Sutrikusią teatro kraujotaką aktyvins susivieniję režisieriai

Agnė Skamarakaitė 2005 06 17

aA

„Poreikis vienytis kilo iš noro žinoti vieniems apie kitus, dalytis informacija ir jausti šalia kolegos petį“, – sako valdybos narys Vytautas .V.Lansbergis. Juk vienas lauke – tik Don Kichotas, nepajėgus kovoti prieš vėjo malūnus. Juolab visi režisieriai sėdi vienoje valtyje. Visi kuria teatrą čia ir dabar. Visi yra suinteresuoti, kad šalies teatro lygis pakiltų. Kad teatras netaptų rezervatu, į kurį veda siauras takelis. Kad būtų įdomus ne tik saujelei profesionalų, bet ir plačiai visuomenei. Kad skatintų žmones mąstyti, vienytų juos, formuotų vertybes.

„Lietuva kaip Babelio bokštas, tiek čia nesusikalbėjimo“, – sako asociacijos valdybos narys Gytis Padegimas. Taigi kalbėtis režisieriai visų pirma pradėjo tarpusavyje. Kalbėtis apie tai, kokia yra režisieriaus atsakomybė, kokių injekcijų reikia teatro organizmui, kaip išspręsti finansavimo bei teisinio reglamentavimo problemas. „Paradoksalu, jog susikalbėjimo iniciatyva kilo iš profesijos, kuriai susikalbėjimas apskritai yra nebūdingas“, – juokauja režisierius. Teatre nėra net tradicijos eiti žiūrėti savo kolegų spektaklių. Asociacijos nariai sieks pakeisti šią nuostatą. Ne tik konstruktyviai kritikuos ir palaikys, bet ir važiuos į kitus miestus pasisemti patirties ir pasidalinti ja.

Režisieriai jaučia, jog teatras, kaip visuma, trupa. Jei nefunkcionuoja kuri nors organizmo dalis, visas organizmas merdi. Pasak asociacijos pirmininko Jono Vaitkaus, režisieriai jaučiasi išstumti iš teatro gyvenimo. Teatrų vadovai yra muzikantai, aktoriai, kitų profesijų žmonės, kurie mato teatrą per siaurą prizmę, nevengia klišių, štampų. Asociacija sieks suformuoti naują ir kitokį teatro veidą, kad scena nebūtų prašalaičių susibūrimo vieta. Režisierius apgailestauja, kad aktorinis meistriškumas yra smukęs, o režisieriaus profesija nebėra gerbtina. Teatruose, kaip ir politikoje, įsigalėjo mėgėjiškumas. O juk režisierius – teatro stuburas, ir kuo jis lankstesnis, tuo pats teatras atviresnis.

Konkursai teatruose dažnu atveju yra neskaidrūs, sako režisieriai. Juos ne visada laimi tie, kurie yra to verti. Neaišku ir tai, kaip yra užimamos teatrų vadovų kėdės. Asociacija stengsis, kad konkursai būtų skaidresni. Be to, režisieriai norėtų, kad konkursų būtų organizuojama daugiau, - pavyzdžiui, kiekvienam atskiram vaidmeniui. Tokiuose konkursuose galėtų dalyvauti viso miesto aktoriai. Teatras turėtų būtų atviras, dinamiškas ir nuolat kintantis organizmas.

Žinoma, režisieriai norėtų sulaukti didesnės paramos iš valstybinių institucijų, dėmesio teatrams, didesnio finansavimo. Taipogi laisvės disponuojant teatro lėšomis. Atrodo, jog pinigų yra, tačiau jais kūrybiškai naudotis negalima, nes viskas iki menkiausių smulkmenų yra reglamentuota.

Režisierių gildija mėgins spręsti ir jaunųjų režisierių atėjimo į teatrą problemas. Dabar ką tik baigę studijas kūrėjai turi vos ne maldauti teatrų, kad jiems būtų suteikta galimybė pastatyti savo diplominius spektaklius. Teatras neaugina ir neskatina savo jaunosios kartos. Pasak Jono Vaitkaus, kiekvieno teatro pareiga – leisti pastatyti diplominį darbą. Šiuo atveju reikėtų išspręsti ir finansavimo klausimus. „Asociacija sieks, kad Kultūros ministerija skirtų kraitį jaunųjų debiutams“, – sako Gytis Padegimas. Teatrams trūksta ir šiuolaikinių lietuvių autorių dramaturgijos kūrinių. Juk vien su klasika neišsiversi.

Teatro kūrėjai norėtų ir glaudžiau bendradarbiauti su kritikais, kad šie vadovautųsi ne simpatijomis ar antipatijomis, o profesionalumo kriterijais. Asociacija stengsis, kad su rašančiais apie teatrą žmonėmis vyktų dialogas, jų kritika būtų konstruktyvi. Kritikai nežlugdytų kūrėjų, o kurtų meninę įtampą, kuri skatintų tobulėti.

Asociacija norėtų atnaujinti televizijos teatrą, turėti savo laidą Lietuvos televizijoje ir  skatinti regionines televizijas filmuoti spektaklius ir supažindinti su darbais provincijos žiūrovus.

Lietuvoje veikia ir Teatro sąjunga, tačiau paklausti apie jos veiklą, režisieriai teigė nežinantys, kuo ši užsiima. „Sąjungos lindėjimas pogrindyje yra viena iš režisierių asociacijos įsteigimo priežasčių. Gamta nemėgsta tuštumos“,– sako Padegimas.

Asociacija gins savo narių socialines teises. Honorarų sulyginti ir suvienodinti jie neketina, čia bus palikta laisvė. Tačiau galbūt su darbdaviu dėl režisieriaus atlygio ir darbo sąlygų derėsis asociacijos atstovas.  Tokiu atveju kažkoks darbo užmokesčio procentas atitektų pačiai asociacijai, jos veiklai ir įtakai plėsti.

Rudenį visuomenei turėtų būti pristatytos režisierių etikos taisyklės. Pasak Gyčio Padegimo, etikos kodeksas yra savireguliacijos mechanizmas. Kiekvienas režisierius yra tarsi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis, kuris siekia būti geriausias. Etikos kodeksas neleis Didžiajam kunigaikščiui į paribį nustumti visų kitų, reglamentuos režisierių santykius, skatins padėti jauniems ir ką tik į teatrą atėjusiems kūrėjams. Pagrindinius etikos kodekso principus diskusijai pateikė Vytautas V.Lansbergis, tačiau kol kas jų neišduoda. Prašo palaukti rudens.

Bus siekiama megzti ryšius su kitomis asociacijomis, Kultūros ministerija, Seimo švietimo, mokslo, kultūros reikalų komitetu, mėgins inicijuoti įstatymų pataisas. Asociacija neapsiribos tik mūsų šalimi, planuojama traukti į plačiuosius vandenis, megzti ryšius su Latvijos, Estijos, Rusijos, Skandinavijos šalių kūrėjais, keistis idėjomis bei režisieriais.

Lietuvoje gyvenimas vyksta pagal rinkos dėsnius. Tačiau, pasak Gyčio Padegimo, jei yra rinkos dėsnis, yra ir dvasios vystymosi dėsnis. Pagal kurį ir veikia  teatras. Ugdydamas žmogų, skatindamas jo kūrybiškumą bei pilietiškumą, neleisdamas jam pavirsti vien tik vartotoju.

Naujienos