Jauno teatro dienos - tai žaidimas, bet mes nežaidžiame. Esame arba pernelyg atsainūs, arba pernelyg rimti.

Vaizdas gan įprastas - keletas ryškesnių darbų, sukurtų skirtingų kartų ir išsilavinimo režisierių ar kolektyvų, didelėje pilkoje masėje. Tačiau greta to vyksta lėtas virsmo procesas.

Įtarimai, kad Lietuvoje aktorių rengiama stipriai per daug, yra gerokai perdėti. Aktoriai reikalingi, jų laukia ne tik teatrai, bet ir įvairios socialinės įstaigos.

Nerašytas dėsnis: kuo teatras aktualesnis, kovingesnis, tuo aiškiau, kad šalyje prasčiau.

Kiekvienais metais po laureatų paskelbimo teikiami pasiūlymai, kaip būtų galima tobulinti nuostatus, ką būtų galima keisti.

Po šių metų renginio pasakyčiau taip: vaikai auga ir greitai išaugs patį festivalį.

Turbūt labiau esame pripratę prie žodžių ir aktorių, kurie juos taria. Jeigu pasiseka, dar „išskaitome“ idėją, kurią į spektaklį „įrašo“ režisierius ar kiti spektaklio kūrėjai. Štai mūsų tradicija?

Dauguma spektaklių, kurie tikisi Auksinių scenos kryžių – prasti ir tuščiaviduriai, žali eksperimentai, tačiau tie pirmieji bandymai rimtu veidu ir su didelėmis pretenzijomis rodomi publikai.

Jeigu repeticijų salėje būtų sėdėjęs policininkas su alkotesteriu, nebūtų nei „Meistro ir Margaritos“, nei „Romeo ir Džuljetos“, nei „Išvarymo“, nei „Katedros“, nei „Hamleto“, nei „Žuvėdros“.

Teatras yra ta vieta, į kurią nukreiptos ne vien šio filmo kameros, bet ir visa scenaristo analizė - ir tai suteikia filmui didesnio išskirtinumo nei pats scenaristas galėjo numanyti.

Niekada neklausiau vaikų, ką ir kiek jie priima. Aš tiesiog pasitikiu jais. Pasiims, kiek jiems reikia.