Paveikiausios spektaklio scenos buvo tos, kuriose niekas nieko neaiškino, arba jei ir aiškino, pakankamai negarsiai, nekonkrečiai ir netrukdė kurti savų pasakojimų.

Perkeldami žiūrovą iš pasąmonės į realybę, kūrėjai sukūrė meninį kelią iš mūsų vidinio pasaulio į išorinį.

Kiekviena karta turi savo geriausią dešimtmetį, kuriame yra vis kas nors gražaus ir tą ateitį (dabartį), kurioje viskas - žymiai blogiau.

Užsimerkusiajam tai yra akistata su savimi. Tačiau stebinčiajam šioji naiviai pažodžiui į kitą pusę išversta pasąmonė mažai ką gali suteikti.

Lietuvoje dar nestatyta Thomo Manno pjesė „Fjorenca“ pilna pagundų, prieštaravimų ir klystkelių, kaip ir jos kelias Kaune.

Maldautojų choras sumanytas kaip gyvai muzikuojanti merginų roko grupė, ir šis sprendimas suteikia spektakliui energijos, įžūlumo ir įtūžio.

Išties džiugu, kad pagaliau ir mes turime galimybę grįžti prie savo šaknų, suvokti, kad visa, ką šiandien turime geriausio šalies baleto scenose, yra ne tik nūdienos, bet ir praeities kartų įdirbis.

Jie čia - kaip bet kuris antras LMTA studentų kursas. Nori į sceną, kažką dėl to aukoja, žiūri į save pernelyg rimtai ir dėl to kenčia.

„Pasirinkimas“ gyvuos tol, kol būsimieji aktoriai mokysis profesijos, o jiems bręstant, keisis ir pats spektaklis. Galbūt ilgainiui išblės jaunų aktorių jautrumas ir liks tik režisūrinė forma, o gal priešingai - spektaklis atsivers naujomis spalvomis.

Tai itin jautri, komiška ir dramatiška retro kelionė po bohemišką tarpukario Paryžių, už rankos vedant ekscentriškai lietuvių komiškos prozos pirmtakei Liūnei Janušytei.

Ilgą laiką praktikavę konkrečias šokio technikas, šįkart šokėjai bando pamiršti, ką mokėsi, ir leisti veiksmus diktuoti ne įgytoms žinioms, bet kūnui ir širdžiai.