Nei Helveris, nei Klara spektaklyje nėra pagrindiniai veikėjai. Pagrindinis pesonažas yra kitas, scenoje nepasirodantis.

Ar technologijų poveikio tema netaps kalbėjimu dėl kalbėjimo, ypač kai sunku ką nors naujo pasakyti?

Atrodo, jog jie nori apie tai kalbėti, apie tai šokti, bet kol kas jaučiasi per kuklūs, per taikūs pakelti šį tinklą, pilną kūnų ir kūniškumo.

Pasak Alvio Hermanio, „skonis - štai kas svarbiausia teatro mene“, ir jam šiame spektaklyje nusidėta.

„Sibiro haiku“: Saulė visada užgriebia kažkokį mistišką vidinį daikto tūrį, atranda jam ne prasmę kaip konstantą, bet prasmių sąžalyną.

Atlikėjai perteikia spektaklio viziją, su subtiliu komizmu interpretuodami kiek savotišką universumą.

Tačiau ne tik Zemlecko Kenas nenusileidžia Masalskio Rothko, o, atrodo, ir pats Zemleckas nenusileidžia Masalskiui.

Man asmeniškai lietuvių dramos įdomesnės už Logano. „Raudona“ pasirodė deklaratyvi, netgi snobiška.

Masalskis ir Zemleckas - abu kuria arogantiškus personažus, tikinčius, kad geriausiai žino, kaip viskas yra.

Živilė Mičiulytė sukūrė galbūt naivų, bet labai reikalingą spektaklį. Juk vaikus galima auklėti su pagarba ir pasitikėjimu, be baimės ir smurto.

Ar tu visas tas temas pajunti ir supranti spektaklio metu, ar visa tai sugalvojai, parėjusi namo ir panagrinėjusi anotaciją?