Mano darbo pradžia paprastai būna chaotiška, griebiuosi visko, kas po ranka. Tačiau ilgainiui atsiranda aiškumas.

Kai manęs klausia, ar „Ugnies maldos“ atsirado dėl to, kad reikėjo, aš atsakau, kad jos atsirado dėl to, kad norėjau daryti tai, kas man įdomu.

Toldama nuo herojinių vaidmens traktuočių, ji ieško būdų, kaip kuo aštriau savyje apčiuopti žmogaus pažeidžiamumą.

Visą mano gyvenimą teatrą keitė kinas, ir atvirkščiai. Net aktyviai dirbdama kine stačiau ir spektaklius. O laikas labai greit bėga.

Rūbas irgi kuria vaidmenį: apsivelki ir tampi kitu. Mano rūbas neleidžia smarkiai pasišakoti.

Man įdomus kelias nuo idėjos iki premjeros. Dirbdamas viduje gali jį stebėti, analizuoti, o pastebėjimus pritaikyti kituose darbuose.

Į akis krinta jos savarankiškumas ir polinkis savo personažams kurti atskirus pasaulius. Matyt, tai ir lemia jų vienišumą bei paslaptingumą.

Manau, kad pasirenku saugias temas, bet dabar jau pradedu minti taką link skaudžių temų ir kalbėti apie jas atviriau.

Nuolat studentams sakau: jei norite kurti, lygiuokitės ne į savo aplinką, o į pasaulį. Planuokite užlipti ant namo stogo, o ne likti name.

Man labai patinka kalbėti iš tų žmonių, kuriuos vaidinu, pozicijos, stebėti žmones, kad sukurčiau tuos kitus ant scenos.

Dramaturgija yra mechanizmas, kuriame dialogas - tik vairas. Nes kas iš to vairo, jeigu nėra sankabos, kėdžių, antenos?