Berlynas, teatro vadovų kaita. Pralaimėjo tie, kuriems teatras buvo tik menas ir žaidimas, kiti žaidžia pačiu teatru ir juo plečia savo kovų lauką.

Subtilus mūsų laikmečio kūrinys - verta prieš jį nukelti paplūdimio kepurę!

Man patinka keliauti su trupe, suprasti, kaip ji keičiasi, diskutuoti su jos nariais, susipažinti su tokiais žmonėmis kaip jūs, su žiūrovais.

Kaip nuostabu, kai valdžia remia institucijas, kurios ją kritikuoja. Kodėl gi ne? Svarbu suvokti, kad kritika palaiko visuomenės gyvybę.

Nurejevas, anuomet padaręs šuolį per užkardas Le Burže oro uoste Paryžiuje, išbandė šokyje tai, ką norėjo, nederindamas savo premjerų su partiniu komitetu.

Savo spektaklyje „Procesas“ Lupa elgiasi kaip nepataisomas avangardistas ir idealistas, kuris tiki, kad menas gali pakeisti pasaulį. Reikia tik išdrįsti įeiti pro duris.

Krokuvos nacionaliniame senajame teatre - Mariaus Ivaškevičiaus „Masara“. Dramaturgo nuomone, geriau terapija karu teatre nei gyvenime.

Turbūt būtų galima kalbėti apie absurdą kaip apie cirko esmę - čia ši kategorija pateikiama estetiškai ir dažniau kelia ne pyktį ar neviltį, bet juoką ir, jei artistai yra stiprūs - susižavėjimą.

Lietuvoje apskritai tokio forumo ar festivalio, pristatančio geriausius scenos kūrinius, nėra. Atskiros „vitrinos“ dažniausiai skirtos užsieniečiams, vietiniams žiūrovams - atsitiktinės gastrolės.

Jis sukūrė teatrinę kalbą, keliančią klausimus apie tai, kaip suprantame ir vertiname žmones, jų veiksmus ir tarpusavio ryšius. Tai kalba, keičianti patį kalbos veikimo būdą.

Šiuolaikiniame šokyje nuogumas nėra neįprastas. Tačiau mes, kuriantieji Izraelyje, esame per žingsnį atsilikę nuo Europos. Pasirodymo metu abu šokėjai yra be marškinėlių, o pasipiktinimą kelia tik moters kūnas.