Bet viso to centre yra žmogaus siela ir klausimai apie gyvenimo prasmę - klausimai, kurių šiandien, rodos, niekas nebekelia.

Publika tiesiog sprogo aplodismentais, susitikime kritikai ir žiūrovai žarstė komplimentus, o festivalio komisija Agniešką Ravdo apdovanojo geriausios jaunosios aktorės prizu.

Labai myliu Lietuvą, jaučiuosi su ja susijęs ir noriu, kad mano bendradarbiavimas su ja taptų vis glaudesnis.

Tris premijas pelnė Mindaugo Karbauskio spektaklis „Rusiškas romanas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę.

Likiminiam „sudužimui“ prancūzų žiūrovai, deja (o gal laimė?), pasirodė pasirengę kur kas geriau negu pramoginių TV šou suvarpyti mūsų tautiečiai.

Manau, kad teatras, ypač šioje pasaulio dalyje, yra tam tikras būdas vesti istorijos kroniką. Privalai tai daryti, kad žmonės nepamirštų.

Festivalio rengėjai teigia, jog šiemet jiems pavyko sudaryti solidžiausią visų laikų programą, pritraukusią būrį garsių tarptautinių vardų.

Jeigu bet kuris, netgi nuoširdžiausias žmogus, kupinas geriausių norų, ima elgtis beatodairiškai, tai gali būti pavojinga. Jaučiu tai Lietuvoje, matau tai ir Ukrainoje.

Tai buvo labai jausmingas procesas, ir daugelis tų jausmų yra neišspręsti. Didžiausias atradimas - tėvo reikšmė mano gyvenime.

Nedaugeliui šokio kūrėjų pavyko taip sujungti intelektualųjį ir jausminį šokio aspektus, kaip Trishai Brown, kurios choreografija padėjo susiformuoti modernaus šokio kūrėjų kartoms.

Dramaturgija - ne tik kultūrinis reiškinys, bet ir vertingas socialinis įrankis, tyrinėjantis bei veikiantis tautos psichologinę būseną.