Mėgautis gyvenimo greičiu. Pokalbis su aktoriumi Vytautu Anužiu

2006 06 27 7 meno dienos, 2006 06 23

aA

Klaipėdos dramos teatro aktoriui Vytautui Anužiui šią gegužę sukako penkiasdešimt. Ta proga aktorių kalbina Ramunė Balevičiūtė.

Ką dabar išgyvenate – kūrybinį pakilimą ar atoslūgį?

Vytautas Anužis, Nelė Savičenko ir Eglė Barauskaitė spektaklyje „Šaltas vaikas” (rež. Oskaras Koršunovas). Nuotrauka iš www.kldteatras.lt.
Mano kūrybiniai pakilimai ir atoslūgiai yra labai ūmūs ir sunkiai prognozuojami. O dar turint omenyje, kad dažnai jie keičia vienas kitą keletą kartų per dieną, belieka intensyviai dirbti ir nesileisti į tų „pakilimų ir atoslūgių" analizę. Man pažįstamas Dievo siųstas įkvėpimas – tada visi gyvenimo suvaržymai, prieštaravimai, dviprasmybės džiugiai, su pasitenkinimu įveikiamos ir iššifruojamos, siekiai neatrodo banalūs ir beprasmiški. Esu laisvas, lengvas ir stiprus.

Žinoma, išgyvenu pakilimą. Teatre „Dramos klasė" kartu su Velta Anužiene pastatėme spektaklį pagal islandų dramaturgo Thorvalduro Torsteinsono pjesę „Ir Björk, žinoma...", jis susilaukė didelio publikos dėmesio, diplomo ir aukšto tarptautinės žiuri įvertinimo VII tarptautiniame universitetų teatrų forume. Klaipėdos dramos teatre ateinantį sezoną laukia įdomūs, dideli vaidmenys ir susitikimai su režisieriais, kuriuos labai vertinu ir gerbiu.

Kokie patys svarbiausi įvykiai, žmonės Jūsų aktorinėje ir pedagoginėje karjeroje?

Man buvo vos dešimt metų, kai mama ėmė vedžiotis į Panevėžio operetės liaudies teatro repeticijas. Ten viskam vadovavo Valdas Jatautis – aktorius, režisierius, labai šiltas ir geras žmogus... Jis man svarbus ir šiandien. 1972 metais įstojau į Juozo Miltinio aktorių studiją prie Panevėžio dramos teatro. 1974 metais – į Ščiukino teatro mokyklą prie Jevgenijaus Vachtangovo akademinio dramos teatro. Ten mano mokytojai buvo garsūs rusų teatro pedagogai ir aktoriai Borisas Zachava, Albertas Burovas, Ala Demidova, Aleksandras Binenboimas, Michailas Polamyševas ir kiti. 1978 metais pradėjau dirbti Povilo Gaidžio vadovaujamame Klaipėdos dramos teatre. Taip pačiais metais pradėjau dėstyti tuometiniuose LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universitetas). 2000 m. kartu su Velta Anužiene įkūrėme KU teatrą „Dramos klasė". Yra dar įvykiai-vaidmenys: Glumovas Aleksandro Ostrovskio „Išminčiuose" (rež. R. Vikšraitis), Napoleonas F. Brucknerio „Napoleone Pirmajame" (rež. P. Gaidys), Anatolis S. Mrożeko „Portrete" (rež. S. Varnas), Li S. Shepardo „Tikruosiuose Vakaruose" (rež. A. Dirda), Džo W. Saroyano „Geriausiame gyvenimo laike" (rež. R. Kudzmanaitė), Heraklis F. Dürrenmatto „Penktajame Heraklio žygdarbyje ir Augėjo tvartuose" (rež. R. Atkočiūnas), Platonovas A. Čechovo „Nebaigtoje pjesėje" (rež. R. Atkočiūnas), Pranas Krukelis S. Parulskio „Franke Kruke" pagal P. Cvirką (rež. R. Banionis), Rogožinas F. Dostojevskio „Idioto mišiose" (rež. R. Atkočiūnas), Johanas M. von Mayenburgo „Šaltame vaike" (rež. O. Koršunovas).

