Socialiniuose tinkluose atsirado ir prieš naująsias direktyvas nukreiptas judėjimas, atpažįstamas grotažymėmis #SaveStageLighting.

Tai vienas įdomiausių festivalių. Ryškus, įvairus, keliantis klausimus, duodantis kai kuriuos atsakymus, piktinantis, bet ne per daug, o svarbiausia...

„Naujasis Baltijos šokis‘18“ ir jo receptas pavargusioms galvoms bei širdims. Viskas paprasta: tereikia kuo dažiau patirti bendravimo džiaugsmą.

Dviejų panašaus ir skirtingo istorinio likimo šalių operos ir baleto meno savitą raidą lėmė net skirtinga teatrinė architektūra.

Festivalio spektakliams, regis, svarbiausia buvo ne išsakyti vieną ar kitą mintį, bet pakviesti žiūrovus pasimėgauti buvimu drauge.

Ypač suintrigavo nacionalinis estų baletas, juk tai, kaip mes suprantame, priimame ir interpretuojame savo tautos folklorą daug pasako apie mus pačius.

Atsidūrę ankštoje ir vienodai apšviestoje erdvėje be jokių uždangų ir pakylų, aktoriai ir žiūrovai neišvengiamai tapo bendru spektaklio kūnu.

Škėma savo kūryboje rizikuodavo, ir man patinka matyti, kaip kiti žmonės rizikuoja, interpretuodami jo kūrybą.

Iš esmės nuo pat pradžių viskas galėjo būti kitaip, bet išėjo visiškai pagal sensacijų vaikymosi ir skandalų kėlimo strategijas.

Telefono, o ne mokyklos skambučio leitmotyvas skiria koliažo principu konstruojamą „Lė-kiau-lė-kiau“ pasakojimą: kokie jie yra mokykloje, kokie - su tėvais, kokie - su savimi.

Kai nesudėlioti didesni kompoziciniai akcentai, visi pakalbintieji atrodo tarsi vaikai, kuriuos suaugusiųjų „baliuje“ užkelia ant kėdutės, kad padainuotų, pasakytų eilėraštį, pašoktų.