Dalia Tamulevičiūtė: Apie savo namus

2006 06 02

aA

Šias mintis Dalia Tamulevičiūtė išsakė apie 1997 metus, kuomet tuometinis Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėjas Juozas Pocius ketino leisti Audriaus Zavadskio nuotraukų albumą apie Jaunimo teatrą. Tuomet mintimis dalijosi pirmieji Jaunimo teatro vadovai režisieriai Aurelija Ragauskaitė, Vytautas Čibiras, Dalia Tamulevičiūtė ir fotografas Audrius Zavadskis. Deja, knygai tuo metu pritrūko pinigų, nors dailininko – tai pat amžinątilsį Sauliaus Chlebinsko – maketas jau buvo beveik parengtas. Vėliau šios mintys buvo atspausdintos Jaunimo teatro 34-ąjį sezoną pristačiusiame buklete. Šiandien  pateikiame ištraukas iš to pokalbio apie laiką, kuris nuo mūsų dar labiau nutolo – bet, tikėkimės, ne režisierės svarstymai, galintys tapti ir gražiais priesakais. O Zavadskio nuotraukų albumas, kaip ir pradėta Juozo Pociaus rašyti knyga apie Dalią Tamulevičiūtę, vis dar laukia savo gimimo dienos.

Vaidas Jauniškis


Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aš metų skaičių neatsimenu. Atrodo, atėjau į Jaunimo teatrą 1971-aisiais. Buvo neįsivaizduojamai sunkus laikotarpis. Kadangi neturėjome patalpų, visuomenės nuomonė buvo tokia, kad nėra ir teatro. O turėjo būti vaikų teatras – tais laikais juk labai svarbus buvo pavadinimas. Tave jis į rėmus spaudžia. Aš nežinau, kokiu būdu pavyko Aurelijai Ragauskaitei pasiekti, kads pavadinime atsirado ne „Vaikų“, o „Jaunimo“. Amplitudė iškart išsiplėtė. Bet stabilumo teatre nebuvo. Kai aš atėjau, jau buvo pasikeitę nemažai direktorių, Ragauskaitė po kažkokio konflikto jau buvo išėjusi, vyriausiuoju tapo Čibiras. Prisimenu, kaip vykdavo spektakliai Profsąjungų rūmų salėje. Gretimoje salėje – šokiai. Į juos rinkdavosi tokia šiurpi publika! O žiūrovai šnekėdavo, kam, girdi, šita muzika spektakliams. O ji – iš šokių. Tačiau atsirado užsispyrimo įrodyti, kad esame gyvi, kad turime būti reikalingi. Ir visi dirbome kaip jaučiai. (...)

Tarp darbuotojų buvo natūralūs santykiai. Aš ne vyr.režisierė buvau, o lygiai toks pat teatro žmogus, kaip ir valytoja, litertūrinės dalies vedėjas. Ne statusas kurdavo santykius. Mes galėjome susipykti, apsirieti, bet mes – vienų namų žmonės, bendrą darbą dirbą.

Todėl atėjęs į teatrą dešimtukas – tai ne stebuklingas kursas. Likimo taip lemta buvo, kad mane, baigusią studijas, pakvietė dirbti į Konservatoriją, ir kad nuo pradžių dirbau Jaunimo teatre. Ir jei ne teatro dvasios sutapimas su tuo, ko tau norisi – nieko tas dešimtukas nebūtų padaręs, jei nebūtų atėjęs į Jaunimo teatrą. Neišlepęs teatras sutiko gražiai naujus žmones. Nesijautė barjero, kokį pergyvena kiti. Be to, teatre jau buvo jaunų aktorių, ir šie nepasižiūrėjo į atėjusius iš aukšto, o sveikindavo po diplominių, po premjerų. Buvo tradicijos, kai prieš premjeras aktoriams ant kiekvieno grimo staliuko padėdavo gėlių, dovanėlių. Šiame teatre tvyrojo gera dvasia. (...)

