Mikučio niežtintis menas

Ozonas 2006 06 19

aA

Algis Mikutis
Šeštadienį šalia Trakų esančiuose miškuose įvyko naujo Algio Mikučio spektaklio „Piknikas Guntoriškių pelkyne“ premjera. Mikroautobusais iš Vilniaus pajudėjusi nežinia kaip susirinkusi publika karštą savaitgalį ryžosi atsiduoti gamtai ir menui, bet ne ežerui.

Viena didžiausių šio spektaklio vertybių yra netradicinė vieta  – žiūrovas tiesiog priverstas išvykti į gamtą. Čia jis tąsyk buvo rituališkai apipurkštas dezodorantais nuo uodų, pavaišintas vynu ir sūriu, dar galėjo pasipuošti bitininkų tinkleliu (damos tuoj pat virto viduramžių šyduotomis freilinomis) ir sėdo žiūrėti spektaklio. Bet įspūdinga jau buvo iki spektaklio veiksmo – skambanti Snieguolės Dikčiūtės ir tarptautinio muzikų ansamblio „Uodas“ muzika ir gyva medžių dekoracija.

Mikučio ir Co. smagiai parašyta pjesė (tikriausiai rašymas buvo net smagesnis už žiūrėjimą) kalba apie tai, ką mes darome gamtoje. Du visiškai atsipūtę (ne apsipūtę) jaunuoliai baidare atsiiria iki veiksmo vietos, kur jų laukia paslėptas samanės aparatas. Čia jie ir patiria pirmojo gurkšnio poveikį. Laisvūnas Raudonis jį pademonstruoja itin įtikinamai. Aktorius – puikus pretendentas į Klaipėdos „gliukinę“ estetiką (kompiuteris man „gliukinę“ ištaiso į „kliukinę“, ir, spėju, jis teisus). Toliau prasideda visiškas „grybavimas“ ir ne itin rišlūs, bet žavūs pasažai apie sąmonės ir samanės ryšį ir vienos infiltraciją į kitą. Kaip ir gamta braunasi į mus saulės spiginimu ir uodų įkandimais. Laisvame veiksme viskas įmanoma – ir skraidančios rūkytos vištos, ir vietinis aktorius, visai „nė prie ko“ horizontu prasivarantis avelę. Estetiką puikiai įvertino žiūrovų atsivežtas taksas, ėmęs ragauti ant scenos padėtą vištą. Beje, tai buvo pirmąsyk mano matytas gyvūnas scenoje, kuris buvo ir organiškas, ir visiškai prisiderino prie stiliaus; be  to – mandagus: višta buvo pasinešta į šalį ir suvalgyta šalia scenos. Jos teršti nevalia.

Dainius Vengelis ir Laisvis Raudonis. Nežinomo XXI a. fotografo nuotraukos
Visoje šioje betvarkėje pasirodo uodų dievas, t.y. atsiranda dramaturginis konfliktas, kuris tuoj pat, nesismulkinant ir neskaitant Aristotelio priesakų, ir išsprendžiamas: aktoriai-personažai ir žiūrovai susivienija ir ima kovoti prieš jį. Kodėl? Matyt, vien dėl to, kad uodas nėra labai maloniai su mumis besielgiantis gyvis. Arba – matyt, kad pjesę kūrė Mikutis. Pjesė tiesiog durna pačia geriausia ir linksmiausia prasme. Meno neieškokite, nes supainiosite natūrą su kultūra ir chaltūra.

Po spektaklio laukė pergalės šventimas ir pjesės (nebūtinas) aptarimas šalia esančioje sodyboje. Spektaklio prodiuseris Giedrius Guntorius ir rengėjai kol kas pasiryžę šį šventą uodų medžioklės ritualą kartoti kiekvieną šeštadienį. Pasiteirauti galima projekto atstovo spaudai Viliaus Šimkaus (tel. 8 618 12 107). Verta važiuoti, nes: išsiveršite į gamtą; pamatysite smagų neįsipareigojusį sau spektaklį; prasiveršite už privačią teritoriją saugančių tvorų. Ir patirsite tikrą meno poveikį. Į meno teoriją Mikutis įvedė dar vieną kategoriją: menas turi ne vien jaudinti, bauginti ar žavėti. Jis gali niežtėti. Niežti iki šiol.

Naujienos