Yanos Ross „Lėlių namai“ provokuoja kvestionuoti nuomonę apie Švediją kaip socialinės paramos, lyčių lygybės, taikaus pilietiškumo ir tolerancijos visuomenę.
Apsimesti – argi tai nėra teatras, ne apie tai jis? Mylėti ir būti mylimai – ar teatras to nesuteikia? Teatras gali padėti, kadangi jis skirtas bendrauti su kitais, ar ne?
Prieš aktorius ir jų „personažus“ atsiveria didžiulė egzistencinė tuštuma. Jie iš esmės ja patenkinti: geras darbas, geras atlygis, sotus gyvenimas, tik neranda prasmės.
