Ir net nesvarbu, draugai ar ne draugai Stankevičius su Bialobžeskiu, svarbu tai, kad aktorius autoriumi naudojasi tarsi atlikdamas savo išpažintį.

„Idiotas“ išsiskiria dažnai anemiškame šių laikų teatre, kuriame subtilūs ir estetizuoti veikėjų jausmai kartais nebeturi jokios išraiškos.

Bruskonas ima panėšėti į Miltinį, nebepaleisdamas iš rankų lazdos ir paprastą žieminę kepurę (kokias šiandien mėgsta nešioti režisieriai) pakeisdamas berete.

Scenoje neišvystame nevaldomo balagano, kaip dažnai nutinka spektakliuose vaikams, kai aktorius nubloškia į improvizacijos lankas.

Iš fragmentų sudėliotas spektaklis tapo papildomu išbandymu aktoriams, kurie turėjo greitai sukurti ir keisti personažus.

Ar Jūs tikrai manote, kad bandant apibrėžti Lietuvos dabartį mums svarbi tampa atskiro individo praeitis?

Čia demaskuojami visi, kurie sistemas kuria, jomis naudojasi, tampa jų sraigteliais ir tie, kurie joms priešinasi.

Viskas, ko pritrūko spektakliui „Helverio naktis“, - tai personažų savivoka griūvančio pasaulio akivaizdoje.

Ne taip svarbu, ką mes šokame, svarbiau, kad jūs kankinatės, galvodami, kas mes esame.

Tad naujametinis palinkėjimas spektakliui - švaros, tikslumo ir kameriškesnės aplinkos.

Nors ir junti režisieriaus stiprų įniršį, bet teismą jis kviečia surengti savo protuose ir širdyse.