Nuskamba itin svarbus pastebėjimas, kad iš tikrųjų atmintis – tai ne kažkokio ganytojo ar visuotinės mamos, o visų rūpestis.

Teatro principais besiremiantis viešnamis – idealiausia vieta tiems, kurie jaučiasi esą niekas, tačiau trokšta būti viskuo.

Ne tiek svarbios paralelės, šalių nesuderinamumas ar citatos, kiek taikli dabartinės Rusijos politikų strategijos analizė: šiandien Rusijai nebesvarbu atrodyti, svarbu būti.

Spektaklyje „Kaime nėra Wi-Fi“ režisierius lieka iki galo ištikimas atviro, nuoširdaus pokalbio, atsivėrimo mažajam žiūrovui meninei pozicijai ir formai.

„Žuvėdroje (remix)“ vaikai žaidžia suaugusiuosius – ne vaidina, ne maivosi, bet rimtai žiūri į savo kasdienes negandas.

Puikiai pasirodžiusiam baleto kolektyvui siūlau vadovautis kita sentencija - „Nepasiduok, neatsiduok, bet gyvenk“.

Jei teatro realybę prilyginsime žmogiškajai, tuomet Varną turėsime įtraukti į dokumentinio teatro kūrėjų gretas.

Trūkinėjantys balsai pinasi į polilogą, galiausiai virsta vientisa akustine aplinka – į miesto erdves integruojančia, tarsi įžeminančia žydiškąjį Vilnių.

Kažkuriuo momentu jauti, kad viską pametei ir pasimetei, po to vėl prikausto vaizdas, judesys, šviesos.

Tarp pradžios ir pabaigos tvyranti intensyvi kūrybinė energija virto įdomiu, prasmingu, sėkmingai įvairias meninės raiškos formas integruojančiu spektakliu.

Beno J. Riepe'ės trupė pasiūlė svaiginančią kelionę tarp nejaukaus normalumo ir gundančios beprotybės.