Festivalis sukuria puikų pretekstą diskusijai, koks yra Lietuvos teatras vaikams ir kokį norėtume jį turėti.

Nepriklausomo teatro finansavimas yra projektinis ir, jei negauni paramos, spektaklio tiesiog nepastatai. Iš kitos pusės, gali lengviau eksperimentuoti.

Atsinaujinus kolektyvui, keičiasi ir teatro strategija bei kūrybos kryptis, tad kyla klausimas: kur link juda „No Theatre“?

Toks buvo ir jidiš teatras tarpukariu - šmaikštus, trumpalaikis, trapus, tačiau keliantis ir tautos, tapatybės, amžinybės klausimus.

Kad istorija atsirastų dramaturgijos kūrinyje, tenka ją išgryninti, o tai reikalauja preciziško darbo.

Suteikčiau Liūtaširdžių statusą visiems visų teatrų aktoriams, kurie sugeba pakelti šitą linksmą sunkią naštą - vaidinimą vaikams.

KITOKS suteikia galimybę vaikams pažinti žaidžiantį teatrą, mokytojams - mokytis naujos kultūros teatre, o eiliniams suaugusiems - būriais pažinti augančią Lietuvos visuomenę.

Nepaisant savo skirtumų, visi esame susiję, o bendradarbiaudami galime pasiekti kur kas daugiau nei susipriešinę.

Gintaras Varnas: teatras „Utopia“, žinoma, ne ąžuolas, bet ir ne drebulė. Manau, galėtume būti jaunas uosis.

Nors dėmesio kūriniui skyrėme daug, pirminis užduoties tikslas buvo įvertinti ne šokio kūrinį, o savo pačių tekstus.

Neturiu dokumentų, vadinasi, manęs nėra.