Ji buvo savita ir ypatinga. Išsiskyrė jos veidas. Labiausiai - didelės išraiškingos akys. Tai buvo tuo pat metu paauglės, moters ir senutės veidas.

Jau kuris laikas mačiau ją tarsi iš šalies. Mano galvoje mūsų prieštaringų santykių fone lyg kokia mozaika ėmė dėliotis Irenos portretas.

Egzistuoja paradoksas: jei profesionalu laikysime žmogų, gyvenantį iš savo profesijos, tai Lietuvoje profesionalių scenos menų kritikų nėra.

Taip jie ir atrodo - lyg išėję į pasaulį ir niekada nesugrižę namo, lyg išdavę saugumą, racionalumą ir iškeitę gyvenimą į cirką - tarytum obuolį į stiklo šukę.

Mūsų, menininkų, pareiga yra nemiegoti ir neparsiduoti blogiui, nes tuo atveju tampame nereikalingi, ir tada mus reikėtų užmušti, o mūsų širdį suvalgyti.

Kalbant apie pasaulinį pripažinimą, superžvaigžde per vieną vakarą gal ir negali tapti, bet, atsidūręs „tinkamoje vietoje, tinkamu laiku“, gali gerai suspindėti.

Mums buvo sakoma, jog kartu su savo kartos kūrėjais mes ateisime į mūsiškius laikus, kur kartu kursime tą teatro gyvenimą. Tiesos yra, tik man rods, jog šiandien tą daryti reikia kiek kitaip.

Žodžiu „pratinami“ geriausiai galima perteikti procesą, kurio metu vyko komunikacija tarp festivalio organizatorių, atlikėjų ir Šilainių gyventojų.

Mano sudaryta programa atliepia visus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvenimo aspektus. Teatras turėtų tapti įdomia, modernia kultūrine institucija.

Vertėtų iš arčiau pažvelgti į procesus, kurie vyksta, kai lietuvių scenos menininkai siekia pripažinimo tarptautinėje teatro industrijoje.

Savo rankose laikome kozirį, nes esame teatro vaikai, o vaikams daug kas atleidžiama. Jaučiuosi taip, tarsi teatre galėčiau vaikščioti aklinoje tamsoje, pažįstu kiekvieną kampą.