„Novosibirsko spektaklis labai vizualus, stilingas, modernus. Turbūt vizualiai pats įspūdingiausias kol kas iš visų trijų pastatymų“, - tai dramaturgo įspūdis.

Yra tik viena taisyklė - kas pirmesnis, tas gudresnis. Jokių išimčių. Nematai, nuobodu, nepatinka? Gali keliauti toliau.

Mėginimas įsigyti bilietą į vieną iš paskutinių „Tiesto“ vaidinimų tapo vaizdingu įvadu į viso festivalio atmosferą.

Vienas „Šimtmečio pasakojimų“ spektaklis tiksliausiai įgyvendino programos kūrėjų tikslus ir išpildė lūkesčius.

Reikšmės persidengia, o matomi vaizdai suteikia galimybę kurti daugialypes asociacijas, kurios kartais gali būti tarpusavyje nesuderinamos.

Šokio spektaklius galime stebėti 2018 ir 2019 kalendoriniais metais, o ne per du – sausio ir vasario – mėnesius kaip įprasta Lietuvoje.

Aktorius susitelkė ties Bakunino humoru, nuopoliais ir visaapimančia energija. Publika tai greit pagavo, jie juokėsi, skaitė ir mąstė kartu.

Sakoma, kad būtent jo choreografija - dinamiška, stipri, energinga - šešto dešimtmečio pradžioje nubrėžė amerikietiškojo šokio standartus.

„Naujieji politikai mūsų nepasigailės“, daro išvadą Fabienne Pascaud, kai aptaria Oskaro Koršunovo „Tartiufą“ .

Žiaurus kraugeriškumas, išreiškiamas spektaklio metu, nenutolsta ir nuo tam tikros tyro džiugesio formos.

Tartiufas triumfuoja iškėlęs ranką. Niekas nebegali jo sustabdyti, kaip niekas nesustabdo ir spektaklio.