„The Guardian“: „Skirtumai tarp medijų atrodo nesvarbūs, barjerai tarp performanso, teatro, literatūros ir meno tampa galimybe, o ne kliūtimi. Iš to galėtume pasimokyti“.
Metus mokiusis japonų teatro Japonijoje, Birutė Mar stengiasi tą specifiką perteikti apgalvotu judesiu, eigastimi, kalbėsena, tariamo žodžio intonavimu, ypatingu santykiu su atributika.
„Vėliau visi atsiprašinėjo, viešai, pilni portalai atsiprašymų apie „administracinę klaidą“, pažadų, kad prezidentas asmeniškai pakvies Viktoriją ir įteiks tą Nac. premiją.”
Aiškintis, kas kaltas, galima jau po to, bet jei durys prieš svečius užstringa, su atsiprašymais pas juos lekia šeimininkas, o ne meistras, kuris statė spyną.
Polinkis viską iki dugno išaiškinti, edukologizuoti gali visiškai sunaikinti individualų, betarpišką, spontanišką meno suvokimą, tokį, kuris teikia tikrą malonumą.
Esu tikra, kad bet kuriai kūrybos sričiai pakaktų vieno aistruolio, tikro situacijos ir medžiagos žinovo, trokštančio kitiems perteikti savo patirtį ir pažinimo džiaugsmą.
