieną vasarą kaimo vyrai keliaudavo Gudų kraštan, į Čepkelių raistus, šienauti. Pakaitomis užtrukdavo ten po kelias savaites - ruošdavo šieną, džiovindavo, kraudavo į stirtas, o atėjus žiemai, jau raistams užšalus, rogėmis parsiveždavo pašarą namo. Su viena tokia ekspedicija tėvas išsiuntė ir Plunksnelę. Jaunuolis padėjo vyrams šienaut, ėjo su jais naktigonėn ir kartu vienoje iš nuošalesnių salų, į kurią vedė tik vilkų takai, įsirengė puikią stovyklą. Susirentė nedidelę pirkutę, iškasė šulinėlį, kad turėtų geriamojo, ne pelkių, vandens, net pirtukę pasistatė. Niekam šitos vietos nerodė ir ateityje Plunksninė, kaip pats tą vietą pavadino, pravertė jam ir slapstantis pačiam, ir slepiant kontrabandą, o per Antrąjį karą - ir gelbstint žmonių gyvybes. Plunksninėje jis sulaukė žiemos, o aprimus lenkų siautėjimams, su pirmom šieno rogėm grįžo namo.

Čia įvyko nemažai pokyčių. Pirmiausia - lenkai pačiame kaime įkūrė pasienio postą, vietinių vadinamą stražnyčia, antra - atsirado eigulys, lenkas, ponas Stanislovas. Kaimiečiai jį gerbė, nes, pasak tėvo, jis buvo griežtas, bet savo darbą mylėjo, gerbė mišką, rūpinosi juo, o ir kaimo žmonėms leisdavo ir sausuolių pasirinkt, ir kokią pušį, reikalui esant, nuverst. Nekentė tik vagių ir brakonierių. Ponas Stanislovas tapo dažnu svečiu. Jie turėjo apie ką pasikalbėti su tėvu - abu buvo karininkai, abu domėjosi istorija ir kartais iki išnaktų ginčydavosi apie Lietuvos ir Lenkijos praeitį ir dabartį. Eigulys buvo bendros valstybės šalininkas ir įrodinėjo tėvui, kad lietuviai, skelbdami savo nepriklausomybę, praleidžia šansą atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybę, kuri šiuolaikinėje Europoje užimtų jai deramą vietą. O tėvas, keikdamas Želigovskio invaziją, aiškino, kad lenkai patys užkirto kelią susijungimui, okupuodami Vilnių ir jo paties kaimą.

- Apie kokį susijungimą kalbate, pan Stanislov, jei aš per jūsų stražnykus negaliu nueiti pas savo pusbrolį anapus Merkio ir pasveikinti su sūnaus gimimu?

Taip ar panašiai baigdavo tėvas eilinį jų ginčą. Plunksnelė, klausydamasis jų kalbų, tyliai šypsodavosi, nes ir pas pusbrolį, ir į Perloją, ir į Merkinę jis nueidavo kada norįs ir jokie stražnykai jam ne kliūtis. Lydėjo jį kažkokia vos ne antgamtinė sėkmė. Ir lenkų pasalas apeidavo, ir su žmogeliu kokiu susipažindavo būtent tada, kai jo pagalba praversdavo. Kaimiečiai net juokaudavo, kad jis turi Aitvarą prisijaukinęs, tai tas Plunksnelę ir perspėja, o kai kada ir lenkus tarp trijų medžių paklaidina. Kartą vachmistras jį jau visai užspaudė prie Merkio, prie Gudų salos, bet kaip tik tuo metu lenko arklys pataikė bebrų urvan ir nusilaužė koją. Vachmistras kūliavirsčia nusigrūdo Merkin, dar lietuvių buvo perspėtas, kad pažeidžia sienos režimą, į tai atsakęs garsiuoju Kurda mat, nušovė arklį ir, pagrūmojęs dangui, nusliūkino kaiman. O Plunksnelė gulėjo po krūmu gal per kokius tris metrus nuo nušauto arklio.

