Ar Bakiulų elgesys su žaislais yra normalus? Kas mūsų pasaulyje yra nepriimtina, bet pristačius metaforos forma tampa norma?

Ryškiausios kryptys - stambūs, pripažintų choreografų kūriniai ir mažos apimties eksperimentai, susiję su naujos kalbos paieškomis.

Gal toji niekam nepavaldi gamta, nušiurusi nūdienių Markučių aplinka, karkiančios varnos ir reti lietaus lašai tvankiame ore permuša kuriamą suartėjimo iliuziją?

Gatvės teatro festivalyje neapleidžia klausimas: ar tai išskirtinai lauko erdvei sukurtas darbas, ar stipriai jis pasikeistų atsidūręs klasikinėje teatro scenoje?

Spektaklis baigiasi pasiekta pauze, kurios neretai taip trūksta šiuolaikinėje burbulų pripildytoje tikrovėje.

Teatrui, kad ir koks jis būtų - politinis ar saugantis pramogines savo šaknis - visada rūpėjo poveikis, nesvarbu, kokiomis priemonėmis tai išgaunama.

Atlikėjas, nukreipdamas dėmesį nuo savęs į objektą, kviečia visus ramiai, be didelių iliuzijų stebėti vieną tašką. Dėmesys čia ne skaidomas, bet sutelkiamas.

Organizatoriai atneša spektaklius prie Kauno miegamųjų rajonų namų, į kiemus, o kai kuriems - tiesiog į namus.

Dabar [i]ant bangos[/i] yra nagrinėti būsenas. Ribines, destruktyvias, intensyvias, pasyvias, depresyvias - tokias, kurios yra savotiški escape room'ai.

Gana klasikines dainininkų vokalo partijas papildo išraiškingas aktorės Ievos Savickaitės pantomimos vaidmuo, kuris veikia kaip jungiamasis dramatinio veiksmo elementas.

Globalizacijos ir tapatybės temos pernelyg dažnos šiandienos kultūroje, kad tokią dviejų festivalio spektaklių sąsają suvoktume kaip sąmoningą pasirinkimą, o ne atsitiktinumą.