Tas nuogumas, kuris jau seniai nepajėgus ko nors šokiruoti, o ir patiems kūrėjams, matyt, nebesitikint tokio efekto, būna taip elementariai atliktas, kad asocijuojasi tik su neskania buitimi, paverčiančia sceną geriausiu atveju pliažu.

Keista ir sykiu paslaptinga, kad laisvės civilizaciją ir politiką sukūrusi antikinė Graikija savo literatūroje ir teatre atkakliai laikėsi giliai fatalistinės mito logikos. Kita vertus, „Oidipo mite“ vis dėlto regime mito, orakulo ištarmės ir individo laisvės įtampas - gal jos ir yra pačios didingiausios spektaklyje.

Mūsų siekiamybė yra taisyklinga ir natūrali tartis. Iš pradžių nelengva tai suderinti: arba galvoji, ką sakai, arba - kaip sakai. Bet čia tas pats kaip pradedančiajam vairuotojui, - visi nepatogumai išnyksta įgijus patirties ir įgūdžių.

Kas gi sakoma šiuo festivaliu? Ar jis vis dar prašo tylos ateinantiems talentams, ar festivalio pavadinimas pradeda reikšti prisipažinimą, kad viskas, ką norima ar galima pasakyti spektakliais, tėra „Tylos!“.

Jau dabar turiu sudariusi 2017-ųjų metų festivalio A ir B variantus, taip pat žinau daugiau nei pusę 2018-ųjų metų programos. Noriu atvežti didelius projektus, kurių turai numatomi keliems metams į priekį.

Kiekvienos šokio festivalio dienos spektakliai pradėjo kurti bendrus, bet tarpusavyje mažai besisiejančius pasakojimus apie santykius su žiūrovais, žmonių santykius su savimi ir su kitais, postmodernų ir šiuolaikinį meną.

Ir visko būna, ir visko reikia, tiesiog supratau, jog tai ne mano pasaulis, ne mano skonis. Juk kaip ir visi žmonės galiu matyti ir vertinti kokybę, tačiau prieš ją nekeliaklupsčiauti?

Pasigirdus „Didonės raudai“ artistė lieka nuoga stovėti scenoje, kaip stovėjo su barokine suknia spektaklio pradžioje. Nors šis pasikeitimas turi emocinį krūvį, žiūrovas lieka nusivylęs ir nesupratęs. Jis tiek ilgai laukė, o nieko neįvyko! Moteris nusimetė barokinius drabužius. Na ir kas?

Tuo man ir patinka šokio bendruomenė. Interpretacijų laisve. Mes mokomės vieni kitus suprasti. Procesas abipusis.

Jurgita Staniškytė: pranašauju, kad ir tolimoje ateityje lietuvių teatras bus. O jeigu rimtai, svarbu, kad jaunimo netrūktų ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje.

Net skvarbiausia akis,
netgi visaregystė nepadės,
jei nebus dalyvavimo pojūčio.