Kaime gyveno šunėkas. Buvo jis niekieno - vadinasi, visų. Dar mažam jam arklys įsegė kanopą į snukį. Šuo šiaip taip išsilaižė, bet apatinis žandikaulis suaugo kreivai ir visi priekiniai dantys kyšojo nepridengti. Atrodė, kad šuo šypsosi, bet kartu ir gąsdina. Plunksnelė praminė jį Juzka. Lenkai nelabai orientavosi, bet visas kaimas puikiai suprato, kad šuo gavo Juzefo Pilsudskio vardą.

Nebuvo didesnio lenkų priešo, nei šitas pusantro sprindžio nuo žemės tesiekiantis, kreivai išsišiepęs padaras. Vos tik užmatęs lenkų uniformą ar užuodęs kokį valdininkėlį iš miestelio, Juzka, keldamas baisiausią triukšmą, puldavo po kojom kandžiodamas batus, draskydamas skvernus ir visaip kitaip kenkdamas valdžiai. Negana to, lenkų pasieniečiai beveik negalėdavo išstatyti slapukų, nes prakeiktas šuo visada pranešdavo lietuviams (ir Plunksnelei), kur jie yra. Kiek kartų vachmistras norėjo nušauti šunėką, bet tas, ar Plunksnelės primokytas, ar savo žvėriško savisaugos instinkto vedamas, vos tik pajutęs ginklą dingdavo.

Ir tik Lenkijos nacionalinių švenčių dienomis Juzką tarsi kas pakeisdavo. Kartais pats Plunksnelė, o kartais kaimo jaunimas jau išvakarėse išpuošdavo Juzką raudonais ir baltais kaspinais, ir šunėkas nuo pat ryto prisistatydavo prie stražnyčios. Lenkai pyko, vaikėsi Juzką, bet šis, net neamtelėdamas, vos pabėgdavo šalin ir vėl iškilmingai sustodavo. Atstatęs savo kreivą šypseną, jis, pasak Plunksnelės tėvo, priiminėdavo paradą. Ar bereikia sakyti, kad didesnio numylėtinio kaime nebuvo. Ir kai eigulys Stanislovas galų gale patykojęs nušovė Juzką - kaime buvo tikras gedulas. Vaikai palaidojo šunį prie kapinių tvoros, o kaimiečiai su eiguliu nesisveikino gal gerą pusmetį. Plunksnelės tėvas trumpai konstatavo:

- Dar viena vinis į bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybės grabą.

Plunksnelė politika mažai domėjosi, bet tvirtai žinojo, kad kaime mažai kas ne tik kad kalbėjo, bet ir suprato lenkiškai, ir kad anapus Merkio gyveno vien lietuviai, ir gretimuose kaimuose, ir kad ne tik jų tėvai, bet ir seneliai kalbėjo lietuviškai, o lenkai čia pritinka kaip kiaulei balnas, ir kuo daugiau jis kenks naujai valdžiai, tuo labiau šypsosis kaimiečiai ir jo tėvas, o to jam labiausiai ir norisi. Tad kenkė lenkams kiek galėdamas, iš viso šito dar ir cirkų, kaip sakydavo tėvas, prikrėsdamas. Kartą tėvas prasitarė, kad jokia propaganda nepadaro daugiau nei Plunksnelės iškrėsti pokštai, ir gudriai primerkė akį. Iš tikrųjų po kiekvieno sėkmingo Plunksnelės žygio kaime kildavo malonus sujudimas. Senoliai, susėdę ant suolo ir traukdami stiprią naminę taboką, išmintingai tylėdavo, kartkartėmis susižvalgydami šypteldavo: Ot, rupūžiokas... Mergos raudonuodamos aptarinėdavo jo šaunumą ir drąsą, o vaikigaliai su visom smulkmenom atkartodavo žygį žaisdami. 

Naujienos