Atsimenu, eina Nekrošius tuometine Liudo Giros, dabar Vilniaus, gatve. Sutinka mane, džiaugiasi. „Suradau! Suradau!“- „Ką suradai?“ – „Pirosmanio finalą! Įsivaizduoji – su miltais! Einam, parodysiu.“ Nueiname į teatrą. Vladas Bagdonas jau buvo nusiprausęs. Nekrošius jį įkalbina parodyti dar kartą.  Jie pakartoja finalą, visi aikčioja – Jėzau, kaip puiku. Sutinki kitą,  klausi – tu matei su tais miltais? Mačiau, sako, abu džiaugiamės. Nors jis ir nevaidina tame spektaklyje, bet laimingas. Tai jo teatro spektaklis!

O vėliau ėmė jaunėti teatro publika. Ėmė žiūrėti ne siužetą – jei ėjo po 5-10 kartų į tą patį spektaklį.  Vadinasi, ir spektakliai nebuvo vienodi, buvo gyvi improvizacijomis. O jos buvo labai svarbios (kartais ir nusiimprovizuodavome). Bet žiūrovams nebuvo nuobodu. Kai persikėlėme į Arklių gatvę, kitų teatrų žmonės pranašavo sunkumų su publika. Iš centro nusikėlėme į šiokią tokią periferiją, ir transportas ne visai arti. Vėl reikėjo prisivilioti žiūrovą. Bet kaip smagu būna, kai žmogus troleibuse klausia, kur yra Jaunimo teatras, o pusė troleibuso jam aiškina. Jie žino! O ryte ateini ir pamatai prie kasų kartonines dėžes, likusias po nakties. Jaunimas net žiemą per naktį stovėdavo, kad iš ryto gautų bilietą.  (...)

Kai atvažiavo estų režisierius Mikki Mikkiveri, jis labai įdomiai pastebėjo: „Žinai, kuo graži jūsų trupė?  Man sunku dabar Estijoje dirbti, kai reikia žmogui aiškinti, kur tu gyveni. O Estijoje aiškinti reikia.  Ir man pasidaro neįdomu dirbti. O jūsų teatre – tu į jį pažiūrėsi ir paklausi – „Supratai?“ – ir jis atsakys „Supratau“. Štai čia yra trupė.“ (...)

Patirtis, amato perėmimas iš kitos kartos. Jūs pasižiūrėkite anos nepriklausomos Lietuvos aktorių nuotraukas! Atvažiuoja pas mus į Muzikos akademiją kas nors iš užsienio – o pas mus fojė iškabinti tie portretai – ir stebisi: kokie inteligentiški veidai! Tiesiog aristokratai! (…) Pas mus tai pamirštama. Iš kur tokie skausmingi, konfliktiški išsiskyrimai, o ne gražūs atsisveikinimai? Štai kur mūsų kultūros lygis! Sako, prancūzų spektaklyje „Haroldas ir Modė“ vaidino Madeleine Renaud, kuriai buvo 80 metų. Kodėl prancūzams tai reikia išlaikyti? Kodėl Maskvos teatrui reikėjo išlaikyti Ranevskają?  Ką reiškė vien jos atėjimas į teatrą jaunai Margaritai Terechovai ir kokią tuštumą ji pajuto be jos? Kiek gautų jauni mūsų studentai, vaidindami ar būdami šalia Mironaitės! (...)

Jau norisi ir į teatrą grįžti statyti. Nes jei dar keletą metų nestatyčiau, aš jausčiausi nereikalinga studentams – aš turiu turėti tiesioginį ryšį su teatru, žinoti, kuo jis gyvena. Ir orientuotis į tai bendraujant su studentais. Džiaugiesi, kai jiems pasiseka, kai jie atsiveria tavo akyse ir kažką sukuria. Likimas man taip susiklostė, kad aš galiu bendrauti su jaunais žmonėmis. Tada yra prasmė gyventi – kada esi arčiau jų, matai, kaip keičiasi kartos, kaip vėl kitokie ateina. Ir vėl viskas sudėtingiau.

Naujienos