Istorija, realiai gyvenę personažai yra viena iš keleto pagrindinių ligų, kankinančių dabartinę jaunąją Europą. Jaunąją – ir kūrėjų amžiaus prasme, ir naujųjų ES šalių.
Taip pasireiškia potrauminis laikotarpis, kai reikia ir norisi kalbėti apie neseną istoriją ir ją apibendrinti, pažiūrėti iš becenzūrės šiandienos – ką ji mums reiškia? Kokia ji „buvo“ dabarties akimis? Ar išties ją buvo apglobusi romantiškoji migla, o žmonės tuomet bendravo kaip rojuje, tegul ir per karus marus?
Supervalstybė
Jau rašiau apie prieš porą sezonų Lietuvoje pasireiškusią šią tendenciją ir spektaklius, bandančius pažvelgti į tarpukario smetoninį rojų – dažniausiai (ir berods vien tik) ironiškai. Tokią reakcija, matyt, išprovokavo nesaikingas jos garbinimas užteatrinėje erdvėje – lyg visi būtų staiga tapę trečiosios bangos emigrantais ir prisimintų Lietuvą tik kaip rūtų darželį, po kurį lėtai ir harmoningai klaidžioja žirgelis. „Seksualiniai harmoningai“, pasakytų „Madagaskaro“ Salė.
Vilniaus mažajame teatre Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio režisuotas spektaklis „Madagaskaras” pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę šįmet tarsi užvėrė paieškos kelius, tarsi būtų parodęs vieną vienintelį: užsienio festivaliuose nuskinti laurai sufleravo, kad šios problemos aktualios ne vien mums. Kaip pareiškė Rygoje vykusio festivalio „Žvilgsnis 2005“ žiuri pirmininkas Mati Linavuoti, „po „Madagaskaro“ man Lietuva yra kultūrinė supervalstybė, gal ir be žodžio „kultūrinė“. Taip interpretuoti savo istoriją ir ją išrasti teatre reikia turėti galios“. Kiti įdomūs aspektai, paliesti šios pjesės (istorijos) – latviai taip pat mąstė apie savąją „rezervinę Latviją“ kažkur prie Afrikos pusiaujo, estai bandė kurtis Ramiajame vandenyne, o lenkai prisiminė, kaip po 1918 m. lenkų nacionalistai reikalavo visus žydus ištremti į Madagaskarą. Staiga pjesė apsiverčia, ir suvoki, kad tu nesi vienintelis šios unikalios istorijos ir jos fono šeimininkas, idealusis suvokėjas. Net ir kalbos atžvilgiu: rusiškai versdamas pjesę Georgijus Jefremovas surado tokių atitikmenų, subtilybių, kad ji puikiai perteikė to žaidimo kalbos virtuozišką lygmenį. Anglakalbiams ar lenkams buvo kiek prasčiau (tikėkime – kol kas). „Madagaskare“ atsitolinti nuo istorijos daug gelbsti ironija, netgi kai kurių kritikų pažymėtas aktorių „cirkas“, „klounada“. Tuo niekaip negalėtų pasigirti Galina Poliščiuk, pastačiusi legendinę Janio Rainio „Pūsk, vėjeli“ Rygos nacionaliniame teatre. Bet ji gali būti tikra dėl pretenzingumo.
Nacionalinė komercija
Kiek labiau nei pas mus pasipuošę ir pasitempę žiūrovai renkasi į Rygos nacionalinį ir sėda ant aukštų pakylų, sustatytų abipus didžiosios scenos. Per vidurį – kvadratu aprėminti etnografinio muziejaus eksponatai – šakės, verpstės, maišai, irklai, kostiumai. Režisierė programėlėje tikslina – tai „žmonių santykių muziejus“, forma – „instinktai“. Skamba išdidžiai, kaip ir tolesni programėlėje surašyti režisierės „blūdai“ apie Darvino teorijas, tai, kad intelektas randasi iš instinktų…
Atėję šeši „lankytojai“ nusirengia šių dienų rūbus ir velkasi puošnias liemenes, kelnes, sijonus. Ir atgyja Rainio personažai. Įžangą ir toną užduoda muzikantai, gan įdomiai perkomponavę liaudies dainas. Bandomas kurti pasaulis ir jo misterija, uždegama ugnis, sukami rateliai. Tik visa tai atrodo taip, tarsi ta ugnis degtų ant plastiko, negyvai dekoratyvi. Tokie ir žmonių instinktai – idealiai kuriamas garsinis fonas (dūdelėmis, švilpukais, šiaudinis kaimas, jo garsai), bet ant to paties „plastiko“ grėbiama, velėjamas žlugtas ir t.t. – ir visa tai lieka tuo negyvu muziejumi, atgaivintu itin profaniškai.