Svarbiausi žmonės mano kūrybinėje biografijoje – tai Dürrenmattas, Čechovas, Sartre’as, Dostojevskis, Saroyanas, Shepardas... Režisieriai – Povilas Gaidys, Aurelija Ragauskaitė, Rolandas Atkočiūnas, Oskaras Koršunovas. Na ir, žinoma, artimiausi mano scenos draugai – Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė, Eglė Barauskaitė, Vytautas Paukštė, Darius Meškauskas.

Velta Anužienė mano pedagoginėje veikloje, beje, ir gyvenime – svarbiausia. Kartu išleidome penkias studentų laidas, vasarą renkame dramos aktorių kursą Latvijai (Liepojos teatrui). Bus įdomu.

Ar Jūsų supratimą apie teatrą kiek nors paveikė susidūrimas su Juozu Miltiniu?

„Kiek nors paveikė"... O ne, tas poveikis visuomet buvo ir yra didžiausias. 1972 m. į jo studiją stojome apie 60 norinčių tapti aktoriais, priėmė tik tris. Dar prieš tą priėmimą buvau apsvaigęs nuo Miltinio statytų Ibseno „Hedos Gabler", Borcherto „Lauke už durų", Jonsono „Volponės". O čia staiga teatro užkulisiuose susiduri su išrinktaisiais – Gediminu Karka, Eugenija Šulgaite, Donatu Banioniu, Broniumi Babkausku, Dalia Melėnaite, Steponu Kosmausku. Bėgdavau iš pamokų (tada dar mokiausi vidurinėje mokykloje) ruošti ištraukų. Ir labai rūpėjo nepraleisti „Mirties šokio" repeticijų, kuriose klausydavausi Režisieriaus kalbos. Tada dar nesupratau, kad tai žodžiai, kuriais tikėsiu visą gyvenimą. Kaip religija.

Išvažiavau studijuoti į Maskvą, ir dėl to beatodairiško tikėjimo bei pasiaukojimo vienam teatrui, vienam režisieriui buvo labai sunku. Maskvoje daug idėjų, asmenybių. Daugiau pragmatizmo. Idealizmas irgi kitoks. O aš viską matavau – kaip Miltinis į tai reaguotų, kaip jis vertintų. Ir visuomet man išeidavo „labaai blogaai". Jaunas buvau – nesugebėjau suprasti, kad ten daug kas taip pat „aukščiausios prabos", kaip ir Miltinio. Tik – kitaip. O nuvilkt tą kitokį rūbą nuo esmės dar nemokėjau. Kai važiavau stoti į Maskvą, Miltinis apkabino mane, pabučiavo ir pasakė: „Tu, Anuži, labaai, labaai gailėsies, kad išvažiuoji...". Nesigailiu. Atvirkščiai, studijas Maskvoje vertinu kaip likimo dovaną. Gaila tik, kad taip trumpai, vos porą metų buvau šalia Miltinio. Režisierių, aktorių, teatro pedagogų mačiau daug, visokių. Prilygstančių Miltiniui – nėra. Nei dvasine jėga, nei aktyvumu, nei idealizmu ar maksimalizmu. O visos šios savybės yra labai brangios ir retos. Miltinis man brangus.

Ne kartą esate sakęs, kad Jums artimiausi valkatų, klajūnų vaidmenys. Iš kur tai? Atrodote rimtas ir solidus menininkas...

Gyvenime viskas labai determinuota, reglamentuota, suskaičiuota, taigi foninė tavo egzistavimo laisvė labai silpna. O klajūnai... Mėgavimasis gyvenimo improvizacija ir greičiu be atsakomybės, be gręžiojimosi atgal. Ir nuodėmės išpirkimas be skausmo baimės – tikras ir gilus, iki mirties. Tokia dvasinę būklę sukurti, o paskui ją išgyventi yra gera: atlikdamas kiekvieną dvasios judesį gauni stiprią dozę džiaugsmo svaigulio, laisvės jausmo iki išprotėjimo, skausmo, savęs teismo, liūdesio... Ir tie perversmai keičia tave patį, apvalo.

