Tai septyniolika kinematografiškų scenų, tampančių išbandymu teatrui. Ar dar kažkas egzistuoja už mūsų pačių susikurtų modelių?

Nedažnai su žiūrovais susitinkanti aktorė žadėjo nuoširdų pašnekesį apie savo įdomų, spalvingą ir mylimą kūrybinį gyvenimą

Pagrindinis Antano Škėmos „Pabudimo“ leitmotyvas turėtų nuskambėti ne mažiau aktualiai, nei 1989-aisiais ar prieš šešiasdešimt metų.

Ekskursija po Vilnių istoriniais operos keliais, susitikimai su solistais, būsimų premjerų ir gastrolių pristatymai - visa tai lauks Europos operos dienų programoje.

Spektaklis paaugliams gvildena aktualią socialinę temą apie jauno žmogaus bandymus ir (ne)norą suaugti, vidines brandos paieškas.

Laisvai ir komiškai žaidžiant žodžiais, erdve, lingvistiniais pasikartojimais ir skaičių seka kuriamas švelniai ironiškas pasakojimas apie esmingiausius dalykus.

Ir teatras neturi kito pasirinkimo, kaip tik priešintis net tada, kai „peržengiamos absurdo ribos“.

„O ką pasakyti apie dainuojantį balsą...? Arija skrajoja garsinėje erdvėje, ieškodama kūno, į kurį galėtų įsikūnyti“, - intriguoja kūrėjai.

Kaip pasiekti esmę ir savo savastį, ar ji iš viso egzistuoja? Kiek tie „žiaurūs“ žmonės savyje turi gėrio? Iškyla tapatybės klausimai ir išsibalansuoja tai, kas vadinama „aš“,

Toliau - labai skirtingos, bet „instaliacijos“ terminą nešiojančios premjeros - „Olympian Machine“ ir „Honey, Moon!“.

Spektakliui aktorės pasitelkė siaubo pasakas ir lietuviškas sakmes, užrašytas Jono Basanavičiaus bei Norberto Vėliaus.