Visas šis žaidimas (lai autorius nesibodi šio žodžio) buvo be galo įdomus ir įtraukiantis.

Stipri moteris, svajojanti apie kitokią savo lemtį Paryžiuje, kankinančiai tobulai atlieka jai aplinkos primestus vaidmenis.

Nors ir pašiaušta prieš plauką, tačiau publika, beveik išimtinai moteriška, labai teigiamai priėmė vaidinimą ir įsitraukdama į provokuojančius klausimus, ir ovacijomis.

Ir absoliučios kasdienybės, ir kone siurrealistiniai daiktai Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikuose“ kuria retą pasaulio dinamiką - grėsmingą, meditacinę, apeiginę.

Turiu sąžiningai prisipažinti, kad man labai patinka atsakymas, kurį Eimuntas Nekrošius tvirta režisieriaus ranka nukreipė į pačią spektaklio šerdį.

Valdo Gedgaudo „Recenzijose sninga“ byloja ne vien apie judrų, netašytą teatro gyvenimą, apie neritmingą jo laiką, bet ir apie gyvenimą kritiko, iš tiesų alsuojančio teatru.

Rimo Tumino „Edipo karaliaus“ grįžimas „namo“ daugiau atliepė ne tiek spektaklio dramaturgijos išaugintą kelionę, kiek teatro sampratą.

Dramai būdingų konfliktiškų dialogų spektaklyje nėra, todėl aktoriai dažnai kalba žiūrovams, o šie tampa jų partneriais.

Aktoriai buvo šio spektaklio stiprioji ir nuostabioji pusė. Per pusantros valandos jie suvaidino gausybę mikrosituacijų.

Pasakotojas savo pavyzdžiu bando įrodyti, kad išsilavinimas garantuoja galimybę išlikti niūrioje kasdienybėje. Sonis - brolio priešingybė.

Martynas Rimeikis, suradęs balansą tarp realistinės istorijos ir šokio metafizikos, išryškina savąją Kafkos „fantastinio realizmo“ versiją.