Ko, pradėdamas naują darbą, tikitės iš kūrybinio proceso?

Kad pavyktų sukurti gerą vaidmenį ir kad kuo daugiau pažinčiau, išmokčiau ir... pasikeisčiau. Žinote, kaip jaučiuosi, gavęs gerą vaidmenį? Juokinga, bet manau, taip jaučiasi pastojusi moteris. Tylus džiaugsmingas pamišimas perskaičius savo pavardę sąraše, kasdienis triūsas prie literatūrinės medžiagos, isterija „man nieko neišeina" repetuojant, pakili baimė per generalinę, karnavaliniai bučiniai vakarėlyje po premjeros. O paskui – ir rūpestis tuo, ką sukūrei, nesvarbu, kas ką šnekėtų. Mano vaidmenys – ne pamestinukai ar lavonėliai. Puoselėju juos, išleidęs į sceną.

Su kokiais esminiais profesiniais iššūkiais susiduriate šiandien? Ar šiandienė Jūsų veikla teikia impulsų rimtiems profesijos apmąstymams?

Esminis iššūkis profesijai tas, kad dabar manoma, jog aktoriumi gali būti kiekvienas, nes jis tėra komponentas – kaip scenografija iš medžio, muzika iš plokštelės ar šviesa iš lempos. Tai gresia rimtu invalidumu teatrui. Teatras be dogmos „aktorius teatre svarbiausias" – man ne teatras. Rašiniuose apie teatrą entuziastingai analizuojamas spektaklis: koncepcija, scenografo darbas, muzika. O pabaigoje – apie aktorių sukurtus vaidmenis, dažnai nekompetentingai, nesugebant nustatyti vaidmens vertės, sureikšminant klaideles, neišmanant jų priežasties, nežinant viso aktoriaus kūrybos konteksto. Manau, anšlagai (nekalbu apie komercinius ar snobiškus spektaklius) grįš į teatrą tada, kai aktorius susigrąžins jam priklausančią pirmenybę ir išskirtinumą teatre.

Kokių spektaklių pasigendate Klaipėdos dramos teatro repertuare?

Tikrų. Gilios dramaturgijos, režisuotos šiuolaikinio teatro kalba.

Ar jaučiate, kaip keičiasi Jūsų miesto publika ir jos lūkesčiai?

Ne, nejaučiu. Kaip buvo anksčiau, taip yra ir dabar. Publikos visuomet daugiau linksmame niekale ir visuomet mažiau vertingame spektaklyje. Tai normalu. Tik nenormalu, jeigu dėl menkesnio publikos lankomumo atsiranda atsainus paties teatro požiūris. Neturi dominuoti komercinės nuostatos, kad ir kaip sunku būtų. Misionieriškumas ir idealizmas, o ne pinigai teatrą kėlė ir gelbėjo. Todėl teatro prievartavimas pačiam užsidirbti pinigų yra teatro žlugdymas. O paskui pliurpia mūsų valstybės didžiūnai-„šoferiukai", kad būtų mūsų valstybei gerai greitai sukurti kokį įvaizdį, etikečių ir kitokias nesąmones. Galime sukurti įvaizdį?! Juk tai reikštų – apgauti. Vėl manome, kad mes gudresni – rusus apstumdavom, tai kodėl dabar ne? Investuokit į kultūrą, į meną daug, labai daug, nuosekliai ir visą laiką. Gerbkite kūrėjus, rūpinkitės jais, ilgainiui bus tas įvaizdis ir etiketė. Tikra ir ilgam. O tada ir verslininkai atvažiuos. Tikri ir ilgam...

Ar nekilo noras kaip ne vienam Jūsų kolegai imtis režisūros ne tik „Dramos klasėje", bet „normaliame" dramos teatre?

Nekilo. KU teatre „Dramos klasė" dirbantys aktoriai yra baigę vaidybos studijas ir visi yra tik mūsų su Velta auklėtiniai. Čia režisuoti man yra normalu.

