Beveik šešiasdešimties metų režisierius ir choreografas laikosi savo stiliaus ir meninių priemonių rinkinio nepriklausomai nuo nagrinėjamos temos ar problemos.

O jeigu visgi spektaklis apie Šalčininkus - parodykime šiek tiek daugiau vietinio kalbinio, kultūrinio, etninio kolorito, o ne tik akcentą.

Visas šis kartų bumas man asocijuojasi su, tarkim, astrologija ar būrimu taro kortomis. Paprastai tokį mąstymą pašiepi, tačiau horoskopus vis tiek pasiskaitai.

Pradėjęs atsargiomis gyvūnų judesių imitacijomis, jis prieina prie netikėtų kūno padėčių, kuriomis sukuria naujus kūnus - trikojus, vienakojus...

Pastaruoju metu smarkiai išnaudotas pasaulinių režisierių, aktorius Valentinas Masalskis su pasimėgavimu grįžo į tikruosius savo sielos namus.

Situacijos komiškos, o personažai nesuskirstyti į teigiamus ir neigiamus - kiekvienas pasielgia neteisingai ir visus gali išteisinti praeitis.

Šokiruoti ar išplėšti žiūrovus iš gyvenimo tėkmės bus sunki užduotis. Bet dėl aktorių charizmos ir pastangų vis dėlto įgyvendinama.

Įspūdis toks stiprus, kad nuoširdžiai susinepatogini - koks esi mulkis ir neišprusa, kad nematei performanso, kuris išgarsino tuoj dainuosimą hitą.

Svarbiausias spektaklyje yra būtent pats Šveikas - idiotas kareivis, istorijų pasakotojas, naivus geraširdis ir suktas manipuliatorius.

Temos atžvilgiu režisieriaus Schillingo interviu ir programėlės tekstai inspiracijų svarstymams suteikė daugiau negu pats spektaklis.

„Mano Piteris Penas“ priminė ir apie tai, kad suaugti reikėtų ne tik konkretiems žmonėms, bet ir visuomenei, vis dar atsisakančiai matyti bet kokias negalias.