Bandydami į vizualiuosius menus primygtinai įtraukti pagrindinius teatro elementus, kūrėjai lieka pusiaukelėje tarp performanso ir instaliacijos. Atrodo, kad pats teatras tampa jėga, stabdančia spektaklį.

Spektaklis suteikia puikią galimybę kartu su mažąja karta atsiplėšti nuo žemiškų problemų, o jam pasibaigus - į jas pažvelgti visai kitu žvilgsniu.

Trylika aktorių iš esmės pateikė trylika skirtingų, autentiškų, individualių ir labai lakoniškų Tėvynės apibrėžimų.

Kaip būtų gerai, jei vedlys „Labirinte“ būtų buvęs ne mano susirastas siūlo galas, o kas nors, norintis papasakoti kad ir nerišlią istoriją.

Atrodo, lyg aktoriai pratintųsi prie jiems ganėtinai neįprastos kalbos, matuotųsi kiek senstelėjusius žodžius ar jų derinius. Tai - ne jų pasaulis ir jie nesistengia to slėpti.

Meilė šiame spektaklyje netenka metafizinio lygmens. O gal tai mes, pavargę šių dienų teatro lankytojai, jau tampame tikrais kraujasiurbiais, kurių nuoširdus jausmas scenoje nebestebina ir galbūt net nebedomina.

Visa tai sugula į mozaikišką, vizualų, darnų audinį. Be patoso, moralizavimo, dirbtino brukimo ar siekio kurti kažką specialiai nesuprantama, nes čia visiems svarbu būti suprastiems ir suprasti kitus.

Šio spektaklio vertė – jo terapinis poveikis. Režisierius, jungdamas savo gyvą buvimą, fotografijas iš asmeninio archyvo ir lėles, pasakoja dramatišką savo gyvenimo istoriją.

Spektaklis skyla į dvi dalis, reprezentuojančias skirtingus teatro tipus: vienokį teatrą stebime iki Vilko pasirodymo ir jau kitokį – jam pasirodžius.

Sukurti netaisyklingą spektaklį - puiki intencija, tačiau „Vaikystė“, sulaukdama daugiau dėmesio ir įgydama vardą, pati palaipsniui tampa taisyklinga.

Įdomu, jog spektaklis vyko tokioje nestandartinėje erdvėje, dvelkusioje kaimiško pieno bei mėsos kvapu. Kita vertus, tai buvo pagrindinė priežastis, lėmusi itin fragmentiškus spektaklio įspūdžius.