Visi aktoriai turi kokį nors kompleksą ir intuityviai nori nuo jo išsivalyti. Galbūt dėl to ir eina į teatrą.

Jam buvo įdomu, kas vyksta po mirties. Žmogus pavirsta dalelytėm, išeina į kosmosą... Bet jis sakydavo: „Nu ne, aš tai išspirsiu tas šešias lentas.“

Šiandien, kai režisierė išlydima, prisimename 1993-ųjų interviu su ja: „Man trūksta Lietuvoje vieno - profesinio pokalbio. Per savo gyvenimą tokio neturėjau. Juk mes pletkavojame susėdę. Bet juk mes esame profesionalai!“.

Į mano gyvenimą įėjus kinui, suvokiau, kad reikia dirbti ir teatre. Jei nori išlaikyti formą, tobulėti. Tai supratęs, niekada neapleidau teatro.

Renkantis aktorius, man svarbiausia ne profesija, o pats žmogus, jo matymas, stuburas, tikėjimas, vertybių sistema. Kai supranti, kad jis turi savo nuomonę, savo pasaulėjautą, tuomet ir atsiranda susidomėjimas.

Matydamas, kaip tavo pjesės užsiguli stalčiuose, labai greitai prarandi motyvaciją. Teatrai turėtų tai suvokti. Užauginti dramaturgą yra sunku, o nužudyti labai lengva.

Kai studijavau LMTA, nebuvo psichologijos užsiėmimų, o dainininkams jų reikia dėl begalės dalykų. Dainavimas - tai ištisa filosofija, apie jį galima kalbėti valandų valandas.

Atėjęs į Keistuolių teatrą, džiaugiausi galėsiantis vaidinti vaikams. Ne dėl pripažinimo, atpažinimo gyvenime ar kitokių tuštybių, o todėl, kad čia galima pamatyti stebuklingą vaikų reakciją.

Galbūt dar karštakošiškai, bet jau bandome kalbėti apie naujas įtampas ir santykius, nes Europa, todėl ir Lietuva, po kelerių metų nebegalės būti tokia šalta užsidariusi šalis, kokią daug kas nori matyti.

Pagrindine masinio išvykimo priežastimi laikau ne pinigus, o tai, kokie mes esame vienas kitam. Ir toliau bėgame vieni nuo kitų emigruodami.

Adrenalino mums, scenos žmonėms, užtenka. Kartais galvoju, kam to reikia. Bet reikia, kartais reikia.