O žiūrovai gali mintyse „atgroti“ liūdesį dėl apleistos mokyklos, emocinio neraštingumo ir dėl to, kad nuolat mus supantis dumblas galingai traukia tolyn nuo visų gyvenimo galimybių.

„Cinkas (Zn)“. Du veiksmai, septyniolika scenų: devynios - pirmame veiksme, aštuonios - antrame. Kiekviena(s) skaičiuoja savaip, nes aritmetika yra tik priemonė galvosūkiui spręsti.

Turbūt toks ir turėtų būti esminis teatro dokumentikos tikslas - didinti plotus, į kuriuos priimame Žmones.

Paradoksas - aktoriai, azartiškai ir lengvai atlikę savo užduotį, scenoje atrodo smarkiai nuobodžiaujantys ir sutrikę.

Stipriausia šios iniciatyvos pusė - gebėjimas atrasti dar vieną komunikacijos su paauglių auditorija būdą, kuris jiems neatrodytų nuobodus.

Viskas tam, kad žiūrovai išgyventų realybės ir fikcijos košmarą, o pasibaigus spektakliui, t.y. „išsprendus bylą“, iš salės išeitų ne su atsakymais, o su klausimais.

Galingiausias ginklas prieš mokyklose tvyrančią įtampą - tai kūrybiškumas ir su jo pagalba sukurtas priklausymo bendruomenei jausmas.

„Dvasinių reikalų“ veikėja nuo pirmųjų spektaklio akimirkų atrodo gerokai nutolusi nuo „normos“. Ne dėl to, ką ji sako, bet kaip.

Kiek dar galėsime plėšti kažką iš savęs? Statyti spektaklį iš to, kas anksčiau būdavo vaidmens kūrimo dalis?

Apie baimes kalbantys aktoriai patys bijo publikos reakcijų ir tiesiog apsimeta, jog nieko neįvyko. Tad kas, ką ir ko turėtų mokyti?

Autentiškos istorijos turėtų padėti tapatintis su pasakotoju, išgyventi kartu. Kodėl gi mes vis dėlto tomis istorijomis nesižavime?