Pasidaro gaila jaunos (ir, pagal latvių kritikų tvirtinimus, – itin geros) aktorės Ditos Laurinios, kurią režisierė merginų pavyduolių „linčo“ scenoje išrengia, priverčia „apsinuoginti“ „meno“ vardan. Vienintelė paguoda traktuočių išsiilgusiems – moterys čia ne švelnios, o plėšrios būtybės, valdančios pasaulį ir draskančios vyrų ir savo jausmus ir likimus. Finale viskas grįžta (žinoma, kaip be to) į muziejų, ir pasigirsta balsas, kad muziejus po 15 min. uždaromas.
Spektaklis sterilus ir neva gražus, bet visiškai bekūnis ir jame tvyro nesveikos jo kūrybos atmosfera (tai kartais juntama). Logiškas pospektaklinis finalas – režisierė, pajutusi savo galią, iš Nacionalinio pareikalavo neįmanomų sąlygų, o jų negavusi išėjo, išsivesdama ir tuos šešetą gabių jaunų aktorių. Tikėtina, į kitą nacionalinę komerciją.
Lenkų ulonai
Lenkai visada mėgo savo klasiką, kaip ir iššūkius jai. Norėdamas sukrėsti Lenkijos teatrinę (ir ne tik) visuomenę, statyk ne Shakespeare‘ą, o Wyspianskį. Jaunas režisierius ir dramaturgas Janas Klata (mums „artimas“ tuo, kad lenkų pjesių forume buvo pristatytas jo „Greipfruto šypsnis“, o ši pjesė Europos dramaturgų mugėje dėl pirmos vietos rungėsi su Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“,- laimėjome „mes“) imasi Witkacio ne itin kokios kokybės (lenkai sako atvirai – jo didžiausios grafomanijos) 1923 m. pjesės „Janulka, Fizdeikos dukra“. Vardų fonetika įpareigoja, ir spektaklis „…Fizdeikos dukra“ yra gryna, šiurpi, „Karalių Ūbą“ primenanti makabreska apie šiuolaikinę Lenkiją, ypač – Valbžycho miestelio, kuriame statė, kasdienybę. Bet neišsižadėkime: globalizacija pasiekė visus kraštus.
Scenos fone – širdžiai miela Jano Mateikos paveikslo scena, o scenoje – kraštovaizdis jau po mūšio. Ir pasilaikydami už galvų ir butelių, pragėrę sveiką protą keliasi lenkų ir lietuvių bajorai. Tinkama šalis ir laikas investicijoms. Klata netgi apdalija „bajorus“ firminiais „kryžiuočių“ maišeliais su „Bayer“ ar „Mercedes Benz“ ir kitų kompanijų logotipais (kur „Maksima“?). O neilgai trukus ateina ir kitų pagirios – darbininkai išbėga iš gamyklų, vilkėdami konclagerių uniformomis, ima veikti dujų kameros, tačiau ir „naujieji kryžiuočiai“ lekia lauk iš Žečpospolitos, bemaž numirę nuo lenkų būdo ir neveiklos.
Klata žaidžia teatrinių klišių ir jų pertekliaus – iki nemalonumo – tradicija. Bet drauge, net neišsakydamas savos pozicijos (už tai buvo kritikuotas), jis įsijungia į bendrą „antikorporacinių“ manifestų chorą: jau lenkai turi keletą tokių spektaklių, jau pasirodė ir keletas lenkų romanų, nukreiptų prieš užsienio korporacijas, o realybė tam pritaria: tiek „Avon“ ar žurnalas „Super Express“, „Pekao SA“ bankas ar „McDonald‘s“ patiria fiasko, vadovaudami žmonėms aklai nukopijuotais vakarietiškos vadybos principais. Klata elgiasi lanksčiau: jis „bajorų“ vaidmenims surinko keliolika Valbžycho bedarbių. Šie jau gastroliuoja po vakariečių mūšio laukus tarsi sakydami: taip, mes – istorija, bet labai arti dabarties.
