Priėmiau mandatą iš Graikijos kultūros ministro, kad suteikčiau visiems meninio pasirinkimo laisvę. Išaiškėjo, kad Graikijoje toks dalykas nebėra įmanomas.

Paklaustas, kodėl pasirinkęs Shakespeare´o pjesę „Dovis už dovį", Oskaras Koršunovas paaiškino, kad tai - ilgų pokalbių su teatro vadovu Tadeuszu Słobodzianeku rezultatas.

Salėje, kurioje buvo pilna mokslininkų, diskutavusių apie scenarijus, vadovėlius ir kitus apčiuopiamus kūrybinio proceso reikmenis, aš stengiausi parodyti neapčiuopiamų dalykų svarbą.

Prieš savaitę Varšuvos centre vyko pieno supirkėjų streikas ir režisierius, išėjęs į miestą, nejučiomis prisijungė prie barikadų statytojų.

Judėjimas pagal Robertą Wilsoną – ypatingas ir gana keistas. Jis visada primena, kad paprastas aktoriaus buvimas scenoje yra visiškai neįdomus. Aktorius negali eiti taip, kaip jis eina gyvenime.

Itziko Galili premjera tėvynėje po dviejų dešimtmečių kūrybos kitur vis dėlto yra įvykis ir reiškinys. Netgi jo premjera Vilniuje, Operos ir baleto teatre buvo pernai pavasarį, taigi - anksčiau, nei Tel Avive.

Šiemet specialūs klausimynai buvo išsiųsti teatro kritikams, nuolat lankantiems užsienio spektaklius, gastroliuojančius Maskvoje ir Sankt Peterburge. Atsakymus pateikė 59 kritikai.

Rimas Tuminas: „Tai opera apie amžiną Rusijos kelionę į katorgą. Amžiną užgautos liaudies kelią į sielų išganymą“.

Spektaklio veiksmas vyksta mūsų laikais: režisieriaus gimtinėje - stalininio režimo fone, Graikijoje - balandžio perversmininkų diktatūros fone. Tačiau abiem atvejais laisvo ir vienišo žmogaus kova išlieka ta pati - susijusi su išgyvenimu tremtyje ir nuolat griūvančiu tikėjimu.

Po šešių valandų aš pradėjau judėti publikos link. Buvau pusnuogė, kruvina ir apsiverkusi. Žmonėms buvo sunku tai matyti, jie pradėjo bėgti iš galerijos tekini.

Gyvenimo patirtis maitina meninę patirtį. O mes esame liudininkai to, kaip gyvenimas rašo rašytoją. Žiauriai.