Aktoriai neretai savo profesiją laiko prioritetu. Ir aš, stodama į aktorinį, teatrą laikiau tarsi misija, kuriai reikia pasišventimo. Tačiau mano mąstymas pasikeitė.
Scenoje visada veikia kažkokia magija - kad ir kaip būtum pavargęs, sirgtum ir tą dieną nenorėtum vaidinti, vos tik išėjus į sceną, atsiranda jėgų ir visi sunkumai ištirpsta.
Bet taip jau sutvarkytas gyvenimas: nei tobulumo, nei rojaus pas mus nėra. Vadinasi, reikia sugebėti sugyventi ir su tais šalutiniais reiškiniais, kuriuos duoda patirtis.
Šiuolaikinis aktorius turi būti universalus. Televizija ar kinas menininkui nėra nuodingi, viskas priklauso nuo požiūrio, su kuriuo jis ateina į darbą.
Šiandien, kai režisierė išlydima, prisimename 1993-ųjų interviu su ja: „Man trūksta Lietuvoje vieno - profesinio pokalbio. Per savo gyvenimą tokio neturėjau. Juk mes pletkavojame susėdę. Bet juk mes esame profesionalai!“.