Teatrologams, ilgą laiką ieškojusiems naujo režisieriaus, galinčio užimti nueisiančiųjų vietą, nutiko keistas dalykas: buvo neatkreiptas dėmesys į tai, kaip stipriai pasikeitė šalis, pasaulis ir teatrinis gyvenimas.

Nejučia pradedi manyti, kad Vakarų pasaulyje ne šiaip nusivilta geresnio gyvenimo lūkesčiais, tačiau kad žlunga nuo XVIII a. pabaigos vienu pamatinių buvęs žmonijos amžinojo progreso mitas.

Per visus šiuos žmogiškus tragizmus nukentėjo teatrinė kalba ir neatsirado vietos naujoms formoms bei idėjoms, nors užuomazgų būta.

Smagu, kad senamadiškų šokio darbų nebeliko, bet juos pakeitė ne ką naujau atrodantys „konceptualesni“. Spektaklių, kurie pretenduotų į pasaulinį šiuolaikinio šokio lygį, buvo vos keli.

Posttiesos reiškinys šiandien labai stipriai veikia visuomenę. Juk kalbame ne apie tai, ar kas nors yra tiesa, ar ne, bet apie tai, ar kas nors patikės, kad tai tiesa.

Jonas Vaitkus: būtina įstatyti save į tam tikras vėžes, paisyti „tabu“, kad netaptum pašlemėku, manipuliuojamu žmogumi.

Gabrielė Tuminaitė: žinau, kad šie abu spektakliai grįžę iš Kinijos bus pakitę, atsikratę vietinių dulkių, nereikšmingų smulkmenų, globalesni.

Reakcijos veikia mus, verčia operą atlikti kartais juokiantis, kartais verkiant, kartais kalbant ar dainuojant, kartais išsigandus.

Apie skolą kalbėti ir jos reikalauti būtina - kad valdžia įsisąmonintų, kad ji yra skolinga, kad jau padarė nepataisomų klaidų ir toli siekiančios žalos.

Mes tiesiog norim, kad kokybiški spektakliai kartą per metus atvažiuotų čia, į Klaipėdą, ir visi galėtų juos pamatyti. Toks yra pagrindinis tikslas.

Neapleidžia mintis apie dažną temos nebuvimą. Rodos, jau seniausiai lėlių teatras gręžiasi į suaugusiųjų publiką, bet vis dar susilaiko nuo rimtesnių pasisakymų.