Kokiomis svarbiausiomis nuostatomis vadovaujatės dirbdamas pedagoginį darbą? Kas Jums yra „geras aktorius”?

Yra amatas menininko profesijoje. Jį reikia išmokti ir pažinti. Ir niekada nepainioti su menu ir kūryba, bet mokėti juo naudotis kuriant. Tai ir darome kartu su V. Anužiene dirbdami teatro pedagogų darbą jau beveik 30 metų. Stengiamės, kad profesinis jauno žmogaus ugdymas būtų neatsiejamas nuo dvasinio, moralinio, dorovinio. Programos nedėstysiu.

Tiesiog siuntu, kai matau puoselėjamą būsimo ar jauno aktoriaus balzganumą, kai visos pedagoginės pastangos skirtos tik išsaugoti jo organiką. Tam išprievartaujamos duotosios aplinkybės, paminamas autorius, suprimityvinamas charakteris, pritempiamas prie menkesnės studento dvasinės struktūros ir gyvenimiškos patirties. Ir, aišku, savo siauroj aplinkoj, kur studentai, pedagogai ir ką tik baigę studijas teatralai vienas kitą gerai pažįsta, tie jų vaidybos laimėjimai balzganumo skalėje nuo tamsios iki balzganos vienas kitam atrodo įspūdingi. Bet tai tik „šeimyniniai džiaugsmai”. Ne publikai. O geras aktorius – idealistas ir misionierius. Ką jau kalbėti apie profesionalumą.

Koks Jūsų pastarojo laiko stipriausias teatrinis įspūdis?

Augusto Strindbergo „Kelionė į Damaską” Oslo nacionaliniame teatre, statyta režisieriaus Oskaro Koršunovo. Man tai gražiausias Koršunovo darbas. Neprisimenu, kada teatre žiūrėjau spektaklį ne stebėdamas, „iš ko tai padaryta”, o kaip paprastas žiūrovas gėrėjausi ir patyriau katarsį.

Ar domitės politika ir socialiniais dalykais? Ar pritariate nuomonei, kad šiuolaikinis lietuvių teatras gyvybiškai stokoja socialumo?

Nesidomiu. Retai, bet pasitaiko įdomių dramaturginių sąšaukų, tada fiksuoju galvoje. Politikų vaidyba yra primityvi arba natūralistinė. Galėtų būti žaliava teatrui, bet prastos kokybės.

Dėl socialumo – pritariu. Visais laikais teatro repertuare socialumas turėjo savo vietą. O tuščia vieta ilgai nebūna – atsiranda marmalo, tiesinančio ir taip nelabai suraitytus tam tikros publikos dalies smegenų vingius. Gaila, kad beveik nėra lietuvių dramaturgijos... O kai socialumas sunkiamas iš klasikos – tai jau agresija.

Nemažai keliaujate ir su „Dramos klase”, ir esate kviečiamas dėstyti užsienio teatro mokyklose. Kurioje šalyje norėtumėte pasilikti ilgesniam arba visam laikui?

Norvegijoje. Arba Kanadoje.

Kokias knygas labiausiai mėgstate?

Williamo Faulknerio, Knuto Hamsuno, Wilhelmo Hauffo, Juozo Baltušio, Alexandre’o Dumas, Fiodoro Dostojevsko, Jeano-Paulio Sartre’o, Ericho Maria Remarque’o, Levo Tolstojaus.

Jei laimėtumėt „aukso puodą”, ką su juo veiktumėt?

Pastatyčiau pastatą teatrui „Dramos klasė", dotuočiau jo pastatymus ir mokėčiau algas aktoriams, kol mes su Velta numirtume.

Koks artimiausias Jūsų tikslas ir tolimiausia svajonė?

Suvaidinti Nepažįstamąjį Augusto Strindbergo „Kelionėje į Damaską” ir Didro Erico-Emmanuelio Schmitto „Paleistuvyje”.

Ir kad mano vaikai būtų geri ir laimingi.

Naujienos