Galėčiau vardinti kiekvieną savo spektaklį ir pasakyti, kokia jo reikšmė man asmeniškai buvo tuo laikotarpiu.

Lietuvoje nėra nei komikų, nei tragikų. Visi yra dramos aktoriai, kuriuos vagia televizija.

Scenoje visada veikia kažkokia magija - kad ir kaip būtum pavargęs, sirgtum ir tą dieną nenorėtum vaidinti, vos tik išėjus į sceną, atsiranda jėgų ir visi sunkumai ištirpsta.

Vilniuje yra daugiau tuštybės arba nežinojimo, ką daryti, o Kaune - labai agresyvaus pasimetimo.

Bet taip jau sutvarkytas gyvenimas: nei tobulumo, nei rojaus pas mus nėra. Vadinasi, reikia sugebėti sugyventi ir su tais šalutiniais reiškiniais, kuriuos duoda patirtis.

Režisierius konstruoja spektaklį erdvėje ir laike. Tai racionali kūryba. Aktoriaus darbas - jutiminis, emocinis. Šios dvi profesijos - tolimos.

Šiuolaikinis aktorius turi būti universalus. Televizija ar kinas menininkui nėra nuodingi, viskas priklauso nuo požiūrio, su kuriuo jis ateina į darbą.

Visi aktoriai turi kokį nors kompleksą ir intuityviai nori nuo jo išsivalyti. Galbūt dėl to ir eina į teatrą.

Jam buvo įdomu, kas vyksta po mirties. Žmogus pavirsta dalelytėm, išeina į kosmosą... Bet jis sakydavo: „Nu ne, aš tai išspirsiu tas šešias lentas.“

Šiandien, kai režisierė išlydima, prisimename 1993-ųjų interviu su ja: „Man trūksta Lietuvoje vieno - profesinio pokalbio. Per savo gyvenimą tokio neturėjau. Juk mes pletkavojame susėdę. Bet juk mes esame profesionalai!“.

Į mano gyvenimą įėjus kinui, suvokiau, kad reikia dirbti ir teatre. Jei nori išlaikyti formą, tobulėti. Tai supratęs, niekada neapleidau teatro.